Esu iš tų pačių Alšininkų...
Itin pavėluotas vienos TV laidos „Krantas" komentaras
Bent mano amžiaus Lietuvos piliečiai žino: atgulus ligoninėn pirmiausia yra pakišamas lapas pasirašyti, kad už neigiamas gydymo pasekmes bus atsakingi ne medikai, o tik patys pacientai. Tad remdamasi tuo pačiu principu ir visuotinai aprobuota teisine terminija „tariamai galimus" šio rašinio skaitytojus irgi privalau perspėti, kad už jų „tariamai galimas" protines, jausmines ar ir fiziologines reakcijas į mano gerontologinius svaičiojimus tikrai atsakysiu ne aš, o tik jie. Na, ateityje dar galbūt ir kurios nors kartos moksleiviai, jeigu jiems pagal iš anksto pateiktą šaltinių sąrašą ir rašinių konstravimo schemas bus pasiūlytas samprotavimas „Kodėl žmogus ilgisi savo praeities?". Galbūt ir vėl neleidžiant jiems net paklausti, ar tikrai ilgisi, – vadinasi, taip net ir patį samprotavimą iš jų rašinių eliminuojant. Bet mane tai ir neapsakomai džiugina. Juk tai, ką aš dar tik žadu parašyti, pagal dabartinius literatūrinio-kultūrinio lavinimo kanonus jau savaime tampa neginčijama vertybe (tik „tariamai galimiems" skaitytojams čia nepastebėt gaižios autoironijos jau tikrai neleidžiu). Tad ir pradedu.
Ir pradedu, aišku, nuo to, ko dar nežino jaunoji karta. O ji tikrai nieko nežino apie senatvėje vis labiau susitraukiantį pasaulį. Beje, man jis jau taip susitraukė, jog daugiau trauktis jam tarsi ir nėra kur. Rodos, taip ir nebuvau išėjusi niekur nei iš gimtosios pirkios (beje, ir grìnčios), nei iš gimtojo Alšininkų (arba Alšinykų) kaimo, mano vaikystėje vadinto beveik vien kiemù, kuris šiandien man yra net daugiau nei visa planeta, su savo reliktiniu ar modifikuotu peizažu, iš esmės matytu vien per medijas (laikotarpiui už jas esu begal dėkinga). Beje, Alšininkai man yra net daugiau nei Biblija – su visais jos šventaisiais ir sodomomis ar gomoromis.
Taigi nūnai mano pasaulis jau išsitenka tik tarp dviejų upelių – Virkiaũs ir Alšiõs. Betgi, tik pamanykit, meluoju! Juk tiek Virkiùs, tiek Alšià jau seniai gyvena vien manyje. Kaip ir visi Alšininkai. Tik jie manyje absoliučiai ne tokie, kokius juos vos prieš keliolika metų visai Lietuvai kraupiai „išgarsino" televizinis „Krantas"... Tad, deja, ir privalau apsistoti vien prie šios laidos.
Kiek žinau, ne vien po visus svieto pakampius išsiblaškiusius alšininkiečius, nuo to siaubo, kuris per aną „Kranto" šou juos padarė visai nepajėgius suvokti, kas mes, iš kur mes, ir begal ciniškai pažemino (iki tol aš gana nepatikliai reaguodavau į vienos iš savo Mokytojų žodžius, jog jai žurnalisto Vytauto Matulevičiaus žvilgsnis primenąs tuoj tuoj auką prarysiančios gyvatės akis), bet ir ne vienam iš jautresnių „svetimųjų" nemigą įvarė (remiuosi net kelių savo pažįstamų tuomet ištartais prisipažinimais). Juolab kad itin naivūs ir net kūdikiškai patiklūs mano gimtinės žmonės iš Visagalės Ponios televizijos tikrai tikėjosi ne atvirų patyčių. Jie tik, nebeištvėrę visokių svieto perėjūnų smurto, iš šios žiniasklaidos laukė moralinės bei teisinės paramos. Todėl tikrai nepajėgsite įsivaizduoti, kas apėmė mane tuomet, kai pagaliau atpažinau iš absoliučios nevilties ne savais balsais ekrane rėkiančias „dainą" mūs kiemo móteras.
Pirmiausia – daugiau nei devyniasdešimties sulaukusią (šiuo metu jau mirusią) Bartko Kastutę (laidoje – Konstanciją Bartkienę). Ne tik buvusią vieną iš garsiausių ir mylimiausių mūsų kiemo giesminykių, bet ir mano amžinatilsį Tėvuko antros eilės pusbrolio našlę (taigi kad visi mūsų apylinkės Bartkūs / Bartkai yra „iš vieno lizdo"). Ir ne tik ją, bet ir jos bedarbę bei gyvanãšlą Mariùtę – televizijoje Mariją Katkauskienę. Likusią ar po persirgto meningito, ar po erkinio encefalito dar ir itin sunkiai sutrikdytos sveikatos. O kai an visos Lietuvos „Kranto" filmavimo grupė su itin nešvankiu pasimėgavimu išviešino ir absoliučiai infantilius Levancės Mariutės (laidoje – Marijos Šermukšnienės) klausimus apie šiuolaikinį seksą, aš nuo tokio vilkolakinio „Kranto" laidos fantasmagoriškumo apsiverkiau. Ir to šiai laidai jau niekada neatleisiu.
