x Alma Laužonytė, Inga Laužonytė

Dokumentinio kino kūrėjai Janina Lapinskaitė-Puipienė ir Audrius Stonys pasaulį perteikia daugiabriaunį, iki galo nepažinų... Šių abiejų kūrėjų kertine asmenybe – Mokytoju – buvo Henrikas Šablevičius, kuris užaugino ištisą dokumentinio kino režisierių kartą. Janinos manymu, ji su Audriumi remiasi panašiu kūrybiniu principu: „Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą.“

Tai pokalbiai iš ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“.

 

Audrius Stonys (Manto Gudzinevičiaus nuotr.) ir Janina Lapinskaitė (asmeninio archyvo nuotr.). LM koliažas

 

 

Janina Lapinskaitė-Puipienė: „Jei nori priartėti prie savo herojų, turi būti atvira ir pati“

Jūs, kaip ir Audrius Stonys, esate dokumentinio kino kūrėja. Kokius panašumus įžvelgiate judviejų dokumentikoje?

Tuos panašumus ar skirtumus prasmingiau ir tiksliau įžvelgtų kino teoretikai bei kritikai. Man atrodo, tiek Audrius, tiek aš remiamės panašiu kūrybiniu principu: „Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą.“ Abiem priimtinas ir svarbus toks atsargus temos „lukštenimo“ principas.

Jei kurtumėte filmą apie A. Stonį, kas būtų svarbiausia? Kaip jį matytumėte?

Kurti filmą apie kūrėjus – labai sunki užduotis. Kaip analogus pasirinkčiau Henriko Šablevičiaus filmą „Kelionė ūkų lankomis“ ir Jurijaus Nordšteino animacinį filmą „Ežiukas rūke“. Filmo apie A. Stonį trukmė būtų 10 minučių. Tokia yra ir minėtų filmų trukmė. Mane žavi gebėjimas per trumpą laiką pasakyti tiek daug ir prasmingai. Reikėtų rūko (ūko). Ir tuose filmuose (o ir Audriaus filme „Ūkų ūkai“) tai būtina struktūriškai. O tada pasvarstyčiau, kur keliauti toliau. Manau, keliautume Andromedos ūko (galaktikos) kryptimi. Andromedos ūkas žavi tuo, kad danguje užima maždaug penkiskart didesnį plotą nei Mėnulio pilnatis, tačiau žiūrint plika akimi neatrodo didelė, tik centrinė dalis pakankamai ryški. Tai būtų filmo idėjinė kryptis. Pradžiai užteks...

 

Janina Lapinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Jūsų dokumentiniai filmai dažnai siejami su netipiškais veikėjais, kurie savo ar ne savo noru yra atsidūrę visuomenės paribiuose, gyvenantys savo mikropasauliuose. Ar pritartumėte minčiai, kad viena – pastebėti veikėjus ir apie juos kurti filmą, tačiau visai kas kita – veikėjus prakalbinti? Kaip įgyjate besifilmuojančio veikėjo pasitikėjimą?

Mano filmų personažai neprašė, kad apie juos kurčiau filmą. Tai aš jų prašiau, kad jie būtų mano bendražygiais. Filmavimuose niekada nesijaučiau svarbesnė nei jie. Šis santykis ir atverdavo pirmąsias duris į personažų pasitikėjimą. Nors ne viskas ir visada vykdavo taip sklandžiai, kaip norėjosi. Ruošiausi filmuoti „Iš elfų gyvenimo“, kurio herojai – Elena ir jos suaugę, bet vaikiškame pasaulyje taip ir likę vaikai: Martynas, Janina ir Elvyra. Po kelių mano apsilankymų jų atokioje, vienišoje sodyboje sutarėme, kad atvažiuosiu jau filmuoti. Deja, kai atvykau su kūrybine grupe, mano herojai sutiko įsileisti tik mane, o jiems nepažįstamus operatorių ir garso režisierių paprašė iš kiemo išvažiuoti. Supratau jų baimes ir nepasitikėjimą, nes iki tol į jų kiemą retai kas užsukdavo. Reikėjo rasti tinkamus žodžius įtikinti, kad be šių žmonių negalėsiu nufilmuoti. Visą filmavimo procesą vadinu „žaidžiame kiną“. O kas yra nuoširdžiau už žaidimą, kuriame dalinamės emocijomis, istorijomis? Supratau vieną taisyklę – jei nori priartėti prie savo herojų, turi būti atvira ir pati. Ir neskubėti „atverti“ personažų. Vienas skubotas žingsnis pasitikėjimą gali sugriauti ilgam.

Ar filmo kūrimo procese herojai labiau tampa jūsų mokytojais ar mokiniais?

