× Alma Laužonytė, Inga Laužonytė

 

Ieškantys medicinos ir meno sąveikų kineziterapeutas Samuelis Tacas ir psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis išryškina bendravimo, intuicijos, noro ir išsilavinimo svarbą. Dirbant su pacientais jausmas tampa svarbiu įrankiu, atveriančiu tiek fizines, tiek psichologines laikysenos formas. Muzika – viena iš jungčių, neatsiejamų nuo Samuelio ir Eugenijaus kultūrinių patirčių.

Tai pokalbis iš ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“.

Eugenijus Laurinaitis: „Psichoterapeutas eina puse žingsnio už paciento, eina ne šalia, ne priešais, o už“

 

Eugenijus Laurinaitis. Foto D. Umbraso

 

Kas jums yra kultūra?

Kultūra yra gana individualu. Esu akademinis žmogus. Tad pradedant nuo apibrėžimo, kultūra nėra tai, ką gauname iš išorės, o tai, ką žmogus išsiugdo viduje per savo brandos procesą. Ir kultūra prasideda nuo pačių ankstyviausių dienų, kadangi vienas esminių jos komponentų yra bendravimas. Juk ir knygos rašomos, kad būtų skaitomos. Ir paveikslai tapomi tam, kad kažkas žiūrėtų ir t. t. Viskas daroma kitiems. Būkim biedni, bet teisingi – kultūra yra bendravimo priemonė. Per bendravimą kuriantysis tai, ką turi viduj, bando perduoti tiems, kurie jo kūrybą priims. Ir čia kyla klausimas, ar visa tai surezonuos. Kitaip tariant, ar meno priėmėjo vidus surezonuos su kūrėjo vidumi. Na, pavyzdžiui, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Šarūnas Sauka tapyboje. Visiškai skirtingi pasauliai su visiškai skirtingu suvokimu, matymu to, kas vyksta mūsų žemėje ir kaip apskritai galima bandyti su tuo gyventi, išgyventi ir t. t. Visai skirtingai. Ir tai rezonuoja skirtingų žmonių sielose, o siela yra ugdoma nuo pat gimimo. Kaip mama ramina kūdikį, kai jis dar nemoka kalbėti, kaip su vaiku bendrauja, kai šis pradeda suprasti žodžius, vaikščioti. Daugybę dalykų perduodame kaip tos kultūros, netgi vidinės kultūros dalį.

Kokias vertybes ugdyti ypač svarbu, kai kalbame apie vidinę kultūrą?

Vidinėje kultūroje turi atsirasti nepaprastai svarbi vertybė – tolerancija. Pakantumas kitoniškumui. Dėl tolerancijos mūsų, lietuviškoje kultūroje sudėtinga. Vis dėlto situacija keičiasi. Jeigu pažiūrėtume per 50–60 metų, kiek aš sąmoningai mąstau, stebiu ir suprantu, iš tikrųjų kinta. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, tolerancija nepaprastai svarbi todėl, kad galėčiau suprasti: net jeigu tas menininkas ar tas kūrėjas mato pasaulį kitaip negu aš, tai nereiškia, kad jis neteisus. Mes galime matyti tą patį pasaulį skirtingai. Visi esame skirtingi. Tolerancija žmogaus kitoniškumui ne tik per kūrybą, bet ir kitokią saviraišką, t. y. per jo kalbą, elgesį, veiksmus, kurie nėra iš esmės niekam blogi ar pavojingi, tačiau kitokie, negu daryčiau aš. Tolerancija leidžia nepulti taisyti kito žmogaus, nepradėti ieškoti išlygų ir nekovoti būtinai už savo teisybę. Nes iš tikrųjų tų teisybių, dėl kurių verta kovoti, nėra tiek daug – Dešimt Dievo įsakymų ir turbūt viskas.

Koks psichoterapijos vaidmuo atitenka ugdant toleranciją?

