Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Virginija Kulvinskaitė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Fotografija man – ypatinga medija, nes jungia tai, kas realu, kūniška, ir tai, kas magiška, taip, kad abu dėmenys išlaiko savitumą. Mėgaujuosi ir meniniais, ir archyviniais kadrais. Galiu valandų valandas žiūrinėti senas nuotraukas, net jei tai vadinamoji buitinė fotografija ir nepažįstu nė vieno užfiksuoto žmogaus. Ir kasdieniai vaizdeliai ilgainiui tampa magiški, ypač kai pagalvoji, kad tų žmonių, vietų, to laiko, tų gyvenimų jau nebėra. Bet kartu jie yra čia, prieš tave.

Mėgstu ir pati fotografuoti, ypač save, savo veidą ir kūną, ir būti kitų fotografuojama. Manau, fotografija, kaip niekas kitas, geba užčiuopti efemeriškas būsenas, paprasta akimi neregimus jausminius ūkus, vidines dramas, istorijas. Todėl niekada neatsisakau, jei mėgstama (-as) fotografė ar fotografas prašo papozuoti. Net nuotraukose iš renginių kažkas atsiskleidžia – talentingas fotografas ir tokiose banaliose situacijose pagaus judesį, šypseną, žvilgsnio kampą. Paskui žiūriu ir galvoju: „O, geras, anksčiau šitokia nebuvau!“ Arba: „Tokios savęs dar nemačiau.“ Jei fotografuojant siela iš tiesų pavagiama, tai aš seniai jos nebeturiu – ir kiti išvogė, ir pati išdalinau. Bet, man atrodo, siela tarsi žolė – jei jau ją turi, dalink, trypk, mindžiok, degink, vis tiek atžels.

Pozuoti Daivai – nuotykis. Kadre ji pasakoja istoriją, kurią lyg magas iš skrybėlės ištraukia ir iš pozuotojų, ir iš vietos, situacijos. Niekada aiškiai nepasako, ką reiks daryti, pasibaigus fotosesijai nenumanai, ką ji ten nufotografavo, kaip viskas atrodys. Atsimenu, kai pirmą kartą Daiva kvietė papozuoti, buvo gal kokie 2015 metai. Buvau neseniai išsiskyrusi su vyru, o prieš eidama fotografuotis dar išsiskyriau su eiliniu vaikinu – išsiskyriau tą patį rytą, kai turėjau fotografuotis. Daivai nieko nepasakojau, bet visose tos fotosesijos nuotraukose (tai buvo portretai) tvyro keistas, labai statiškas skausmas – ne atviras, o užspaustas, represuotas, stingdantis veidą, mimikas. Dar po kelerių metų Daiva kvietė papozuoti su tuometiniu mano vaikinu. Vienoje nuotraukoje aš guliu ant lovos, veidas atsuktas į žiūrovus, žvilgsnis – į objektyvą (išraiška kiek provokatyvi, maždaug „O man pochui“), o vyro kūnas, iš kurio likę tik kontūrai, virš manęs pakibęs kaip inkubas. Galvojau, keistai ji čia mus pamatė. O vėliau paaiškėjo, kad tas ryšys tikrai obsesyvus, kažkoks demoniškas. Tik tuo metu, kai Daiva fotografavo, to dar nesupratau. Kaip ji sugebėjo pamatyti? Juk mūsų poros nepažinojo. Gal ta nuotrauka tikrai buvo aiškiaregystė, o aiškiaregysčių reikšmę juk visuomet suvoki, kai jos išsipildo.

O ši nuotrauka daryta 2019 m. vasarą – mano gyvenime tie metai žymėjo lūžį. Viskas taškėsi, griuvo, virto. Dabar, atrodo, taip aišku – taigi atsiskyriau pati nuo savęs. Viena liko su balta vaikiška suknele, o kita – nuoga piktu, beveik gorgonišku žvilgsniu. Ir nors nuogoji guli (tokia poza tradiciškai simbolizuoja pralaimėjimą), o mergina su lėliška suknele stovi (tai galia, viršenybė), abi viena į kitą žvilgsnius tarsi ietis susmeigusios ir net neplanuoja pasiduoti. Negalėčiau pasakyti, kuri iš tų moterų yra „labiau aš“. Kuri tikra, o kuri apsimetėlė, personažas. O dar tos apsilaupiusios apleistos Tyzenhauzų ligoninės sienos – ligoninė Naujininkuose, į šį rajoną tą vasarą kaip tik ir atsikrausčiau. Be to, Tyzenhauzų ligoninėje ilgą laiką veikė gimdymo namai.

Viskas keičiasi – ne tik kalba. Vaizdai irgi kaičiasi – naujos technologijos suteikia naujas galimybes fiksuoti išorinį pasaulį, versti jį naujomis mūsų vidinių pasaulių metaforomis. Dėl nieko pernelyg nesijaudinu – jei kažko neliks, atsiras kas nors nauja.

Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

Virginija Kulvinskaitė – rašytoja, poezijos knygos „Antrininkė“ ir romano „kai aš buvau malalietka“ autorė.