Taika Waititi (g. 1975) – vienas aktualiausių Holivudo režisierių. Susukęs keletą tokių nepriklausomo kino perlų kaip „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014) ar „Laukinių žmonių medžioklė“ (2016), jis sėkmingai įsiliejo į meinstryminę kino industriją. Jo režisuota trečioji Toro epopėjos dalis „Toras: Ragnarokas“ (2017) uždirbo 800 mln. dolerių, o didžiulio populiarumo sulaukęs pirmasis serialo „Mandalorietis“ sezonas, kuriam jis sukūrė 8 epizodą, gali užtikrinti režisieriaus kėdę naujausioje „Žvaigždžių karų“ dalyje. Tarp visų šių brangių projektų T. Waititi nevengia grįžti prie absurdiškų komedijų, pelnančių jam žiūrovų meilę. Ir štai jis daro filmą apie vienišą berniuką, zuikį puikį, ir jo geriausią įsivaizduojamą draugą, populiariausią žmogų nacistinėje Vokietijoje.

Daugelis, kam parodžiau filmo „Zuikis Džodžo“ anonsą, iš pradžių nežinojo, kaip reaguoti. Buvo matyti: mano draugus kamuoja moralinė dilema – ar leistina juoktis iš Adolfo Hitlerio, vieno žiauriausių tironų istorijoje? Klasikinio holivudinio kino grandas Frankas Capra parodė, kad net žiaurus diktatorius gali tapti pajuokos objektu. Amerikai įsijungus į Antrąjį pasaulinį karą, šalies vyriausybė skyrė F. Caprai sudėtingą užduotį. Režisierius turėjo sukurti dokumentinių filmų ciklą, padėsiantį įtikinti JAV piliečius, kad 12 mln. jaunuolių privalo iškeliauti į tolimąją Europą ir Aziją. F. Capra susidūrė su dviem iššūkiais. Visų pirma, pamatęs turbūt garsiausią propagandinį filmą kino istorijoje – Leni Riefenstahl „Valios triumfą“ (1935), – jis suprato, jog priešai net dėl savo estetinių polėkių nusiteikę rimtai. Visų antra, JAV vyriausybė negalėjo skirti tokio didelio finansavimo jo kuriamam filmui. Tačiau, nagrinėdamas priešininkų sukurtus dokumentinius filmus, jis pastebėjo: diktatoriai juose neretai atrodo gana komiškai. Kalbą rėžiantis įsiaudrinęs Hit­leris primena isterijos apimtą vaiką, o garsioji Benito Mussolini’o poza, kai šis iškėlęs smakrą sučiaupia lūpas ir sukryžiuoja rankas, yra akivaizdžiai dirbtinė. Pirmojoje dokumentinio ciklo „Kodėl mes kovojame“ serijoje „Karo preliudija“ (1942) F. Capra priėmė paprastą, bet genialų sprendimą – tiesiog išvertė ir permontavo pačių nacių nufilmuotus vaizdus. Taip vaizdinei propagandai jis suteikė naują kontekstą ir parodė, kad suskliaudus ideologiją, Hitlerio žodžiai tampa tiesiog bepročio skiedalais.

 

„Zuikis Džodžo“

 