Vienas iš svarbiausių psichoterapijos tikslų – būtent ugdyti toleranciją, supratimą, kad mes kitokie. Ir iš to išplaukia labai paprastos tiesos, pavyzdžiui, ta, kurią populiarinu praktiškai visą savo profesinį gyvenimą: visi turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti – save pačius. Daugybė žmonių pas mane ateina todėl, kad nori pakeisti kitus. Jiems atrodo, kad pasaulis būtų tiesiog tobulas, jeigu kiti pasikeistų. Deja, tai visiškai beviltiška. Iliuzija yra lūkestis, kuris niekada nebus įgyvendintas. Vadinasi, tie žmonės gyvens nelaimingi, jeigu nepasikeis, jeigu savyje neatras to tolerancijos šaltinio, kaip gyventi su kitonišku žmogumi. Ir dar svarbu priimti, kad niekas man nieko neskolingas. Kiekvienas gali savo gyvenime kažką padaryti, bet niekas nieko neprivalo.

Kokia meno sritis formavo jūsų kultūrinę pajautą?

Man artimiausia muzika. Daugiausiai klausausi džiazo ir klasikinės muzikos. Ir savo anūkus kreipiu link ten. O poezija man labai rūpi dainų pavidalu. Vytautas Kernagis buvo mano klasiokas. Labai daug su juo kalbėdavomės: kaip jis tekstus renka, kaip kuria muziką... Turėjome nepaprastai gerą lietuvių kalbos mokytoją Laimą Abraitytę. Ji mus įžvalgiai mokė suprasti poezijos, prozos tekstus ir kontekstus. Man tai buvo gyvenimo dovana...

Jūsų profesijoje atkreipiamas dėmesys į intuiciją, ar visa dažniausiai keliaujama per pagrįstumą?

Santykyje visada yra nesuvokiamas sluoksnis. Savo smegenyse turime neuroninių rezonansų sistemas. Anksčiau jos vadinosi veidrodiniais neuronais, dabar – rezonansiniais tinklais, nes po vieną neuronai nedirba. Tie tinklai reaguoja į kito žmogaus smegenyse aktyvuotus neuronus iš karto, be jokių žodžių, be matomų signalų. Turime ryšį, kurio sąmoningai nesuprantame. Ir šis ryšys duoda intuiciją. Iš pasąmonės išplaukia impulsai, kurie nėra be priežasties, tiktai to niekaip negalime logiškai paaiškinti. Tai, ką vadiname intuicija, turi paaiškinimą ir pagrindą.

Anksčiau užsiminėte apie Dešimt Dievo įsakymų. Ar kiekvienas turėtų jų laikytis?

Manau, tai yra labai trumpai sudėti dėsniai, tam tikros taisyklės, padedančios gyventi bendruomenėje. Šie dėsniai nusako sugyvenimą: nevok, nežudyk, negeisk artimo moteries... Jie reguliuoja mūsų gyvenimą atkreipdami dėmesį į du pagrindinius impulsus, kurie mumyse sukyla, – seksualinį ir agresyvųjį. Kaip juos sutvarkyti, kad mums netrukdytų gyventi kartu. Labai paprasta.

Atrodytų, Dešimt Dievo įsakymų nusako darnų sugyvenimą, bet kartu yra teigiama, kad orus žmogus neišvengiamai turi ir priešų...

Orumas labai sudėtingas terminas, nes daugelis jį supranta individualiai. Kalbant apie draugus ir priešus, o ypač priešus, reikia atsargumo. Mieliau sakyčiau – žmonių, kurie nesutinka su manimi. Kitaip tariant, mano pažiūros yra tikrai individualios ir skirtingos nuo kitokių žmonių, kurie turi kitokias pažiūras. Jie yra mano priešininkai, diskutantai, dalyviai ginče, bet tai mano vertės faktas – aš esu kitoks, pripažįstu ir moku tai parodyti ar pasakyti. Ir nėra nieko bloga. Tai yra savivertės komponentas: mokėti galvoti savarankiškai ir išreikšti savo galvojimą kitiems.

Galima sakyti, savo pacientams tampate ne tik gydytoju psichoterapeutu, bet ir mokytoju?

Tam tikrais aspektais neišvengiamai tampu mokytoju. Psichoterapija yra darbas su jausmais. Be jausmų nieko nebus. Tai yra pirmas mokymo komponentas. Dirbant su pacientais kartais tenka mokyti jausmų pavadinimų. Kartais sakau: „Jeigu jūs pats negalite įvardyti, gal paimkit pirmą Lietuvių kalbos akademinio žodyno tomą ir išrašykite iš ten visus jausmus reiškiančius žodžius.“ Nebeprireikia žodyno, nebeprireikia rašymo. Žmonės staiga prisimena, kad skaitė Salomėją Nėrį, Marcelijų Martinaitį, Vincą Mykolaitį-Putiną ir kad tų žodžių moka nemažai. Sugrįžta kultūrinis sluoksnis, kuris mūsų kasdienybės kultūroje yra gan smerkiamas ir slopinamas. Daugeliui žmonių emocijos ir jausmai yra tas pat. Nieko panašaus.

