Nikodem Szczygłowski. Tomasz Różycki: „Kultūros didybę lemia ne tautos ar šalies dydis“

Tomaszas Różyckis (g. 1970) – lenkų poetas, vertėjas, dėsto universitetuose. Daugelio Lenkijos literatūrinių premijų laureatas. Išleido 8 poezijos rinkinius: „Vaterland“ („Tėvynė“, 1997), „Anima“ (1999), „Chata umaita“ (2001), „Świat i Antyświat“ („Pasaulis ir antipasaulis“, 2003), „Dwanaście stacji“ („Dvylika stočių“, 2004), „Kolonie“ („Kolonijos“, 2006) ir kt. T. Różyckio kūryba išversta į daugelį Europos kalbų. Su Tomaszu kalbėjomės apie jo ir slovėnų poeziją, apie tai, kas yra silezietiškumas lenkų kultūros kontekste ir ar egzistuoja mažosios ir didžiosios kultūros bei literatūros.

 

Tomasz Różycki. Grzegorzo Mehringo nuotrauka
Tomasz Różycki. Grzegorzo Mehringo nuotrauka

 


Neseniai grįžote iš Slovėnijos, kur išleistas jūsų poezijos rinkinys „Teorija praznine“ („Tuštumos teorija“). Ar ši šalis yra Vidurio Europa?

Šią kultūrą pirmiausia pavadinčiau tiesiog europietiška, nes ji universali. Slovėnijos autoriai rašo tekstus visai planetai. Tai labai įvairialypė kultūra, kurioje, jei gerai paieškosite, galite rasti ir bendrų elementų su kitų Vidurio Europos šalių literatūra. Ir šis kuklus slovėnų poezijos sluoksnis, su kuriuo susipažinau, yra vienas įdomiausių Europoje. Akivaizdus pavyzdys – Tomažo Šalamuno kūryba, dievinama ir Amerikoje.


1997 m. debiutavote eilėraščių rinkiniu „Vaterland“. Ar jame kalbate apie savo gimtinę – Opolės Sileziją – ir jos istoriją?

Tai sudėtinga Lenkijos istorija. Rinkinio pavadinimas iš tiesų šiek tiek provokuojanti nuoroda, kur gyvenu. Mano šeimą sudarė žmonės, kurie 1945 m. buvo ištremti iš Lvivo, o mainais už tai gavo naują tėvynę, kaip tuomet sakydavo, postvokiškąją tėvynę. Mokyk­loje buvau mokomas, kad Opolės Silezija yra mano gimtasis kraštas, mano tradicijos, dainavau regionines dainas, turėjau išmanyti vietinę pasipriešinimo vokiečių kolonizacijai istoriją ir didžiuotis Silezijos sukilėliais*, bet su tuo nejaučiau jokio ryšio. Namuose dainuotos visai kitos dainos. Mano seneliai ir tėvai Lvive paliko savo baldus ir daiktus, o Opolėje gavo butą. Jame buvo pilną daiktų ir baldų, priklausiusių ankstesniems gyventojams vokiečiams, kuriuos eva­kavo į Vakarus. Gyvenome tarp svetimų gyvenimų pėdsakų, kurie su mumis kalbėjo kita kalba. Vėliau, kai išvykau studijuoti į Krokuvą, kolegos mane matė kaip silezietį, ir tai erzino. Poezijos rinkinio pavadinimas yra šio susierzinimo rezultatas.


Ar sutiktumėte su teiginiu, kad poeto tėvynė yra kalba?

Tokios metaforos rizikingos – tiek pat teisingos, kiek ir neteisingos. Panašūs teiginiai yra kaip poezija, efektingi, bet nebūtinai tikri. Šiuo atveju rašytojui kalba iš tiesų labai svarbi. Juk žinome istorijų apie rašytojus, kurie keitė kalbas arba rašė poeziją viena kalba, o prozą – kita. Todėl sakyčiau, kad poeto tėvynė yra poezija.


Gyvenate Silezijoje, o šio Lenkijos regiono kultūrinė ir kalbinė tapatybė vis dar kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Ką jums reiškia silezietiškumas platesniame lenkiškumo ir vokiškumo kontekste arba už abiejų kultūrų ribų?

Nors kadaise buvo galima kalbėti apie Sileziją kaip apie tam tikrą slavų ir germanų, lenkų ir vokiečių kultūrų susidūrimo vietą, jų koegzistenciją ar sankirtą, po 1945 m. nerizikuočiau taip supaprastinti šio klausimo, nes jis visada bus susijęs tik su dalimi, net ne su dauguma gyventojų. Silezija labai pasikeitė. Šiandien turime kelias Silezijas – Aukštutinę ir Žemutinę, – Katovicus, Vroclavą ir Tešiną. Vietos labai skirtingos, skirtingai kuriančios ir savo tapatybę. Ar pokario imigrantų (ar repatriantų) šeimos tapo sileziečiais vien todėl, kad gyvena šioje žemėje? Jie prisideda prie spalvingo regiono įvaizdžio kūrimo, tačiau nėra tie, kurie kalba apie sileziečių kultūrą, kalbą ir tapatybę.


