Rūta Birštonaitė. Éricas Rohmeras prieš miesto merą

Ar teko girdėti, kad Luaros departamentas buvo padavęs režisierių Éricą Rohmerą į teismą už... filmo titrus? Kai d’Urfé pilyje kviestiniai svečiai susirinko į pastoralinio romano „Astrėja“ 400-ųjų metinių minėjimą, kurį vainikavo É. Rohmero „Astrėjos ir Seladono meilės“ (2007) premjera, ekrane jie išvydo tokį tekstą: „Deja, mes negalėjome nufilmuoti pasakojimo tame regione, kuriame jį pavaizdavo autorius. Šiandien Forė lyguma sudarkyta urbanizacijos, išplatintų kelių, susiaurintų upių vagų ir apsodinta spygliuočiais. Vyksmo vietai turėjome pasirinkti kitą Prancūzijos vietovę, kurios gamtovaizdžiai tebėra išsaugoję laukinę poeziją ir bukolikos žavesį.“ Luaros departamento generalinės tarybos pirmininkas apkaltino režisierių šmeižtu. É. Rohmeras pagiežingai atšovė, kad apšmeižti veikiau turėtų jaustis bukoliški šalies regionai, negalintys pasigirti nei ūkine plėtra, nei gerais keliais.

Taip, bukolikų mylėtojai ne visada būna panašūs į galantiškus piemenėlius. Štai É. Rohmero filme „Medis, meras ir mediateka“ (1993) senovinio miestelio meras sugalvoja užstatyti laukinės poezijos sklidiną gamtovaizdį daugiafunkciu kultūros objektu, sudarytu iš mediatekos, bibliotekos, baseino ir teatro po atviru dangumi. Sukrėstas miestelio mokytojas – jį su šventu įniršiu vaidina Fabrice’as Luchini – pareiškia: „Prieš šituos barbarus esu pasiryžęs viskam. Netgi žmogžudystei. Ir pirmiausia nužudyčiau architektą.“ Kita vertus, jis neketina imtis bet kokio kito, ne tokio kraštutinio, veiksmo, kuris galbūt padėtų sustabdyti mediatekos statybas. Kad ir įkalbinėjamas, jis atsisako dirbti miesto taryboje, o eiti balsuoti į rinkimus, kai teturi vieną balsą, išvis beprasmybė. Mokytojas net nenori bent jau pasikalbėti su meru. Kodėl? Nes visi dia­logai baigiasi tuo, kad pasirenkamas mažesnis blogis. „Bet kodėl ne didesnis gėris?!“ – suklinka F. Luchini.

Pasakojama, kad É. Rohmeras buvo ekologijos radikalas, nors anuomet aplinkosauga dar nebuvo tapusi visuotine mada. Jis nekentė mašinų, gynė miesto pėsčiuosius ir piktinosi rūkymu, kurį vadino viena iš užmaskuotų prievartos formų greta automobilių, taršos ir trankios muzikos. Tačiau kino ryšį su aplinka yra įvardijęs ir perteikęs filmuose itin subtiliai. Pavyzdžiui, filmuojant „Astrėjos ir Seladono meilę“ jį žavėjo vėjas, kedenantis veikėjų drabužių klostes. „Kinas, – sakė režisierius, – tai ontologinė vietos galia; nufilmuoti ir parodyti peizažą – štai kas yra kinas.“

 

Filmo „Medis, meras ir mediateka“ kadras
Filmo „Medis, meras ir mediateka“ kadras

 

„Medis, meras ir mediateka“ – vienintelis toks É. Rohmero filmas, pabrėžtinai sutelktas į aplinką, reikalingą saugoti nuo kultūros politikos. Tačiau režisierius sakė nenorėjęs sukurti gamtą ir paveldą ginančio filmo, kuris būtų „tuščias, sentimentalus, nostalgiškas“. Nė vienas iš skirtingos laikysenos personažų filme nėra kaip nors pigiai sumenkintas. Socia­listas meras kupinas dvasinio pakylėjimo ir aistringo tikėjimo tuo, ką kalba. Tiesa, bandyti iššifruoti jo genialios demagogijos srautą – bergždžias reikalas. Aktorius Pascalis Greggory nuostabiai perteikia tą transo būseną, kai, atrodo, politikas byloja be vidinio monologo, nors veikiausiai pagal atidirbtą schemą kombinuoja tam tikrų frazių rinkinį. (Įdomu, jog kažką panašaus režisierius yra pasakojęs apie aktorių F. Luchini. Kai matai jį ekrane kalbantį, atrodo, kad jo mintis gimsta šią akimirką, tačiau, pasirodo, F. Luchini visad prašydavo iš anksto parengto teksto, nuo kurio negalėtų nukrypti, – tik taip jis gebėjo sukurti spontaniškumo įspūdį.)

Vis dėlto niekas neprilygs pasažams, sklindantiems iš mero mylimosios romanistės (aktorė Arielle Dombasle) lūpų. Veršiukus ji gali sulyginti su priešistoriniais gyvūnais, o iš mero juokiasi, kad šis tik apsimeta socia­listu, nors yra rojalistas: „Jis nori tapti didžiu žmogumi, turinčiu teisę suteikti malonę.“ Kad ir mažumėlę apstulbęs nuo tokių kalbų, žurnalo „Porytojus“ redaktorius ją pataiso: „Rojalistas – tai ne įžeidimas. Rojalizmas ir socializmas puikiausiai dera tarpusavyje. Pasaulyje daugybė monarchijų su socialistiniu parlamentu, ir reikalai ten klostosi puikiai.“ (Ne paslaptis, kad ir pats É. Rohmeras prijautė rojalistams.) Tačiau negali paneigti, jog egzaltuotos romanistės šnekose vis sužiba išminties krislas. Pavyzdžiui, jai nepatinka, kad būsimos mediatekos pastatas – tobulai funkcio­nalus ir nuobodus, be jokių perteklinių elementų, kurie, jos nuomone, reikštų dvasinį polėkį: „Jei būtų mano valia, pastatyčiau didžiulį stiklinį rutulį.“