Kino kritikas Charlesas Bramesco pastebėjo, kad komiško diktatoriaus įvaizdis gana greitai tapo įprastu tropu. Pavyzdžiui, 1942 m. kompanija „Warner Bros.“ išleido 8 min. animacinį filmuką „Antinai diktatoriai“, pašiepiantį Hitlerį, Mussolinį ir japonų karo generolą Hideki Tojo. Neatsiliko ir Walto Disney’aus kompanija, po metų išleidusi „Fiurerio veidą“, kuriame pats Ančiukas Donaldas, iškėlęs ranką, sveikina nacius ir šaukia: „Sieg heil!“ Ačiū Dievui, tai tebuvo sapnas – atsibudęs Antinas suprato, kad gyvena laisvoje šalyje! Negalima pamiršti ir Charlie’io Chaplino, pirmoje pilnametražinėje garsinėje juostoje „Didysis diktatorius“ (1940) tobulai įkūnijusio pamišusį tironą. Beje, Ch. Chaplinas taip pat neišvengė moralinių dilemų, kadangi viename interviu prisipažino, jog karo pabaigoje atskleistas Hit­lerio nusikaltimų mastas jį privertė gailėtis sukūrus šį filmą. Galiausiai komiško diktatoriaus įvaizdis pasiekė ir mūsų laikus. Vienas iš nenuolatinių satyrinės laidos „Saturday Night Live“ svečių – manieringasis Gėjus Hitleris (Gay Hitler), aplinkinių nuolat klausinėjantis, ar „Sprechen Sie Dick“*? O Timuro Vermeso knyga „Jis ir vėl čia“ apie popikona tapusį Hitlerį, 2015 m. ekranizuota pačioje Vokietijoje.

Tokiame kontekste „Zuikis Džodžo“ tampa visiškai neskandalingas ir nieko naujo pasiūlyti negeba. Tai patvirtina kažkur jau matyti estetiniai sprendimai. Pavyzdžiui, filme panaudotos vokiškos garsių dainų versijos: pradžioje skamba tikroviškai perdainuota „The Beatles“ daina „Komm gib mir deine Hand“, o atomazgoje paties Davido Bowie’o Vokietijoje įrašyta kompozicija „Helden“. Tačiau panašią muziką galėjome girdėti jau kompiuteriniame žaidime „Wolfenstein: The New Order“ (2014), kurio reklaminiam klipui perdainuota grupės „The Animals“ daina „The House Of The Rising Sun“. Tik dabar dainos veiksmas plėtojasi ne Naujajame Orleane, bet nacių įkurtame Naujajame Berlyne. Sunkumų neišvengia ir filmo humoras. Vienoje iš daugiausiai juoko kino salėje sukėlusių scenų demonstruojama, kaip Hitleris jaunąjį naciuką Džodžo bando įtikinti vis garsiau šaukti: „Sieg heil.“ Vaikas taip įsijaučia, kad žiūrovai frazę išgirsta apytiksliai 20 kartų iš eilės. Šiuo atveju juoką kelia ne ekrane stebima absurdiška situacija, bet pačios tikrovės nejaukumas. Juk visi žiūrovai žino, kas slypi už šių žodžių ir kad iš to nederėtų šaipytis. Bet būtent todėl ir juokinga! Savaime šis dviprasmiškas jausmas nėra blogas, o daugelis juodųjų komedijų ar politinių satyrų grįstos tokių nepadorių juokelių kartojimu. Prisiminkime internetiniu memu tapusią Quentino Tarantino filmo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) sceną, kai Hitleris isteriškai daužo per stalą ir šaukia „Nein!“, ar filmo „Stalino mirtis“ (2017) veikėjus, nuolat pabrėžiančius, jog miręs diktatorius apsimyžo. Tačiau T. Waititi komedijoje toks humoras pasiekia kraštutinumą. Žvelgiant į visur kaišomus paviršutiniškus juokelius, nevalingai apima jausmas, lyg salėje sėdėtų pats režisierius ir šauktų: „Juokis, juokis, pasakiau!“ Tarp visų šių trumpų pokštų nelieka vietos gilesnei ar ilgesnio paruošimo (set up) reikalaujančiai komedijai. Situaciją dar labiau apsunkina netikusiai įterptos dramatinės scenos. Žiūrovas verčiamas tai kikenti iš gestapo kareivio, pasakojančio apie keturias Hitlerio sėklides, tai kūkčioti dėl ekrane rodomos mirties. Galiausiai vienintelis ašarą išspaudžiantis epizodas parodomas taip netikėtai, kad žiūrovai sutrinka ir nesupranta, kaip reikėtų reaguoti. Tačiau po keleto minučių liūdnos emocijos pamirštamos, nes iš ekrano ir vėl skamba banalūs juokeliai. Filmas tiesiog emociškai prievartauja žiūrovą, ir tai yra didžiausia jo bėda.