Tikriausiai siekiant asmeninio keitimosi, labai svarbu minčių, žodžių, veiksmų dermė...

Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi teisę jausti bet ką. Turi teisę galvoti bet ką. Bet neturi teisės bet ko daryti. Reguliuojamas tik veiksmas. Žmonės dažnai ateina pas mane norėdami išmokti susidoroti su savo emocijomis. Niekaip. Kaip nubraukti savo mintis? Niekaip. Jos bus. Su jomis reikia išmokti gyventi. Valdyti reikia veiksmus. Galiu labai daug ko užsinorėti, bet toli gražu ne daug ką padaryti.

Įmanoma psichoterapijoje išvengti moralizavimo?

Labai dažnai įsivaizduojame, kad psichoterapija yra kažkoks aiškinimas, mokymas, o dar geriau – receptų išrašymas: kaip gyventi savo gyvenimą. Supraskite, kad kiekvienas turi savo tempą, kuriuo eina šituo keitimosi keliu. Ir negalima nei patraukti, nei pastumti, nei pavežti, nei nunešti. Jis eina savo keliu. Labai dažnai kartoju savo studentams psichoterapeutams: psichoterapeutas eina puse žingsnio už paciento, eina ne šalia, ne priešais, o už. Aš ir pacientams tai sakau, o jie klausia: „Tai kam jūs man reikalingas?“ Atsakau: „Jūs, eidami į save, surandate daugybę nemalonių dalykų. Jeigu įsivaizduotume metaforą, kad einate į namo rūsį, ten už kažkokių durelių tokia netvarka, dulkėta, kad nesinori eiti toliau, ir jūs apsisukate. O čia stoviu aš ir sakau: „Ne ne, taip nebuvo derėtasi. Buvo derėtasi, kad pasistengsime suprasti viską, kas kelia smarvę jūsų gyvenamuosiuose kambariuose.“ Toks mano vaidmuo – padėti pacientui keliauti į save. Todėl negaliu jo stumti, badyti užpakalio, moralizuoti. Jokiu būdu. Keitimosi procesas turi vykti savo tempu.

Ir tas keitimasis tikriausiai nesibaigiantis...

Atskirkime psichoterapiją nuo gyvenimo kelio. Pirmiausiai, psichoterapija turi būti grįsta diagnoze: kas yra blogai ir ką pacientas nori pakeisti. Kol nesusitariame dėl šito – psichoterapijos nėra. Kartais psichoterapija būna tris kartus trumpesnė, nei aiškinimasis, ką žmogus nori pakeisti. Ateina pacientai su norais, kad juos išmokyčiau pakeisti kitus. Tokius žmones labai nuviliu. Galiu padėti tik tam, kuris yra mano kabinete. Daugiau niekam. Ir mes dirbdami keičiame jo judėjimo principus. Ne lengvumo, malonumo, paprastumo link, o sprendimo ir atsakomybės už veiksmus priėmimo link. Toli gražu ne kiekvienas to nori. Dar labai dažnai pacientai įsivaizduoja, kad galima nespręsti užmiršdami, kad nesprendimas irgi yra sprendimas.

 

Samuelis Tacas: „Viskam, ką darai, reikia turėti jausmo, noro ir dar būtų gerai turėti išsilavinimą“

 

Samuelis Tatzas. Foto Ingos Laužonytės

 

Kalbamės jūsų įkurtame paramos fonde „Tatz“, kurio tikslas – teikti specializuotą gydymą Lietuvos menininkams. Kaip apibūdintumėte šiandienos kineziterapeutų rengimą?

