Nacionalinės filmotekos idėjai tiek metų, kiek atkurtai Lietuvos nepriklausomybei. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį ji išnirdavo (dažniausiai kino kritikų pokalbiuose) kaip nepasiekiama svajonė, vėliau – kaip priekaištas valdininkams dėl neveiklumo. Per kelis dešimtmečius Lietuvoje išsivystė kino kultūra. Įsibėgėjo festivalių judėjimas, o su juo atsirado ir gebančių kurti filmų programas specialistų. Įsikūrė ir sustiprėjo trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Mokytojų namuose Vilniuje pradėjo veikti „Meno avilys“, priglaudęs kino kritiko Sauliaus Macaičio VHS kasečių kolekciją, pasirūpinęs svarbių lietuviškų dokumentinių filmų restauracija ir skaitmenizacija. Šiandien ši organizacija veikia „Planetos“ erdvėje šalia „Skalvijos“: kviečia į filmų ir leidinių biblioteką, įvairius renginius ar peržiūras. Steigėsi kinui skirtos interneto svetainės, pasirodė periodinių leidinių, atsirado vis daugiau kino tyrimų, jam skirtos literatūros. Įsitvirtino „Skalvijos“ kino akademijos veikla ir kitos edukacinės iniciatyvos. Kino teatruose ne tik festivalių metu pamažu pradėjo suktis geriausi europietiški filmai. Šįmet duris atvėrė Nacionalinė kino mokykla (KIMO) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visas veiklas sunku ir išvardyti.

Kai 2012 m. buvo įsteigtas Lietuvos kino centras (LKC) prie Kultūros ministerijos, jis jau turėjo darbo ne tik su kino kūrybos ir gamybos segmentais, bet ir su įvairiausiomis iniciatyvomis pulsuojančiu, sparčiai besiplečiančiu kino kultūros lauku. Nacionalinės filmotekos idėja vėl atgimė, 2017 m. net buvo parengta jos koncepcija. Bet labiausiai, matyt, idėją išjudino grėsmė UAB „Lietuvos kino“ (bendrovė susikūrė iš sovietmečiu vienintelio kino platinimo biuro, veikusio Ozo gatvėje Vilniuje) turtui – sandėliuose gulinčiai unikalių kino juostų iš viso pasaulio kolekcijai. Kai „Lietuvos kinas“ buvo likviduotas, bendrovės turtą, įskaitant kino kolekcijas, perėmė Lietuvos kino centras. Nuo 2019 m. vyksta Regioninės filmotekos Palangoje, kino teatro „Naglis“, rekonstrukcija, kuri taip pat skatino atnaujinti Nacionalinės filmotekos koncepciją.

Tad šių metų sausio pabaigoje kultūros bendruomenė buvo pakviesta į naujos Nacionalinės filmotekos galimybių studijos, kurią LKC užsakymu parengė tyrimo ir dizaino agentūra „The Critical“, pristatymą. Studijoje atsispindi Nacionalinės filmotekos tikslai skaitmeninti ir restauruoti kino paveldą, jį saugoti, rūpintis jo sklaida, užsiimti kino kultūros sklaida, edukacija, užtikrinti tarptautinį atstovavimą įvairiose kino organizacijose ir renginiuose. Nacionalinės filmotekos koncepcija parengta atsižvelgus į kitų Europos šalių pavyzdžius, labiausiai – filmotekas, veikiančias Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose. Filmotekos vizijoje numatyta biblioteka, darbo ir edukacijos erdvės, dvi kino salės (šis elementas itin aktualus vystantis kino industrijai, daugėjant filmų ir festivalių).

Galimybių studija prieinama LKC internetiniame puslapyje. Bemaž 80 puslapių dokumentas rodo, kiek daug darbo laukia jos sumanytojų ir įgyvendintojų – nuo darbo su politikais, įrodinėjant institucijos reikalingumą, iki sąvokų tikslinimo. Su kino archyvų specialistu, festivalio „Pirmoji banga“ vienu iš įkūrėjų, nuolatiniu archyvinio kino festivalių ir filmotekų lankytoju Aleksu Gilaičiu pasikalbėjome apie tai, kokių minčių sukėlė pristatyta būsimos Nacionalinės filmotekos vizija. Tiesa, dar sutarėme, kad mūsų kino paveldas yra viskas, kas sukurta Lietuvoje, nepriklausomai nuo valstybės įdėtų eurų kiekio ir meninio lygio. Viskas yra saugotina, nes niekada nežinome, kokiems tyrėjams ir kokios medžiagos gali prireikti.