„Kranto" kaltės man neatpirks net ir tos laidos pradžioje su ypač skaidria nostalgija iš ekrano į širdį dilgtelėjęs mėnesienos pilnatyje švytintis beržas svyruoklis an Alšiaũcko kalnelio. Lygiai kaip neatpirks net ir tos pačios Levancės Mariutės itin tiksliai ir begal subtiliai estetiškai visoje Lietuvoje jau kadais negirdimu rečitatyvu „atpasakota" Bartko Kastutės, likusios be namų, rauda (alšininkiečių vadinta vien žodžiavimu, verkimu žodžiais arba ir priverkimu). Dargi ir su neįtikėtinai graudžiai atlaidžiu šios senučiukės bandymu filmavimo grupei paaiškinti, jog ją be pastogės paliko visai ne piktadarys, o tik psichikos ligonis (vaikēliai, jis gi nesveikas...). Tiesiog tuomet ši miniatiūrinė mano gimtojo kaimo bobùkė net ir juodžiausioje neviltyje įrodė tokį neįkainojamą savo dvasios grožį, kokį net ir pačiose vertingiausiose knygose sunku rasti... Deja, bet net ir tai šios laidos rengėjų buvo itin brutaliai ir vien su euforiniu pasimėgavimu paskandinta begal nešvankiose srutose.
Gailiausia, jog nepaprasto publicistinio talento „Kranto" kūrybinė grupė ir pati puikiai žinojo, kad ji buvo pakviesta į šitą kaimą vien gyvenimui pakelti, o ne galutinai jį suniekinti. Tad kodėl ji lindo ne vien į Ramelių (mano atmintyje labiau išlikusių Šimo Juozo šeimynos pavadinimu) namus? Juk apie šiuos, kiek iš vaikystės prisimenu, buvusius itin tvarkingus žmones užklupusią ir juos absoliučiai paralyžiavusią apokaliptinę bėdą laidos tema turėjo suktis esmingiausiai. Tad kodėl kameros atsirado dar ir neįgalaus Andrulevičiaus (pas mus pravardžiuoto Rumševičiuku), kurį tuomet „slaugė" vien dešimtą dešimtį metų įpusėjusi jo motina, pirkioje? Ak, tiesa (tai čia rašau vien sarkastiškai), juk ligų ir senatvės įveiktus Rumševičius irgi terorizavo iš gretimų kaimų vis atsivilkdavę plėšikai... Tad, matyt, kaip tik dėl to taip piktdžiugiškai ir buvo pakomentuota šių namų nešvara... Gal dėl to paties šioje laidoje taip pikantiškai domėtasi ir vienišos moters dalią ne pagal savo jėgas velkančios Marijos Šermukšnienės „tokiais gražiais gyvuliais" ir sugriuvusiais trobesiais?.. Oi, ir vėl pamiršau (savo sarkazmo ir čia neatsisakydama): juk vien šioje Alšininkų kiemo pirkioje be pastogės likusioms Bartko Kastutei su jos dukra buvo atsiradę vietos... Juk tik viena Levanciukė ir Rameliams, niekada Alšininkuose negirdėtos pavardės atėjūnų Čaplikų engiamiems, nepabūgo liudininke pabūti... Juk ir gana sužvarbusios „Kranto" grupės tik viena Levancės Mariutė pagailėjo – pasikvietė užeĩte pirkiõn (tik jau šios nevalyvumas ir man visai nesuprantamas)... Tai kaip jai už tokį gerą irgi neatsilyginti „GERU" – tokios mielaširdingos kvailałės (l prieš ė skaityti kietai) dar ir NEAPDERGTI?.. Drauge su visais Alšininkais. Juolab...
Juolab kad „Kranto" kūrybinė grupė, siekdama žurnalistinio objektyvumo, tikrai galėjo užsukti ir į Ramelių artimiausių kaimynų namus – Rimanto Vasiliausko, Danilevičiaus Prano (Galinio Pranuko) dukters Aldonos, Genovaitės Brazionienės (mano vaikystėje pagal savo tėvo vardą vadintos vien Adasiuke) ar jos pusbrolio Valivonio (Valivonies Stasio)... Begal nustebčiau, jei ir šių alšininkiečių pirkiose būčiau pamačiusi netvarką. Tačiau „Kranto" grupė pas juos kažkodėl neužsuko. O gal šie patys tokių „kaspervizininkų" ne vien per slañkstį, bet net ir añ atšlaĩmų neinsiláido? Juk kiek savo gimtojo kaimo žmones prisimenu, daugumos jų naivumu, net ir begal stengdamasi, tikrai nesugebėčiau „apkaltinti". Priešingai. Kai kuriuos jų prisimenu ir kaip itin gudriai apsukrius, o kai kuriuos dargi ir gan nesaikingai pragmatiškus (arba, kaip sakyta Alšininkuose, neišpasakytai pragnùs). Tad, manau, jog ir per minimą filmavimą jiems tikrai užteko proto su „Krantu" neprasidėti. Todėl dar gailiau, kad jie ir kitų mūs kiemo patiklių naivuolių tuomet nesusiprato sustabdyti... Ar tiesiog gana linksmai manė, jog šie televizijos ponai tik dar kartą juos prajuokins „Kinu", nes jų pačių in šūdą taigi nemurkdys? Bet štai ne tik murkdė, bet ir sumurkdė. Ne vien itin trapią Alšininkų gyvastį iš visų jėgų iki pat šiol tebesaugančius juos, bet ir jų nuo gana alkanos mūsų kaukòzinio kaimo būties seniai į miestus išsiųstus vaikus bei vaikaičius. Bent man kurį laiką tai tikrai buvo per sunku prisipažinti, kad esu iš tų pačių Alšininkų... Vien dabar tą skausmą jau šiek tiek atleido. Ar ne todėl taip pavėluotai ir beprasmiškai čia ir įsižodžiavau?..