Per pastaruosius metus, – matyt, reaguojant į didėjantį susidomėjimą kolonializmo tema, – lietuviškai išleista ne viena palestiniečių autorių knyga. Naujausia iš jų – Susan Abulhawos, pripažįstamos visų laikų labiausiai skaitoma palestiniečių rašytoja, bestseleris „Prieš nemylintį pasaulį“ – įtraukia skaitytoją į neramų, tačiau švelnumo, besąlygiškos artimo meilės kupiną gyvenimo sūkurį, kuriame lemiamą vaidmenį vaidina stipri palestinietė moteris.

susan abulhawa. „Prieš nemylintį pasaulį“, iš anglų kalbos vertė Patricija Droblytė-Dainė, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025

Už šių abstrakčių žodžių slepiasi sudėtingas ir daugialypis kūrinys, kurio keliais žodžiais ar sakiniais apibūdinti neįmanoma. Tai knyga-chameleonė, neprimetanti žiūros kampo, netgi siūlanti skaitytojui apgaulingą optiką, todėl atvira interpretacijoms, kontroversijai, išlygai. Izraelio kalėjime kalinamos moters lūpomis porinamą asmeninę istoriją, suvokiant, kad romanas turi ir politinių užduočių, knieti skaityti kaip epą, atskleidžiantį sudėtingą palestiniečių gyvenimą emigracijoje, didvyrišką pasipriešinimą Izraelio represijoms, kurios čia vaizduojamos ypač detaliai, sunkią kovą dėl išlikimo. Taip iš dalies ir yra. Vis dėlto personažai, nors jiems apibūdinti negailima superliatyvų, nevengiama žodžio „didvyris“, vaizduojami su kone privalomu kontroversijos elementu, neskatinančiu, tačiau įgalinančiu žiūrą į juos kaip teroristus (pavyzdžiui, jie nuodija vandenį naujakurių gyvenvietėje) arba asmenis, turinčius nevienareikšmę, komplikuotą moralę, pasižyminčią dvigubais standartais (protagonistė Nar, vienu gyvenimo laikotarpiu priversta užsiimti prostitucija, vagia iš klientų korteles ir, kol jos neužblokuojamos, be jokių sąžinės skrupulų naudojasi svetimais pinigais).

Viena vertus, tai atitinka tiesą – kai tavo kančių pasaulis atkakliai nemato, o išgyventi reikia, daugelis priemonių, kitu atveju atmestinų, gali pasirodyti visai tinkamos. Kita vertus, terorizmas (ar veikiau „terorizmas“) romane pateikiamas gana groteskiškai: palestiniečiai pradeda pumpuoti į naujakurių vamzdynus hormonus, nuo kurių žydų vyrams pradeda augti krūtys; apsaugos postai puolami ir sargybiniai žudomi naudojantis archajiniais ginklais (arbaletais, lankais su strėlėmis) ir pan. Nesu tikras, ar tai gryna ironija, ar pasakojimas paremtas autorei žinomais faktais, tačiau fantasmagorija, nesvarbu, ar grįsta tikrais faktais, ar pramanyta, gerokai paklibina ir siūlo revizuoti pačią tarptautinei bendruomenei Izraelio peršamą palestiniečio teroristo klišę.

Nepaisant Vidurinių Rytų konteksto ir politinių poteksčių, tai drauge ir labai vakarietiškas romanas: savo „autentišką“ istoriją prisimenanti protagonistė atkartoja šiuo metu Vakaruose madingos autofikcijos modelį; stipri herojė atspindi feministines tendencijas. Kad padirgintų vakarietišką vaizduotę, kaip ji įsivaizduojama (ir, matyt, naudojantis šaržu kaip įtaigos priemone), Izraelio kareivio ir palestiniečių didvyrio sangulio forma išlenda LGBT klausimas. Pagaliau Vakaruose šiuo metu yra be galo trendy pati kolonializmo tema. Tai tik parodo, kad ant vieno kurpalio šio kūrinio užtempti negalima ir nereikia.

Daugialypiškumas naudingas ir praktiškai, siekiant aplyginti aštresnius kampus, galinčius kelti problemų pristatant knygą skirtingoms auditorijoms ar ją leidžiant tam tikrose šalyse. Sunku prikibti, kai protagonistė – feministė, o palestinietis veikėjas turi teroristo bruožų, arba kai akivaizdžiai politinis romanas pristatomas indiferentiškomis bendromis frazėmis ir iš konteksto ištrauktais faktais, sukuriant klaidingą įspūdį, neva tai lėkštas aistrų romanas su arabiškos kultūros „razina“: „Uždaryta vienutėje, aistringa ir maištinga Nar dienas leidžia apmąstydama dramatiškus įvykius, dėl kurių atsidūrė kalėjime jai beveik nepažįstamoje šalyje.“ Kiek ši anotacija (suderinta su leidėjais ir autore) atitinka tikrąjį knygos turinį, tegul sprendžia pats skaitytojas.

Ankstesniuose dviejuose romanuose („Mornings in Jenin“, 2010; „The Blue Between Sky and Water“, 2015) kalbėjusi apie Nakbą ir jos paliktas žaizdas, šioje knygoje rašytoja atsigręžia į vėlesnius įvykius, susijusius su Arielio Sharono vyriausybės vykdytomis naujakurystės programomis, dar labiau apsunkinusiomis ir taip nelengvą vietinių gyventojų buitį. Romanas ypač plačiai nušviečia palestiniečių emigrantų bendruomenių Kuveite ir Jordanijoje kasdienius rūpesčius. Čia atsiskleidžia ir nepritekliai, nelygiateisiškumo problema, ir sudėtingi santykiai su vietiniais arabais, ypač po Saddamo Husseino įvykdytos Kuveito okupacijos, kai palestiniečiai dėl savo nuosaikios laikysenos buvo prilyginti kolaborantams.