Ar galima teigti, kad filmas blogas? Atsakymas akivaizdus – ne. Neįmanoma nepastebėti geros aktorių vaidybos (ypač vaikų), gerai parašytų ir aiškią motyvaciją turinčių veikėjų ar kinematografiškai puikiai panaudotos to laikotarpio butaforijos. O komiško Hit­lerio personažas, nors jau daug kur matytas, vis dar išlieka drąsiu akstinu, verčiančiu atkreipti dėmesį į šią komediją. Tiesiog apmaudu, jog dirbdamas su tokia įdomia medžiaga režisierius pasirinko lengvesnį kelią ir atsisakė kelti sudėtingesnius klausimus. Ir turbūt svarbiausias nutylėtas dalykas yra holokaustas. Be abejo, sunku įsivaizduoti komediją apie vieną iš žiauriausių nusikaltimų žmonijos istorijoje. Juo labiau kad su holokaustu susiję filmuoti ar fotografuoti kadrai nuo seno kelia aršų teorinį ir moralinį ginčą. Tokie režisieriai kaip Samuelis Fulleris, Goerge’as Stevensas, Johnas Fordas ar Alainas Resnaisas dokumentiniuose filmuose apie koncentracijos stovyklas viską demonstravo siaubingai atvirai. Vaizdai taip šokiravo, kad dažnai kildavo klausimas, ar tai apskritai galima rodyti viešai. Šie filmai bandė perteikti tai, kas, pasak išgyvenusiųjų stovyklos siaubą, yra tiesiog neperteikiama ir nesuvokiama. Tokia kritika puikiai tinka ir įprastiems holivudiniams kino filmams, pavyzdžiui, „Šindlerio sąrašas“ (1993), bandantiems pagal įprastą ir lengvai perprantamą naratyvinę schemą pavaizduoti tai, kas galimai net negali būti atvaizduojama. Šiuo atveju naudinga prisiminti Claude’o Lanzmanno 9 valandų dokumentinį filmą „Šoa“ (1985), sukurptą vien iš išgyvenusių žmonių prisiminimų. Vaizdai, pasak C. Lanz­manno, nesugeba perteikti šios tragedijos. Ir būtent šiame kontekste T. Waititi galėjo pasakyti kažką drąsaus ir įdomaus. Nesvarbu, ar palaikome tokių vaizdų gamybą, ar ją kritikuojame, pats metaklausimas, ką reiškia kalbėti apie holokaustą vizualiai ar komiškai, iki šiol neįtikėtinai svarbus.

Ar galima juoktis iš filme demonstruojamų dalykų? Manau, prasmingiau kelti priešingą klausimą – o kaip galima iš viso to nesijuokti? Kaip galima nesijuokti iš kvailių, sąmoningai neigiančių didžiausią nusikaltimą žmogiškumui? Kaip galima nesijuokti iš naftalininių ultra­patriotų rūškanais veidais, mojuojančių vėliavomis ir kabinančių lenteles? Kaip galima nesijuokti iš estetų, reikalaujančių aikštėse statyti vis didesnius, falą primenančius paminklus? Taip, lieka tik juoktis, nes priešingu atveju, teks juos vertinti rimtai. Ir nepaisant visos mano išsakytos kritikos, T. Waititi filmas geba perteikti mūsų dienoms svarbią mintį. Net ir ištikus negandoms yra žmonių, kurie nori mylėti, šokti ir juoktis.

* Iš vokiškos frazės „Spriechen Sie Deutsch“ („ar kalbate vokiškai“) ir angliško žodžio „dick“ (pimpalas) sulipdyta frazė.