Praeities vaiduokliai Lenkijoje tebėra gyvi ir šiandien. Ar kartų kaita gali pakeisti lenkų savivoką, kad savęs nebelaikytų savotiškais istorijos įkaitais?

Jaunoji karta yra gerokai lankstesnė, kaip sakė Witoldas Gombrowiczius, dėl lenkiškumo europinėje perspektyvoje. Tačiau ką nors prognozuoti būtų galima tik sutikus su istorijos pabaiga, panašia į tą, kurią yra skelbęs Francis Fukuyama, tačiau matome, kad susitikimo nebuvo, ir nepanašu, kad bus. Dabar siaučia karas Europoje ir karas dėl Europos. Ukrainiečiai žūsta už savo šalį, kovoja ne tik už savo egzistenciją Rusijai vykdant genocidą, bet ir kovoja už Europą bei vietoje jos. Kovą jie pradėjo 2013 m. dar Kyjivo Maidane, ir šis karas, ko gero, pirmasis, prasidėjęs todėl, kad imperija nenori leisti savo kaimynei prisijungti prie Europos Bendrijos ir kartu su ja dalytis (bei džiaugtis) demokratine teisine valstybe, laisve ir pagarba žmogui pagrįsta sistema. Kad ir ką blogo sakytume apie Europos Sąjungą, vis dėlto žmonės pasirengę mirti už šias vertybes ir renkasi jas, o ne vergauti autoritariniam režimui. Niekas nežino, kas nutiks. Iki šiol mus reguliariai pervažiuodavo savotiškas istorijos volas.


Rusijai užpuolus Ukrainą, vis pasigirsta, kad Rusijos kultūra atspindi Vladimiro Putino režimo nusikaltimus. Pateikiama ir argumentų, ginančių šią kultūrą, kalbama apie jos didybę. Ar pritariate nuomonei, kad atskirų tautų sukurtą literatūrą ar poeziją galima suskirstyti į didžiąją ir mažesnę?

Rusijos kultūrą būtų galima vadinti didžiąja, jei ji atvirai ir ryžtingai pasisakytų prieš karą ir stotų užpultos Ukrainos pusėn, pasipriešintų blogiui. Tačiau taip nėra.

Suprantu tuos, kurie ragina ją boikotuoti, nes bet kokios kalbos apie didžiosios rusų kultūros gynimą yra „rusų pasaulio“ („русский мир“) koncepcijos ir pretekstas smogti Ukrainai.

Net nežinau, kaip suskaičiuoti, gal reikėtų vertinti proporcijas: teritoriškai didelė Rusija arba didelė rusų tauta sukuria apgailėtinai mažai kultūros, jei lygintume, tarkime, su maža slovėnų tauta? Esmė ta, kad kultūra gali kolonizuoti, primesti save kitiems, būti globaliai patraukli, o tam tikras pasakojimas apie pasaulį ir mūsų egzistavimą jame mums atrodo kaip pasakojimas apie mus pačius, nesvarbu, ar gyvename Sankt Peterburge, ar Australijos Adelaidėje. Rusų kultūra iš tiesų įgijo tokį vardą ir populiarumą, tapo svarbia pasaulinio paveldo dalimi ir turi daug šalininkų. Tačiau būtina nepamiršti, kad ši kultūra yra imperinė ir nesvarbu, ar kalbame apie propagandinius filmus, ar apie puikius disidentinės literatūros pavyzdžius. Ir ją kartu kūrė visos tai imperijai pavaldžios tautos, užtenka atsekti biografijas, be to, kultūrą neretai kuria savo šalyje nesuprasti, persekiojami, net žudomi asmenys.


Daugumai lenkų Lietuva asocijuojasi vien tik su istoriniu kontekstu – Liublino unija. Nutraukti diplomatiniai santykiai tarpukariu ir vėlesnis sovietmetis neskatino lenkų ir lietuvių tarpusavio ryšių plėtros. Ar šiuolaikinė Lietuva gali sudominti lenkus?

Kiekvieną kartą susidūrus su šiuolaikiniu lietuvių menininku – ar vizualiųjų menų kūrėju, ar rašytoju, ar režisieriumi, ar muzikantu, – susitikimas visada būna išskirtinis. Man atrodo, Lietuvos kultūra labai originali, o teatras, šiuolaikinė muzika, poezija, proza ir vizualieji menai yra tai, kodėl ši šalis atpažįstama ir vertinama visame pasaulyje. Kiekvienas, norintis sekti šiuolaikinio meno naujienas, privalo domėtis Lietuvos menininkais.

Be to, mus sieja ir kai kas bendra – patirtis kovojant už savo tapatybę ir nepriklausomybę. Tai kelia pagarbą.


* Silezijos sukilimai – 1919–1921 m. trys ginkluoti konfliktai Aukštutinėje Silezijoje tarp vietinių lenkų ir vokiečių. Sukilimai vyko Lenkijos valstybės kūrimosi laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo. Po sukilimų buvo surengtas plebiscitas, o vėliau Aukštutinė Silezija buvo padalyta Lenkijai ir Vokietijai. Lenkijos sudėtyje buvo sukurta autonominė Silezijos vaivadija su sostine Katovicuose, taip Lenkija gavo labiausiai industrializuotus ir ekonomiškai svarbius šaliai regionus.


Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeo­logijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.