Karas yra civilizacijos dalis. Nuo Homero papasakoto Trojos karo laikų rašytojai bando literatūroje įamžinti karo vaizdinius. Kiekvienas, kaip ir Tukididas, kuris buvo įsitikinęs, kad „Peloponeso kare“ aprašė žiauriausią kada nors vykusį konfliktą, mano, jog regi apokalipsę. Todėl karą vaizduojanti literatūra suteikia puikią progą suprasti ne tik istorinę praeitį, bet ir nūdienos pasaulį.

Ernst Junger. „Plieno audrose“

1909 m. Filippo Tommaso Marinetti paskelbė „Futurizmo manifestą“, kurio devintasis punktas pašlovino karą, militarizmą, patriotizmą ir viską, dėl ko verta mirti. Savo tezes futuristai galėjo išbandyti jau 1914 m., kilus Pirmajam pasauliniam karui, kuris turėjo užbaigti visus karus. Neregėto dydžio konfliktas prasidėjo pakilia nuotaika – prisiminimų knygos „Plieno audrose“ pradžioje Ernstas Jungeris rašo: „Išžygiavome lyjant gėlių lietui, įkaušę nuo rožių ir kraujo“ (p. 9).

Ernst Junger.„Plieno audrose“. Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus. - V.: „Kitos knygos“, 2016

Prisiminimuose atakų ir kontratakų kakofoniją pertraukia įprasto, bet jau prarasto gyvenimo reliktai: netikėtai atrasta užrašų knygutė su civiliniame gyvenime pažinotų merginų vardais, apkasuose vykstantys metafiziniai astronominiai ginčai dėl Merkurijaus žiedų, ar kareiviška ironija pagardinta vyno taurė. Taigi apkasuose sprendžiami svarbūs filosofiniai klausimai, tačiau pats svarbiausias – kas kitas – neliečiamas. Visa tai nutraukia žiauri būtinybė – vėl reikia žengti į pragaro laukus: „(...) šiame krašte įsiviešpatavo ramybė, kol 1918-ųjų pradžioje mes vėl jį užėmėm“ (p. 105).

Tai nėra eilinė prisiminimų knyga apie karą. Kaip nurodo vertėjas, ją gyrė André Gide’as ir Jeanas-Paulis Sartre’as. E. Jungeris pasitelkia kultūrines nuorodas ar netikėtus palyginimus, kad parodytų, kaip lemtingu istoriniu laikotarpiu keitėsi pasaulis – mūšiuose pradėti naudoti aerostatai ir lėktuvai, o pats karas perėjo į naują totalinio naikinimo stadiją. Šiuo atveju galima prisiminti istorikų nuvalkiota tiesą, kad technika dažniausiai kuriama kariniais tikslais ir tik vėliau pritaikoma gerovei ar pramogoms. Karas – tikslas ir priežastis, o taikus gyvenimas – tik netikėta karo pasekmė.

Vienas svarbiausių knygos epizodų – legendinis Somos mūšis, turbūt žiauriausias ir tragiškiausias Pirmojo pasaulinio karo etapas. Būtent jame pirmą kartą vykdant ofenzyvą panaudoti tankai. Padidėjęs kariuomenės mobilumas vertė mokslininkus ieškoti patogių ir greitų susisiekimo priemonių (autorius užsimena, kad tuo metu vis dar naudoti pašto balandžiai), todėl per Antrąjį pasaulinį karą pradėtas eksploatuoti radijo ryšys. Ne veltui šį romaną dažnai mini Friedrichas Kittleris – žinomas karinių medijų tyrinėtojas. Būtent dėl užfiksuotų kintančio pasaulio smulkmenų E. Jungerio kūrinys tapo svarbiu istoriniu dokumentu. Apmaudu, kad ši knyga nesulaukė didesnio skaitytojo dėmesio...