Ši, turbūt viena įdomiausių, romano linijų drauge yra ir autofikcija, mat autorė turi gyvenimo emigracijoje patirties: vaikystėje jos šeima blaškėsi tarp Palestinos, Kuveito, Jordanijos ir (galiausiai) JAV. Nors autorės simpatijos, be abejo, skirtos palestiniečiams, o Kuveito žmonės vaizduojami, švelniai kalbant, santūriai (neretai tai turčiai gašlūnai ar sukčiai, linkę naudotis palestiniečiais, ypač moterimis), pasakojimas nesikliauja vienareikšmiais naratyvais ir siekia parodyti, kokia neryški, kartais kone nematoma riba skiria kolaboravimą ir buvimą auka. Kaip mažai didvyriškumas skiriasi nuo žemiškų, su kūnu ir išgyvenimu susijusių dalykų, sunkiai pavadinamų kilniais. Moralinio „purvo“ ir kilnumo sampyna bene geriausiai pasireiškia per pačios Nar, kuri parsiduodama vyrams stengiasi surinkti pinigų jaunesnio brolio mokslams užsienyje, portretą. Visa tai kuria itin tikrovišką, paveikų situacijos vaizdą.

Apie daugelį Izraelio nusikaltimų jau esame girdėję iš aktyvistų ir tarptautinės spaudos, tad nieko naujo faktiniu požiūriu gal ir nesužinosime, tačiau pasakojimas leidžia dar kartą įsitikinti, kokie vis dėlto panašūs kolonializmo veidai, nesvarbu, kur ir kada jie būtų pasirodę. (Palestiniečių išgyvenimai, beje, labai stipriai siejasi ir su lietuvių tautos išgyventomis tragedijomis – tremtimis, priverstine emigracija, kolektyvizacija, kalinimais etc.) Už faktus turbūt svarbesnis, net savotiškai sukrečiantis – savo paprastumu – yra autorės atsakymas, kaip nepalūžti prieš nemylintį pasaulį, ir tas atsakymas yra toks: meilė (beje, ne tik dvasinė; romane, ypač turint galvoje šiuo klausimu santūrų arabišką kontekstą, gana daug natūralizmo). Todėl net jei vadinti šį kūrinį meilės romanu būtų neatsakinga, teisėtai galime laikyti jį himnu meilei kaip ginklui, kurio vienintelio neįmanoma jokiomis aplinkybėmis atimti iš žmogaus.

Kaip jau minėjau, stipri tiek romano protagonistė Nar, tiek kitos romano moterys; jos kolaboruoja ir dalinasi užduotimis su didvyriais vyrais, yra lygiavertės partnerės, padėjėjos, gelbėtojos. Vis dėlto man įdomesnis pasirodė žvilgsnis į neherojiškas moteris, liekančias paraštėse, vykdančias pasaulio požiūriu mažas, bet simboliškai arba tiesiog buityje reikšmingas užduotis, – irgi kupinas meilės, pasigėrėjimo. Pavyzdžiui, Nar taip žvelgia į motiną, esą geriausią siuvėją. Kartais moters sukilninimas netgi peržengia tam tikras racionalumo, gal ir padorumo ribas, tampa įžūlus. Tarkim, epizoduose, kai protagonistei tenka darbuotis su kitomis prostitutėmis, toji, nepaisydama žeminančių aplinkybių, mato jas kaip žavias, stiprias, orias būtybes, nesužeistas amato, kuriuo joms tenka užsiimti, stigmos.

Romanas parašytas stiliumi, siekiančiu pagauti „rytietišką dvasią“. Tai ypač ryšku dialoguose – tiek jų stilistikoje, vaizduojančioje bendravimo ritualus, tiek vartojamame žodyne. Matyt, siekiant paryškinti kontekstą, tekste sąmoningai vartojama daug originalių arabiškų žodžių ir sąvokų – jų žodynėlis pateikiamas knygos pradžioje; kad vėliau nereikėtų trukdytis, skaitytojas gali iš anksto su jais susipažinti. Tam tikras egzotizmas (bent mūsų, vakariečių, akis kreipiąs „Tūkstančio ir vienos nakties“ pusėn) atveria dar vieną, kiek netikėtą romano planą. Superliatyvai; netikėtai atsirandantys pagalbininkai, gebantys išspręsti neįgyvendinamas problemas per nustatytą laiką; būtinybė herojui atlaikyti išbandymus; pagaliau tam tikras natūralizmas, pateisinantis besąlygišką atsaką; savybių absoliutumas: tokie elementai, tarnaujantys kaip nuoroda į gilią tradiciją, drauge siūlo pažvelgti į šį romaną – drauge ir visą Palestinos istoriją – kaip stebuklinę pasaką.

Gal ši optika šiek tiek atitolusi nuo autorės sumanymo ir tikslų, taigi ją reikėtų vertinti su išlygomis, tačiau ji turi vieną neginčijamą privalumą: pasakose viskas paprastai baigiasi gerai. Tas tikėjimas – tiek skaitant romaną, tiek klausant žinių, kuriose pranešama apie naujas palestiniečių aukas – tikrai reikalingas.