2025 m. kovo 21 d.

Skaitanti savo eilėraščius. Keliaujanti, laukianti savo kambaryje per jai surengtą netikėtą vakarienę. Supama baimių. Intymus didžios poetės portretas, parašytas kito poeto, jos gero bičiulio.

 

Amelia Rosselli. Dino Ignani nuotr.

 

Gniaužė kvapą klausantis jos skaitant savo eiles, kurios kartu su poetės kūnu tarytum susiliejo į vieną darinį. Tiesa sakant, jos veikė ir mano kūną. Joks kitas poetas tą vasaros vakarą Borgezių vilos soduose nesugebėjo pasiekti tokio poveikio. Tada buvau jaunas vaikinas, atėjau ten vienas. Drovumas pavertė mane nematomu. Poezija liejosi ant manęs kaip auksas, jį visada matydavau išskirtinių pojūčių akimirkomis. Rankose laikiau Georges’o Bataille’o knygą „Mano motina“, pirktą nuo naudotų knygų prekystalio. Paskui Amelia beveik pabėgo lengvu, sparčiu, bet lyg mediniu žingsniu kartu su jaunu vyru. Ji juokėsi tarsi raudodama – kaip paukštis, aukštu balsu.

Kai išdrįsau jai paskambinti (nebežinau, kas davė jos numerį, turbūt Elio Pecora – vienas iš tų vos kelių Romos poetų, kuriuos pažinojau), ji pakvietė mane į savo namus Koralo gatvėje. Pamačiusi mane paklausė, ar aš aktorius. Tai mane nustebino. Ji paminėjo Tyrone’ą Powerį. Man pasidarė gėda. Amelia buvo labai liesa, stambių kaulų, plaukai visiškai juodi su baltomis sruogelėmis, akių vokai šiek tiek užkritę, žvilgsnis įdėmus ir veriantis kaip strėlė. Išties, ji buvo tarsi kaulėtas paukštis be sparnų ir kartu roplys. Rūkydavo su kandikliu, vaikščiodavo siūbuodama. „Šitas knygų lentynas man pagamino draugas iš Kavės, jo ieškojo fašistai“, – pradėjo pasakoti žemu balsu, ilgindama balses, gal kiek užaštrindama ir šveplai tardama „r“ raidę. Lentynos iš rusiškų pušų stovėjo mansardoje įdubusiomis terakotos grindimis. Knygų ten buvo mažai, jos apdulkėjusios ir apleistos. Pliki, nuogi namai, visai tokie kaip ji pati. Ji čia persikraustė pardavusi butą Gėlių aikštėje (Campo de’ Fiori) kartu su ten apsigyvenusiu Dario Bellezza.

Kalbėjomės mažai. Apie literatūrą – tik tai, kas svarbiausia. Jos lova glaudėsi didžiojo kambario kampe. „Skaitau be šviesos“, – paaiškino. Mėgo sekti žodžius varganoje pilkoje šviesoje, panašioje į nenešiojamą perlų vėrinį, kuris būtų jai dieviškai tikęs. Nemėgo žmonių, kurie visą dieną nenusiima akinių nuo saulės. Aiškino, kad „jie nori pasislėpti“. Apie poetes, kurios bėgdavo jai į pagalbą ir nusižeminusios nešdavo perskaityti savo eiles, sakydavo: „Ten, viduj, šiek tiek vėjas pučia.“ Tai buvo elegantiškas būdas pasakyti, kad tie eilėraščiai jos nedomina. Jaunystėje susitikinėjo su vedusiu vyru, o kai jis norėjo išeiti, paslėpė jo drabužius. Nuo gimimo mokėjo tris kalbas, jos tėvą Paryžiuje nužudė prancūzų fašistai.

Pieras Paolo Pasolini nuvedė ją į leidyklą „Garzanti“. Amelia sakė, kad poetas iš Kazarsos kalbėjo labai mažai. Pasakojo istorijas apie jį susikaupusi, rimtu balsu. Tai kėlė beveik šventą pagarbą. Vieną vakarą turėjome susitikti ir eiti kartu vakarieniauti, bet užėjęs radau ją atsigulusią, nes blogai jautėsi. Nusileidau pas krautuvininką ir nupirkau alyvuogių, mocarelos, mortadelos, kitokių sūrių, traškučių. Žodžiu, pripirkau visko, kad ją pralinksminčiau, kad priversčiau juoktis moters-paukščio juoku. Šalia jos išdėliojau dešimtis plastikinių lėkštučių, kiekvienoje vis ką nors kitą. Juokdamasi ir ragaudama maistą Amelia įveikė „blogumą“. Ji, kuri valgydama būdavo išsiblaškiusi chirurgė arba snobė. Vaisiams naudojo peilį ir šakutę. Buvo užsispyrusi. Preciziškai skrosdavo obuolio žievę. Paskui staiga suirzdavo ir viską mesdavo.    