Filmą buvau mačiusi jau senokai ir dabar peržiūrėjau grynai iš praktinių ar net partizaninių sumetimų. Norėjau detaliau prisiminti, kokiu būdu galima sužlugdyti vieną ar kitą savivaldybės projektą. Puikiai žinojau, kad mokytojas nieko nenužudė, tačiau tiksliai negalėjau atkurti, koks buvo jo dešimtmetės dukters vaid­muo – juk ji visgi pasikalbėjo su meru. Dabar pagaliau supratau, jog „Medis, meras ir mediateka“ per daug nesiskiria nuo kitų É. Rohmero filmų. Kaip ir, tarkim, filme „Kler kelis“ (1970), kuriame prisilietęs prie merginos kelio vyras naiviai tiki tokiu gestu pastūmėjęs ją išsiskirti su vaikinu, taip ir mokytojo duktė Zojė šventai įsitikinusi, kad meras nusprendė nutraukti projektą po jųdviejų pokalbio. Tačiau vyras nežino, kad mergina nė neketina su niekuo skirtis, o Zojė nenutuokia, kad projektui nutarta neskirti finansavimo atlikus grunto tyrimą. Grunto sutvirtinimui reikia papildomų lėšų – tiesa, visai nedaug, bet niekas jų nenori duoti ir išvis gailimasi tiek daug pinigų sukišus iki šiol.

O ar gali būti, kad projektą sužlugdė mokytojas, kuris išvis nieko nedarė? „Žinojau, kad taip bus!“ – finale sušunka jis, ištiktas ekstazės, tarsi vien jo tikėjimo būtų pakakę pakreipti įvykius reikiama linkme. Toks požiūris visai atitiktų É. Rohmero kino dėsnius (šiaip ar taip, režisierius buvo dar ir katalikas mistikas). Čia reikėtų prisiminti du filmo epizodus. Prologe mokytojas vaikams aiškina, kas yra šalutiniai sąlygos aplinkybių sakiniai. Paskui kiekviena filmo dalis ironiškai prasideda tokių aplinkybių pavyzdžiu: „Jeigu valdininkas nebūtų taip uoliai vykdęs savo pareigų...“ ir pan. Visos šios sąlygos – ne koks loginis filmo įvykių pamatas, o grynas atsitiktinumas, išjudinęs įvykių seką. Kitame epizode žurnalo „Porytojus“ žurnalistė besiruošdama į darbą klausosi radijo, staiga suklūsta ir puola ieškoti tuščios kasetės įsirašyti tai, ką girdi. Balsas eteryje dėsto istorijos, kaip atsitiktinumų serijos, sampratą: „Įvykių eigą nuspėti įmanoma, tačiau egzistuoja tam tikras svyravimas – tai, ką galime pavadinti atsitiktinumu, ir jis sukelia naują atsitiktinumą. Neplanuotai susiklosčiusios aplinkybės tampa įvykio priežastimi. Mes gyvename tarp atsitiktinumų, bet apie juos nesusimąstome arba nežinome, ką su jais daryti.“

Dabar prisiminkime kitų É. Rohmero filmų herojes. Šios gležnos, bet užsispyrusios merginos kažkodėl neretai įsimyli valdininkus, lengvai bendraujančius ir šmaikštaujančius su kitomis merginomis, tačiau visiškai nesuvokiančius tų keistų svajingų būtybių, kurios iš jų nori nežinia ko. Taigi, kai tokia mergina É. Rohmero kine mėgina priversti įsimylėti valdininką, visos jos pastangos eina perniek. Tačiau vos ji atsisako veikti, dalyvauti jai atgrasioje „socialinėje sąveikoje“, lemtingi atsitiktinumai (beje, nieko bendra su valdininko asmeniu jau nebeturintys) ima klostytis savaime. Arba štai „Žaliojo spindulio“ (1986) herojė Delfina kenčia, rodos, dėl visiškai niekingos priežasties – ji niekaip nenutaria, kaip ir kur praleisti vasaros atostogas. Visi bandymai kur nors išvykti, susipažinti su naujais žmonėmis jai kelia vis didesnę neviltį. Tačiau tuo pat metu Delfiną nuolat lydi tam tikri ženklai, susiję su žalia spalva. Jų ima daugėti, kai Delfina pasiduoda nevilčiai ir nebesistengia leisti atostogų kaip visi normalūs žmonės. Tada ji ir išgirsta pokalbį apie Jules’io Verne’o knygą „Žaliasis spindulys“, išvysta kavinę tokiu pačiu pavadinimu, galų gale pati pamato šį retą atmosferinį reiškinį kartu su jai patikusiu vaikinu. Vis dėlto šie atsitiktinumai nesusiklosto savaime. Juos tarytum sukuria personažų valia, net jei personažai iš principo atsisako imtis kokių nors veiksmų. Štai kodėl net ir išorinis pasyvumas É. Rohmero pasaulyje gali atvesti į pergalę.

Beje, šį rudenį prie romeriškų atsitiktinumų galime pridėti dar vieną: nuo spalio Prancūzijoje pradedamas rodyti Nicolas Pariserio filmas „Alisa ir meras“, kuriame Liono miesto galvos vaidmuo atiteko ne kam kitam, o mero nekentėją suvaidinusiam F. Luchini.