Autoriaus pacituota Dante’s mintis, kad visi, įžengę į pragarą, turi netekti vilties, tinka ne vien mūšio laukui, bet ir aprašomo laikotarpio suformuotam nestabiliam nūdienos pasauliui. Nors romanas prasideda kaip futuristinis optimizmo manifestas, jo pabaiga primena niūrius Otto Dixo paveikslus, kuriuose taip pat vaizduojama tragiška Pirmojo pasaulinio karo patirtis. Granatų išdraskyti kūnai, sutrupintos kaukolės ir dulkėm nuklotas pasaulis – tokią tikrovę parodo abu menininkai. Tačiau, kaip ir O. Dixas, E. Jungeris bando dvasiniame nihilizme įžvelgti nors menkutę viltį, todėl belieka judėti į priekį drąsinantis: „Sukąsk dantis, kary!“ (p. 132)

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

Theodoras Adorno kartą prasitarė, kad kurti poeziją po Holokausto yra barbariška. Neatsitiktinai romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ pradedamas poeto Paulo Celano citata: „(...) mama, jie rašo eilėraščius.“ Kūrinyje Richardas Flanaganas dviprasmiškai nagrinėja, kaip masinė gyvybės naikinimo patirtis gali būti prasmingai perteikta: „Vėl atsigręžęs į tuos geležinkelio smaigus, Dorigas Evansas matė, kad juos supa tiek daug nesuprantamo, neperteikiamo, neįskaitomo, nenuspėjamo, neapsakomo“ (p. 34).

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

Holokaustą išgyvenęs Primo Levi teigia, kad tokią patirtį tegalima vertinti kaip beprasmį naikinimą. Būtent todėl Claude’as Lanzmannas sukūrė devynių valandų trukmės dokumentinį filmą „Šoa“, sudarytą tik iš masinį naikinimą išgyvenusių žmonių interviu. Tiek P. Levi, tiek C. Lanzmannas pabrėžia krizinės patirties perteikimo negalimumą – Holokaustas nepasiduoda naratyvinių pasakojimų įprasminimui. Kai tik pradedame ieškoti prasmės, nepastebimai paneigiame unikalų įvykį, įspraudžiame jį į „gerųjų“ ir „blogųjų“ veikėjų arba „skaudžios pradžios“ ir „laimingos pabaigos“ kategorijas. Kitaip tariant, naratyvinis naikinimo patirties vaizdavimas neišvengiamai yra banalus. Būtent šiame kontekste reikia skaityti R. Flanagano romaną: „Siaubas gali būti sutalpintas į knygą, jam gali būti suteikta forma ir prasmė. Tačiau gyvenime siaubas neturi nei formos, nei prasmės“ (p. 31). Impresionistinis, trūkinėjantis pasakojimas puikiai tinka apmąstyti šiems klausimams.

Romanas taip pat puikiai dekonstruoja lyderio mitą. Čia lyderiai – ne normalūs, viską teisingai darantys žmonės, bet savimi nuolatos abejojantys pulko vadai. Juk bet koks lyderio garbinimas potencia­liai tampa kultu. Pagrindinis veikėjas nėra klasikinis herojus, nes į karą iškeliauja tiesiai iš meilužės lovos, o apie save trečiu asmeniu svarsto: „Bet didžiavyris buvo kilnus, o Dorigas ne, jis buvo pasiaukojantis, o Dorigas – savanaudis“ (p. 53). R. Flanaganas apverčia įprastą gėrio ir blogio kovos pasakojimą, todėl romane aukos po karo ir toliau gyvena nelaimingus gyvenimus – geria, smurtauja prieš artimuosius. O karo nusikaltėlis gali tapti mylinčiu tėvu ar visuomenės gerbiamu geradariu.

Tačiau talentingiausi mokiniai vertinami reikliausiai. Net nagrinėdamas tokius sudėtingus klausimus autorius vis tiek geba įterpti klasikinę meilės istoriją. Kam ir kodėl ji reikalinga? Ar tikrai naikinimo pragarą išgyvenęs karys, kiekvieną dieną matęs savo draugų mirtį, visą likusį gyvenimą kankinsis dėl merginos, kurią pažinojo tik keletą mėnesių? Tai puikiai tinka tik romano ekranizacijos reklamai: jie mylėjo vienas kitą iki gyvenimo pabaigos, jų meilės nenutraukė net karas! Džiugina bent tai, jog meilės istorijai teko vos keletas knygos skyrių.