Vieną dieną ji man paskambino ir paklausė, ar nenorėčiau vykti su ja ir jos bičiule poete į kaimelį Toskanoje, kur kita jos draugė kelioms dienoms paliko jai „maaažyyytį namą“. Išvykome su mano „vabalu“. Tas namas pasirodė esantis balandinė. Visa apdergta kregždžių išmatomis. Amelia išsirinko kambarėlį apačioje. Mes su poete įsitaisėme antrame aukšte, kur buvo ir vonios kambarys. Beveik visą dieną praleisdavome lovoje. Amelia skaitydavo, o aš mylėdavausi su poete. Galiausiai Amelia užlipusi pas mus ištardavo: „Na jau, visąąą dienąąą...“ Turėdama galvoje mūsų kergimąsi. Kol ji sėdėdavo ant lovos krašto – jauna, išblyškusi, visada šiek tiek anemiška, – aš prausdavausi po dušu ir jausdavau, kad mylimoji Amelia, kai mane matydavo, jausdavosi laiminga: ore tvyrojo subtili, pirmykštė ir visiškai tyra juslingumo aura. Skaisčiausioji vestalė Rosselli vėl tapdavo jauna. Mes visi buvome jauni. Apie mirtį buvome girdėję, bet ji atrodė taip toli, kad net džiugino.

Kai kuriomis dienomis Amelia tapdavo labai nerami. Vapaliodavo, kad ją seka, kankina... Jos romiečių bičiulių dvaras tylėdavo, nesikišdavo. Aš žinau tiek. O jai iš tiesų reikėjo žmogaus, kuris kūnu, jėga, per prievartą išplėštų ją iš įkyrių minčių. Ir tai dariau aš. Kai ji slėpdavo savo meilužio drabužius, griežtai tardavau: „Čia nieko nėra, turime eiti lauk!“ Ji iškart nurimdavo. Vaiduokliai pranykdavo.

Kartą mano automobilyje reikalai pakrypo į blogąją pusę, tada instinktyviai surikau: „Jeigu nesiliausi, liepsiu išlipti ir paliksiu tave vidury kelio!“ Kai ji man padovanojo vieną iš savo paskutinių knygų, išleistą leidykloje „Garzanti“, redaguotą Giacinto Spagnoletti, kuris užkulisiuose skųsdavosi, kad Amelia nori palikti iškraipytus žodžius anglų ar kokia kita kalba – žodžius, kurių vis tiek neįmanoma išversti, – ji užrašė dedikaciją: „Aurelio, išprotėjusiam labiau už mane!“ Aš, kvailys, kuris niekada niekam neskolina knygų, – dar ir dėl to, kad nežinočiau, kam jas skolinti, – man rodos, tą vienintelį kartą paskolinau ją merginai, kuri tvarkydavo mano biblioteką. Amelios knygos daugiau nebemačiau. Dėl to iki šiol gedžiu.      

Kai Amelia atvyko paviešėti pas mane į Veletrį, mano motina padovanojo jai baltą rankų darbo šalį, o aš apgyvendinau ją nedideliame bute su maumedžio grindimis, mediniais laiptais, dvigule lova ir mokos kavinuku. Amelia galėjo išsiversti be visko, išskyrus kavą. Kai rytais susitikdavome, ji man pasakodavo, kaip anksti atsikėlusi ir apsisiautusi šaliu lyg kokia kabareto dainininkė eidavo pasivaikščioti siauromis gatvelėmis. Ir pridurdavo: „Šitas miestas yra dramatiškas.“ Būdamas su ja patyriau, kad jis iš tiesų toks yra. Galbūt todėl čia ir gyvenu lyg savanoriškoje tremtyje. Karas nusinešė 3000 gyvybių, o anglų ir amerikiečių bombonešiai kone sulygino miestą su žeme. Dar ir šiandien čia stūkso griuvėsiai, panašūs į nukankintus kūnus. Iš Amelios Rosselli sužinojau, kad mieste karo paliktos žaizdos yra tokios pat, kaip žaizdos ant mūsų kūnų. Joms užsitraukti reikia viso gyvenimo. Kūnui pakanka vieno gyvenimo, miestams prireikia daugelio.

Keletą metų apie Amelią nieko nebegirdėjau. Žinojau, kad ji nuolat tiriasi laboratorijoje, kurios savininkas poetas kadaise buvo priklausomas nuo heroino. O paskui – nieko. Kad ji mirė, sužinojau pavėluotai. Sako, kad ji kelias valandas šokinėjo ir vaikštinėjo pastato atbraila, atsisukusia į kiemo ar kas žino kurią pusę. Galiausiai Amelia leidosi į skrydį lyg „keistas“ paukštis, nes tokia ir buvo. Išties keista, kad ji pasirinko skristi, nes šį būdvardį Amelia vartojo labai dažnai ir visuomet paslaptingai. Jai jis reiškė daugybę dalykų. Taip pat ir mirtį. 

 

Pamiršau tavo eilėraščius.

Draugų eilėraščiai visada pasimiršta.

Reikia pamiršti draugų eilėraščius.

Draugai kaip tu, be kita ko, 1930-aisiais gimę:

šiuos metus nešiojuosi balto lino marškiniuose išsiuvinėtus.

Metai, kai tu gimei ir gimė mano tėvas.

Dabar būtum nusijuokus, iš lūpų taškantis purslams seilėtiems.

Gražuolė dailių kaulų ir juodų plaukų.

Visai tokių, kaip mano Motinai buvo nepagailėta.

 

Vertė Ramunė Brundzaitė