Filmuojant visi tampame mokiniais. Niekada nesu tikra, ar viskas pavyks taip, kaip norėčiau. Nežinau – kodėl, bet beveik kiekviename filme man pasitaiko kūrybinių smegduobių. Neslepiu, o jie pajunta, kad man nesiseka taip, kaip planavau ar tikėjausi. Taigi kartais filmų herojai padeda surasti išeitį iš susidariusios kūrybinės problemos. Gerai prisimenu nuotykį filmuojant filmą „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Pagal sumanymą herojais filme turėjo būti Venecijus ir ką tik pasaulį išvydusi karvytė, kurią pavadinome Kleopatra. Kai nufilmavusi kelias pamainas po savaitės grįžau tęsti, Kleopatros neberadau. Venecijus ją pardavė, nors žinojo, kad turėsiu ją filmuoti. Įtariu, keršijo, kad pirmą savaitę karvytės filmavimui skyriau daugiau dėmesio nei jo asmeniui. Galbūt iš beviltiškumo ištryškusi mano skausmo ašara Venecijų sugraudino, ir jis pabandė išspręsti susidariusią situaciją pasiūlydamas filmuoti mažą paršelį, kurį pavadinome Cezariu. Nors dėl Venecijaus poelgio patyriau kūrybinį šoką, tačiau esu jam dėkinga už pasiūlytą kitą puikų herojų, nuoširdumą bei pastangas, kad tolesnis filmavimas būtų sėkmingas.

Esate sakiusi, jog studijų metais dėstytojai akcentuodavo, jog nereikia bijoti, kad idėjos visada yra kiek didesnės nei rezultatas. Jūsų atveju ši mintis dažniau pasitvirtina ar vis dėlto rezultatas neretai pranoksta lūkesčius?

Prisimenu kelis dėstytojo H. Šablevičiaus pamokymus. Tai jis perspėjo, kad nereikia nusiminti, jog įgyvendini tik dalį savo sumanymo. Kad baimė prieš filmavimą (mane ji apimdavo beveik visada) labai geras ženklas. Jei vyksti į filmavimus, o širdis neplaka didesniu ritmu, nejauti nerimo – esi ne kūrėjas. Sunku kartais įvertinti, ar rezultatas pranoksta lūkesčius, nes dokumentika turi savo specifiką. Kūrybiniame procese daug improvizacijos, kartais personažai diktuoja net kitus, nei sumanyta, siužetinius posūkius. Ir kai filmą pabaigi, supranti, kad matuotis, spraustis į pradinį sumanymą, tarsi į išaugtą rūbą, neverta. Priimi tokį, kokį sukūrei.

Jūsų biografijoje ryškus dėstytojos vaidmuo. Ar kintant studentų kartoms, kinta ir jūsų dėstymo braižas, keliami tikslai studentams?

Esu tikra, net ir dėstant tikslias, nekintančias, laikui ištikimas matematines formules, laikas keičia bendravimą tarp žinias perteikiančiojo ir žinias priimančiojo. Tai nulemia ir plati, technologijomis pasiekiama informacija, ir kintantys žmonių bendravimo ypatumai. Tačiau mane trikdo ta šalta formuluotė, kad dėstytojas – tai paslaugos teikėjas, o studentas – paslaugos gavėjas. Kūrybinių dalykų dėstymas apima ne tik žinių perdavimą, bet ir kūrėjo asmenybės paruošimą darbui šioje srityje. Man tai labiau primena bendradarbiavimą.

Kaip kinta dabartinių studentų analizuojamos temos kine, lyginant su jūsų studijavimo laikotarpiu?

Negaliu teigti, jog studentų analizuojamos temos daug kuo skiriasi. Yra amžinų, laikui nepavaldžių temų. Mano kūrybai jau neteko patirti cenzūros. Ryškesni pokyčiai dramaturgijos, vizualinės stilistikos, geografinės erdvės paieškose. Keičiasi ne tik kūrėjai, bet ir žiūrovai. Ir tai suprantama. Laiko kontekste net ir tos pačios temos traktuotėje atsiranda naujų, atviresnių kūrybinių potėpių.

Neretai diskutuojama, jog kinas turi panoptinės priežiūros leitmotyvą, todėl žiūrovas tampa savo paties pavergimo principu, netgi įtraukiamas į manipuliacijų pinkles. Ar dokumentinis kinas pajėgus būti tiesos ir melo tarpininku?

Posttiesos fenomenas, vis plačiau įsigalintis dokumentiniame kine, man nesuteikia optimizmo. Todėl vis didesnė ir svaresnė atsakomybė gula ant pačių kūrėjų pečių: kaip jie atvaizduoja tikrovę dokumentikoje.

