Užtat yra kino fotografo Roko Morkūno nuotraukų iš filmavimo aikštelės – drauge su jo apmąstymais. O naują lietuvių kino opusą „Sinefilija“ kuria režisierius Algimantas Puipa: „Pasijutau dinozauru, todėl mėginsiu parodyti kitą savo pusę, tai, kuo užsiiminėjau 40 metų. Bet viskas bus kitaip.“ Ekstremalus scenarijus – Tomo Šinkariuko.

 

„Kinas mane traukė jau nuo vaikystės, bet iš arčiau su juo susidūriau tik pradėjęs dirbti filmavimo aikštelės fotografu. Tai nauja, labai įdomi, daugialypė ir vertinga patirtis. Užkulisių fotografavimas iš esmės gana panašus į įprastą dokumentinio fotografo ar fotožurnalisto darbą – fiksuoti nesuvaidintas, autentiškas filmavimo komandos ir aktorių darbo akimirkas. Kartais net atrodo, jog tai, kas vyksta užkulisiuose – kai, pavyzdžiui, aktoriai panirę savo mintyse, šildosi užsimetę kailinius, kaupiasi vaidmeniui, rūko, – yra tarsi lygiagrečiai besirutuliojantis kitas filmas su kitomis emocijomis, kita atmosfera, su tais pačiais, bet kartu visiškai kitokiais personažais. Svarbiausias išbandymas fotografui – tapti tarsi nematomam, susilieti su aplinka, kad niekas į jį nekreiptų dėmesio ir apskritai pamirštų.

Kita filmavimo aikštelės fotografo darbo pusė – fotografavimas vykstant filmavimui. Atrodytų, kam apskritai reikalingas fotografas tuomet, kai kamera vis tiek filmuoja visas filmo scenas? Jis reikalingas ne tam, kad dubliuotų operatoriaus darbą, o kaip tik pamėgintų pažvelgti į filmuojamas scenas kitais kampais negu kamera, kitaip kadruodamas, panaudodamas kitus planus, dažnai į kompoziciją įtraukdamas ir visą techninį filmavimo kontekstą, apšvietimą, mikrofonus ir t. t. – taip filmo kūrimo procesą atspindėdamas iš įvairių perspektyvų ir požiūrio taškų, nes, skirtingai nei kamera, fotografas filmavimo aikštelėje gali judėti daug laisviau. Jam suteikta labai vertinga galimybė pažvelgti į visą šį dinamišką procesą per dvejopą prizmę: visų pirma, pasakojant apie filmo veiksmą ne judančiu pasakojimu, o sustingdytais vaizdais. Fotografas sustabdo tam tikras akimirkas ar veikiančius personažus ir perpasakoja jų istoriją visai kitomis – statiškomis – išraiškos priemonėmis. Kita vertus, – ir tai labai didelė šio darbo privilegija – per tuos vaizdus, vėliau tampančius filmo kūrimo liudijimu, fotografas turi galimybę pateikti ir savo subjektyvų matymą. Būtent tuo ši profesija mane ir žavi.

Beje, didžiulį įspūdį man padarė sklandus komandinis darbas ruošiantis filmavimui ir jam vykstant – kiek įvairiausių specialybių žmonių ten dirba ir koks aukštas jų profesionalumas, kiek daug visko reikia numatyti iš anksto, užtikrinti visą logistiką ir kaip viskas puikiai veikia. Koks fiziškai sunkus yra filmavimo komandos darbas ir kiek čia reikia energijos – filmavimo pamaina dažnai trunka 12 valandų, kartais filmuojama naktį, savaitgaliais.“ (Rokas Morkūnas)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Roko Morkūno nuotraukos