 

Aleksas Gilaitis. Jono Šopos nuotr.

 

Pristatytas Nacionalinės filmotekos projektas žada daug aistrų, kelia nemažai klausimų. Kaip ši filmotekos koncepcija įsiterpia į dabartinį kino kultūros kontekstą?

Pradėkime nuo to, kad tokios filmotekos, kokią pristatome dabar, jau nebesteigiamos. Paprastai kalbant, šiandienos kontekste tokiai koncepcijai, kuri suformuota remiantis užsienio pavyzdžiais iš praeito amžiaus 6-o ar 7-o dešimtmečių, trūksta pagrindimo. Tradicinė filmotekos samprata, kurią matome Vakarų šalyse, formavosi visai kitomis kino industrijos sąlygomis. Net naujausios pasaulio filmotekos gyvuoja jau daugiau nei 20 metų, per tiek laiko kino medija pasikeitė kone neatpažįstamai.

Filmotekos arba jų atitikmenys, pvz., kino institutai, kino kultūros centrai, tradiciškai atsirado pokario laikotarpiu tam, kad kompensuotų kino kultūros infrastruktūros trūkumą. Jos atliko edukacijos, paveldo saugojimo, tyrimų ir populiarinimo funkcijas. Tokiai veiklai reikėjo didelių finansinių išteklių, todėl jos buvo steigiamos kaip valstybės institucijos. Tačiau šiandieninės Lietuvos situacija yra kitokia. Mes jau turime platų kino kultūros iniciatyvų tinklą, kuris formavosi dėl to, kad ilgą laiką neturėjome centrinės kinui skirtos institucijos. Taip atsirado privačios iniciatyvos, nevyriausybinės organizacijos, svarbiais žaidėjais tapo festivaliai. Tad kyla klausimas – ar filmotekos įkūrimas nepakenks šiam unikaliam susiformavusiam laukui? Ar ji nesunaikins chaoso, kuris kartu yra ir labai produktyvus bei dinamiškas?

Naujai institucijai bus skirtas dosnus biudžetas, ji perims daugelį funkcijų, kurias šiuo metu vykdo kiti rinkos dalyviai. Gerais pavyzdžiais sekti yra šaunu, bet visgi apmaudu, kad susiformavusi kino kultūros iniciatyvų gausa, jų veiklos pulsas nėra traktuojami kaip mūsų unikalus kultūrinis identitetas. Todėl šiandien plėtojama nacionalinės filmotekos idėja yra gestas, kuris kelia šiek tiek nerimo.

Jūsų klausantis galima pagalvoti, kad realaus pagrindo kurti filmoteką nėra.

Jokiu būdu taip nesakau. Daug metų domiuosi filmotekomis ir savaip projektuoju mūsų hipotetinės filmotekos galimas ir būtinas veiklas. Esu įsitikinęs, kad tam tikros spragos Lietuvos kino lauke gali būti užpildytos tik per tokią instituciją.

Pirmiausia mums ypač svarbus tarptautinis atstovavimas. Dabartinis kino iniciatyvų tinklas yra labai susiskaldęs, todėl būtina institucija, kuri galėtų nuosekliai atstovauti visam Lietuvos kinui tarptautiniu lygiu. Kiekvienas atskiras kino lauko žaidėjas yra per mažas, kad galėtų tai daryti kryptingai ir veiksmingai.

Prisipažinsiu, kad man atrodo labai patraukli naujos, šiuolaikiškos kultūrinės erdvės Vilniaus mieste perspektyva. Ne tiek jau daug jų atsirado per atkurtos nepriklausomybės metus. Ar tam, kad atstovautume Lietuvai, pvz., FIAF organizacijoje, reikalinga būtent filmoteka kaip pastatas?