Viename interviu esate užsiminusi, kad netikite pasaulio pabaiga, kurią pradėtų gamtos reiškinys, pavyzdžiui, išsiveržęs ugnikalnis. Jūsų teigimu, pasaulio pabaiga prasidės, kai vieni su kitais nebesusikalbėsime. Žvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius, ar galima sakyti, kad išsiliejo nesusikalbėjimo ugnikalnis, turintis galios fiziškai priartinti žmoniją prie pabaigos?

Vaikystėje, kai močiutė skaitydavo tada man dar nesuvokiamą knygą „Sabos karalienės Mikaldos pranašystės“, kaskart bandydavau aiškintis knygos dalį, kurioje aprašoma, jog ateis tokia diena, kai žmogus turės nukeliauti daugybę kilometrų, kad sutiktų kitą žmogų. Tada įsivaizduodavau pasaulio pabaigą: išsiveržusius ugnikalnius, bekraštes dykumas, mirusius žmones ir tuos vienišius keliautojus, kenčiančius troškulį ir džiūgaujančius dėl sutikto pakeleivio. Bet laikui bėgant įgijusi gyvenimiškos patirties tą karalienės Mikaldos pranašystę ėmiau suvokti kitaip. Supratau, kad ji kalbėjo apie susvetimėjimą, tam tikrą individo santykį su pasauliu. O savo kūryba visad siekiau surasti priešnuodį tam susvetimėjimo virusui. Paradoksas, bet pastarųjų tragiškų įvykių Ukrainoje kontekste pajutome begalinę žmogiškos vienybės galią, kuri dar labiau įtikino, kad žmogus, dabar atvėręs pragaro vartus, bejėgis sukelti pasaulio pabaigą.

Viena jūsų filmo herojų – akla moteris, kuriai neteko ištekėti už mylimo vyro, dažnai svarstydavo, „kas būtų, jeigu būtų“. Ar savo gyvenime tenka pasvarstyti, „kas būtų jeigu būtų“?

Dažnai svarstau, „kas būtų, jeigu būtų“ tiek platesniame kontekste, tiek kasdienybės įvykiuose ir poelgiuose. Net pasakose veikėjas dažnai prieina kryžkelę, kurioje 3 pasirinkimo keliai. Ir jis, pasirinkdamas, kuriuo keliu eiti, nulemia tolesnį savo likimą. Realiame gyvenime tų kryžkelių pasitaiko gana dažnai. Ne kartą pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano likimas, jei po pirmo nesėkmingo stojimo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar LMTA) nebūčiau turėjusi drąsos ir tais pačiais metais nebūčiau vėl dalyvavusi stojamuosiuose egzaminuose per papildomą priėmimą. Kaip gyvenčiau dabar, jei viename kino mylėtojų vakarėlyje nebūčiau sutikusi Algimanto Puipos, su kuriuo santuokoje gyvenu jau 45 metus? Ir dar... aš tikiu Likimu. Ne aklai ir desperatiškai, bet žvelgiu į Likimą kaip į bendražygį, kuriuo pasitikiu. Gal todėl ir mano pirmo dokumentinio filmo apie Margionių kaimo gyventojus pavadinimas „Toks mano likimas“.

 

Audrius Stonys: „Dokumentinis kinas moko skaityti kasdienybės ženkluose įrašytas žmogaus dramas“

Tiek jūsų pasisakymuose, tiek kurtuose filmuose labai ryškus prasmės paieškos motyvas, kuris, kaip sakote, yra neatsiejamas nuo metafizikos, amžinų dalykų paieškų. Esate minėjęs, jog filmuodamas žemę visada žinote, kad virš jūsų, mūsų yra dangus. Ar galite apibrėžti savo Mokytojo sampratą? Turbūt negalėtume to įvardyti, kaip kažko abstraktaus ar neapčiuopiamo?

„Mes filmuojame žemę, bet visada prisimename, kad virš mūsų dangus“, – pasakė garsus žydų ir latvių kino režisierius Hercas Frankas. Jis buvo vienas iš mano Mokytojų. Jis vienas tų, kuris visur ieškojo prasmės, kuriam kūrybos aktas visada buvo etinis poelgis. Mokytojas ar Mokytojai nėra kažkas abstraktaus ar neapčiuopiamo. Jie atsiranda tavo kelyje tada, kai tau labiausiai jų reikia. Kas juos pasiunčia? Kas taip sutvarko, kad jie ateina ir pakeičia tavo gyvenimą? Dievo veikimas nėra neapčiuopiamas ar abstraktus. Jis veikia per žmonių rankas, jų gerumą. Jis nukreipia mūsų trajektorijas taip, kad tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje susitinkame tuos, kurie labiausiai reikalingi. Dievas kalba žmonių lūpomis.