Taip, įkūriau paramos fondą, skirtą LMTA studentams ir dėstytojams, kurie galėtų nemokamai gauti kineziterapeutų paslaugas. Pastebėjau, kad medicinos mokyklose ne moko, kaip gydyti, o rengia egzaminui. Todėl universitetus baigę gydytojai turi diplomus, bet negali gydyti. Jiems dar reikia dirbti 5 metus ligoninėje su pagyvenusiais gydytojais. O kineziterapijoje taip jau yra, kad dauguma, baigę mokyklas, iš karto eina į darbą. Ir kai iš karto eini į darbą – niekas nesuinteresuotas tavęs mokyti. Tačiau pastebiu, kad tiek Izraelyje, tiek JAV atsiranda tokių, kurie baigia mokslus ir galvoja, ne kaip uždirbti pinigų, o kaip toliau mokytis. Nes jeigu nori dirbti ligoninėje ar poliklinikoje – tereikia parodyti diplomą, bet jeigu iš tikrųjų nori gydyti, turėti rezultatų ir net užsidirbti, kad galėtum nusipirkti Chaimo Sutino, Neemijos Arbit Blato ar kitų menininkų darbų – tada eini mokytis dar 5–10 metų ir gal jau nusipirktum Michaelį Kikoïną.

Ne paslaptis, kad taikote unikalius gydymo metodus, derinate natūralią vakarietišką ir rytietišką medicinas. Kas šioje srityje yra jūsų įkvepėjai?

Ch. Sutinas yra sakęs, kad daugiausiai mokėsi Luvre ir net specialiai važiavo į Amsterdamą pažiūrėti Rembrandto. Aš taip pat ėjau mokytis iš kitų profesionalų apsimesdamas, kad sergu, esu ligonis.

Kaip atpažįstate tikrą ir suvaidintą skausmą?

Kai gyvenau Izraelyje ir kariuomenėje dirbau gydytoju, ateidavo pas mane kareiviai, prašydami dviejų laisvų dienų. Tačiau visada, kai ateina kareivis ir griebiasi už skaudamos kojos – sąmoningai pradedu liesti jo kitą koją, sveikąją ir pamatau, ar jis sako teisybę. Aišku, yra ir kitų būdų patikrinti net neliečiant kūno dalies ir sužinoti, ar žmogus iš tiesų serga. Tarkime, turime refleksinius taškus ausyje, tad jeigu skauda nugarą, ausyje bus labai skausmingas taškas. Tačiau vadinamasis ligonis to nežino. Suradęs ausyje tą tašką suspaudžiu ir klausiu: „Ar skauda?“ O man sako: „Ne, ne, neskauda.“ Taip sužinau, kad meluoja. Simuliuojantys ne viską žino...

Esate sakęs, kad žmogaus rankos turi dirbti su kūnu kaip su muzikos instrumentu, tarsi groti klavišais...

Kineziterapijoje pats svarbiausias dalykas – rankos. Pateiksiu pavyzdį su fortepijonu: iš pradžių juo pagroja Rimas Geniušas, tada ateis pagroti Petras Geniušas, ir muzika bus skirtinga. Abu gali būti labai geri, bet labai skirtingi. Tas pats ir su dailininkais. Kiekvienas dailininkas sukurs kitokią liniją. Tas pats ir su kineziterapeutais. Tai ne tas pats, kaip nusipirkti gydytojo išrašytus antibiotikus, nes nesvarbu, ar juos pirksi Vilniuje ar Kaišiadoryse – tabletė ta pati. Esame vieninteliai gyvūnai, rankomis atliekantys kažką unikalaus.

Jūsų kineziterapijos metodika labai glaudžiai siejasi ne tik su filosofija, bet ir su menu...

Tiek mene, tiek ir kineziterapijoje be intuicijos neįmanoma. Jausmas – labai svarbu. Aišku, jausmą reikia turėti, net jeigu gamini picas. Viskam, ką darai, reikia turėti jausmo, noro ir dar būtų gerai turėti išsilavinimą.

Jūsų gyvenime taip pat labai svarbią vietą užima meno kolekcionavimas. Kas paskatino profesionaliai domėtis menu, tapti meno kolekcionieriumi?