Nebūtinai. Skirtingos asociacijos turi skirtingas taisykles. Jūsų minimos FIAF (Tarptautinė kino archyvų federacija) pagrindinis reikalavimas yra kino kolekcija, kuri pabrėžia institucijos archyvinę funkciją. Bet kokiu atveju, dabartinis filmotekos modelis vis dar yra tik pasiūlymas, pradinis projekto planas. Viena esminių minėtų idėjos dalių – filmotekos vaidmuo kaip platformos, kuri vienytų kino bendruomenę, keltų kompetencijos lygį ten, kur trūksta specialistų. Toks požiūris yra labai patrauklus, nes atliepia poreikį bendradarbiauti ir spręsti bendras problemas. Filmoteka galėtų tapti tarpininku tarp institucijų, skatinti dialogą.

Be to, ji galėtų padaryti LKC matomesnį visuomenei. Kino centras daro nepaprastai daug, bet tai administracinis vienetas, kurio veikla nėra plačiai suprantama. Filmoteka, kaip LKC veiklos namai, galėtų padėti viešinti lietuviško kino paveldo restauravimo, skaitmeninimo procesus. Tai būtų namai, kurie žmonėms parodytų valstybinės kino institucijos (šiuo atveju LKC) darbo vaisius.

Dar vienas argumentas už filmotekos steigimą – pasaulinio kino paveldo saugojimas.

Lietuvoje turimo pasaulinio kino paveldo klausimas išlieka itin svarbus, o mūsų dienų geopolitiniame kontekste – kasmet vis svarbesnis. Likviduotos įmonės „Lietuvos kinas“ juostų archyvas yra tarptautinis kino paveldas, jis nėra vien nacionalinės reikšmės. Filmoteka turėtų perimti atsakomybę už šį archyvą, nes kitoms šalies kino institucijoms tai būtų per didelė finansinė ir administracinė našta. Reikia pripažinti, kad turime nepaprastai svarbią ir unikalią kolekciją, kuri priverčia mus atsakingai į tai žiūrėti ir saugoti.

Be to, pasaulyje archyvinis kinas tampa vis populiaresnis. Restauruoti filmai atidaro didžiausių festivalių programas, kuriasi archyvinio kino festivaliai. Lietuvoje turime (bent jau greitai turėsime) visas technines galimybes tinkamai restauruoti ir skaitmeninti filmus, tačiau trūksta žmogiškųjų išteklių. Filmotekos atsiradimas galėtų šį procesą paspartinti.

Filmoteka būtų ir archyvinio kino populiarintoja, dirbtų su juo?

Lietuva yra kino festivalių šalis – turime žmonių, galinčių kuruoti ir rodyti restauruotus filmus. Tačiau kuriant filmotekos viziją dažnai pamirštama, kad ši tradicija pas mus jau stipri. Reikia tik sudaryti sąlygas.

Mūsų kino paveldas nėra švedų ar danų lygio, kaip ir finansinės galimybės. Tačiau turime artimų pavyzdžių – Slovėnijos filmoteką ir jos bendradarbiavimą su Centrinio archyvo institucija. Slovėnijoje, kaip ir pas mus, archyvas rūpinasi nacionaliniu kino paveldu, o filmoteka – pasauliniu. Taip pat ji rūpinasi archyvinio kino rodymu, platinimu, kolekcijų tvarkymu. Jie turi kino teatrus, programų sudarytojus ir aiškų funkcijų paskirstymą. Netgi saugomos kino kolekcijos yra gana aiškiai priskirtos vienai ar kitai institucijai. Manau, toks modelis mums tinkamiausias.

Ar Lietuvoje pakanka kompetentingų žmonių, galinčių dirbti tyrimų, paveldo srityje?

Potencialus pokytis yra kino kultūros studijų atsiradimas Nacionalinėje kino mokykloje. Jeigu po kelis studentus iš kurso liks teoriniame kino lauke, padėtis pagerės. Tikėkimės, kad jie bus tie žmonės, kurie ilgainiui galės dirbti filmotekoje. Jeigu ji įsikurs, kaip dabar manoma, po dešimtmečio, kaip tik tuo metu turėsime specialistų.