Nors R. Flanaganas kartais nesugeba išvengti banalaus pasakojimo pataikaudamas masinei auditorijai, „Siauras kelias į tolimą šiaurę“ yra intelektuali ir stilistiškai stipri knyga. Kūrinys – tiek jo privalumai, tiek trūkumai – kelia svarbų klausimą: kaip turėtume įprasminti krizinę žmogaus naikinimo patirtį? Todėl apžvalgą norisi užbaigti daugiaprasmiu romane pacituotu Matsua Basho haiku: „Net Kiote, kai girdžiu gegutę, ilgiuosi Kioto.“

Günter Grass. „Svogūno lupimas“

Niurnbergo tribunolas įteisino moralinę normą: kiek­vienas žmogus privalo atsakyti už savo veiksmus, net jeigu jis „tik vykdė įsakymą“. Vis dėlto antropologiniai stebėjimai leidžia teigti, kad grupiniai nusikaltimai gali neutralizuoti individualią atsakomybę. Štai kodėl iki šiol palaikomas „nesutepto Vermachto mitas“, jog nacistinės Vokietijos reguliari kariuomenė neprivalo atsakyti už karo žiaurumus, nes juos organizavo SS pajėgos. Tokį sąžinės salto mortale knygoje „Svogūno lupimas“ puikiai atskleidžia pats kare dalyvavęs Günteris Grassas: „Ir man patiko gailėtis savęs, laikyti save nuskriaustu našlaičiu“ (p. 180).

Günter Grass. „Svogūno lupimas“. Iš vokiečių kalbos verte Teodoras Četrauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016

Tiesai būtina drąsa. Svogūną reikia lupti iki šerdies. Juk žmogaus atmintis netobula, fragmentiška ir apgaulinga. Ji trukdo prisiminti, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Ne veltui autorius ironiškai teigia, kad pasipriešinimą blogiui pakeitė klasikinių romanų skaitymas: „Aš nemačiau kasdieninių nusikaltimų prie pat miesto, – ant Vyslos krantų, vos už dviejų kaimų nuo Nikelsvaldėje esančio Konradinumo vasaros filialo, vis augo Štuthofo koncentracijos stovykla, – ir piktinausi vien tik popiežiaus valdžios daromais nusikaltimais ir inkvizicijos kankinimų praktika“ (p. 33). Taip svogūno lupimas tampa simboline žmogiškąja kova su gudria savo paties atmintimi ir iš jos kylančia moraline veidmainyste, o kūrinys funkcionuoja kaip asmeninės kaltės ir atsakomybės pripažinimas. Todėl lupant svogūną „akys ima ašaroti“ (p. 186).

G. Grassas pasirenka originalų kolektyvinės ir asmeninės kaltės nagrinėjimo būdą. Tačiau ne mažiau įdomu ir tai, kad romane nuolatos samprotaujama apie meną ar meno kūrinius. Nepastebimai papasakojama, kaip klasikinius, paties autoriaus mėgstamus nejudančius paveikslus, pakeičia modifikuoti judantys kino paveikslėliai: „(...) kino lankytojui savaitinės kronikos nuolatos rodė, ką Trečiajame reiche privalu laikyti gražiais kūriniais“ (p. 254). Kinas, kaip ir atmintis, negali išvengti tam tikro montažinio trūkinėjimo ir fragmentacijos. Todėl skaitytojas nevalingai gali prisiminti G. Grasso tautiečio Walterio Benjamino klasikinę esė „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“, kuriame taip pat nagrinėjamas kino poveikis. Viena pagrindinių W. Benjamino išsakytų tezių – kinas, kaip reprodukuojamas ir desakralizuotas menas par excellence, kuria masinį žmogų. Vėliau pamatysime, kad būtent masės žmogus sugebės vykdyti kolektyvinius nusikaltimus. Pasaulyje, kuriame menas paklūsta Henry’o Fordo mechaninei surinkimo linijai, nusikaltimai irgi tampa mechanizuotais veiksmais. Šiuos benjaminiškus klausimus nagrinėja ir „Svogūno lupimas“. Be abejo, kūrinyje pasakojama ne tik apie karą ar kiną. Jame skaitytojas randa ir tragiško gyvenimo istorijų, pasakojimų apie meilę, motinos mirtį ar gyvenimiškus klystkelius. Tačiau svarbiausia, jog autorius drąsiai ir be užuolankų pripažįsta, kad ir jis kūrė blogį. Tai patvirtina atsisakymas naudotis vokiečių kolektyvinės kaltės formomis – tik jis, Günteris Wilhelmas Grassas, atsakingas už savo nuodėmes.