Gimiau Kaune, paskui gyvenome Raseinių rajone, o nuo 7 iki 17 metų gyvenau Alytuje. Ir viskas, ką žinau apie muziką ir meną, visą esminį pagrindą gavau Alytuje. Kai amerikiečio klausiu, ar žino dailininką Rembrandtą, jis man atsako žinantis Andy Warholą. O jeigu paklausčiau šimto amerikiečių, ar jie žino Ch. Sutiną, gal vienas iš jų dvejodamas pasakytų: „Yes, crazy litvak artist.“ („Taip, išprotėjęs litvakas menininkas.“) Tačiau, jeigu tų pačių šimto amerikiečių paprašyčiau išvardyti Amerikos dailininkus, 90 iš jų pasakytų: „The best guys.“ („Geriausieji.“) Jiems atrodo, kad jų dailininkai yra the best. Sakau jiems: „I know.“ („Žinau.“) Jie klausia: „Iš kur?“ Sakau: „Because I am from village.“ („Nes esu iš kaimo.“)

Kaip manote, šiandien meno kolekcionavimas tapęs labiau verslu, pomėgiu, galbūt viena intelektualumo išraiškų?

Yra kolekcionierių, turinčių meno kūrinių, kurių vertė skaičiuojama milijonais, bet jie jau verslininkai. Arba iš savo kiemo siurbia naftą, kurią paskui pardavinėja, ir vėliau perka paveikslus už šimtus milijonų... Taip dauguma meno kolekcionierių investuoja. Pavyzdžiui, prieš 4 mėnesius paskutinis Leonardo Da Vinci’o darbas aukcione nupirktas už 0,5 mlrd., nors pradinė kaina buvo 180 tūkst. dolerių. Aukciono organizatoriai turi teisę neišduoti savininko. Žurnalistai vis tiek sužinojo pirkėjo tapatybę, tačiau ir šiandien niekas nežino, kur tas paveikslas. Manau, kiekvienas žmogus turi domėtis menu, klausytis Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos, o baigęs vidurinę mokyklą pradėti pirkti meno kūrinius. Kabinti ant sienos ne Madoną ar Maradoną, o paveikslus. Iš pradžių vietinių dailininkų. Nereikia iškart pirkti 2–3 tūkst. dolerių vertės dailininkų darbų. Galiausiai gali pirkti, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio reprodukcijas. Svarbiausia, turėti temą.

Jūsų kolekcionavimo tema – Ch. Sutinas ir jo draugai. Dalį šios kolekcijos darbų rugsėjo 1–gruodžio 5 d. galima pamatyti Audiovizualiųjų menų centre, Alytuje, vykstančioje parodoje „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė“. Kodėl vis dėlto Ch. Sutinas?

Pirmą kartą jo darbus pamačiau Jeruzalėje ir Tel Avive. Iš karto į galvą tarsi bumbtelėjo – tai kažkas ypatinga. Tarkim, pamatęs moterį pajunti, kuri įdomi. Taip pat ir su dailininkais – supranti, kad nenori atsitraukti. Ch. Sutinas nebuvo simpatiškas, kaip ir aš, antra, jis mokėjo kelias kalbas, bet nė vienos gerai, kaip ir aš. Yra ir daugiau panašumų.

Kaip manote, koks svarbiausias dėmuo norint tapti pasaulinio lygio menininku?

Jeigu M. K. Čiurlionis būtų išvažiavęs, o ne likęs, be abejonės, būtų žinomas pasaulyje. Šiandien net amerikiečių enciklopedijose nėra jo vardo, o litvakai iš Lietuvos turėjo galimybę išvykti į Prancūziją, Izraelį, Ameriką... Buvo tokie laikai, kai reikėjo menininkams vykti į Paryžių, paskui atėjo laikai, kai norintiems pasaulinio pripažinimo reikėjo vykti į Londoną, dabar reikia vykti į Niujorką. Menininkams reikia bėgti iš savo kaimo. Nesakau, kad visam laikui, bet reikia pagyventi, pažiūrėti. Gal todėl Adomas Galdikas, kuris buvo išvykęs į Ameriką, o Vytautas Kasiulis – į Prancūziją, dabar tokie svarbūs, Lietuvoje tokie dideli. Ta pati Mūza Rubackytė, Mirga Gražinytė-Tyla... kartkartėmis sugrįžta į Lietuvą padaryti daug gražių dalykų.

Alma ir Inga Laužonytės – sesės. Taikomųjų, vizualinių ir scenos menų kūrėjos bei tyrėjos, kurioms svarbu meno ir mokslo sintezė. Mokslinių ir meninių interesų laukas susijęs su filosofine, edukacine, orientalistine žiūra. Daug dėmesio skiria tarpdalykinės kultūros komunikacijos plėtotei.