 

Audrius Stonys. Manto Gudzinevičiaus nuotrauka

 

Esate minėję, kad Tėvas Stanislovas atvėrė jums duris į kino pasaulį...

Tėvas Stanislovas man visada buvo lietuviškasis Gandis. Jo gyvenimas neturte, tiesoje, pasitikėjime ir meilėje buvo nepakeliamas išbandymas melu ir įtarumu persunktai sovietinei sistemai. Jiems buvo nesuprantama, kaip galima nerakinti durų, kur saugomi auksu siuvinėti senoviniai bažnytiniai apdarai? Kaip galima priimti kiekvieną ateinantį neprašant dokumentų, net neklausiant pavardės? Kaip galima dalintis viskuo, dovanoti viską ir nieko už tai nesitikėti? Antitarybinę spaudą buvo galima konfiskuoti, sunaikinti, jos kūrėjus ir platintojus uždaryti kalėjimuose ir KGB rūsiuose, bet kaip surasti ir pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį Gerumui ir Meilei? Tėvo Stanislovo pasitikėjimas žmogumi veikė patikimiau už bet kokią spyną – neatsimenu nė vieno atvejo, kad būtų kas nors pavogta ar negrąžinta, nors Tėvo Stanislovo namuose apsistodavo ir buvę narkomanai, ir žmonės su kriminaline praeitimi. Tėvelio (taip jį vadindavome) gerumas sukeldavo nevaldomą norą kažkaip, kažkuo atsidėkoti – išplauti bažnyčią, nuskaldyti ledą nuo laiptų, vedančių link kapinių, sutvarkyti namus, pagaminti visiems valgyti. Pinigų Tėvas Stanislovas kategoriškai neėmė nei už krikštynas, nei už vestuves ar laidotuves. Už nieką. Neimdavo net kaip aukos. Jam buvo galima atvežti maisto: duonos, sūrio, lašinių, kiaušinių, kruopų. Ir tuoj pat tuo maistu būdavo pasidalijama su visais tuo metu ten gyvenančiaisiais.

Tai, kad pirmą savo filmą padariau būtent Paberžėje, apie Tėvą Stanislovą, man buvo didžiausia likimo dovana. Norėjau filmą pavadinti „Sala“, nes Paberžė man atrodė lyg Šviesos sala tada dar neaprėpiamame sovietinės tamsos vandenyne. Mano Mokytojas H. Šablevičius pasiūlė filmą pavadinti „Atverti duris Ateinančiam“. Tik vėliau supratau, kad tai buvo ir Henriko noras mums atverti duris į kino ir kultūros pasaulį.

Dažnai kalbėdami apie mokytojus nepamirštame ir vaikystės, kuri mus formavo...

Mano vaikystė labai šviesi. Visom prasmėm. Mokytojų, vedusių, lydėjusių, atvėrusių duris, buvo labai daug. Negalėčiau jų visų net išvardyti. Bet ypač svarbią vietą užėmė knygos. Už mano kambario lango naktimis švietė gatvės žibintas. Todėl nereikėjo slapta žibinti lempos ar skaityti pasišviečiant prožektoriuku po antklode, kaip daugeliui to meto vaikų. Skaitydavau tol, kol imdavo lipti akys. Knygos išmokė vaizduotėje kurti pasaulį. Skaitydamas knygas vaikščiojau įsivaizduojamo Kairo, Neapolio, Paryžiaus gatvėmis. Beje, realybėje aplankius tuos miestus daugeliu atveju tekdavo kiek nusivilti, nes mano vaizduotės miestai buvo gražesni, paslaptingesni. Knygos ir buvo lemiamas postūmis renkantis kiną.

Jums kine svarbus ne tik žmogus, bet ir peizažas. Ar yra konkretus peizažas, kurį laikytumėt savo mokytoju, iš kurio galite semtis energijos, mokytis, su juo diskutuoti?

Taip. Man Vilniaus peizažas yra pats brangiausias. Vilnius lyjant vasaros lietuj. Kai tolimose ir ilgose filmavimo ekspedicijose ateina nostalgija, ji visada pasirodo lietaus Katedros aikštėje pavidalu. Matau ištuštėjusias Vilniaus gatves ir lietaus lašus, krintančius į balas. Tai labai asmeniškas išgyvenimas. Jis ramina ir yra kupinas šviesaus liūdesio.

Esate sakęs, kad už žmogų turėtų kalbėti jį supantys daiktai, vaizdas pro langą ir kambario sienos. Ar visada šios sąlygos kalba už žmogų? Ar žmogus turi pasirinkimą, kas jį aplinkui suptų?

Apie mus kalba mūsų aplinka. Tai visiems žinoma tiesa. Net jei negalime jos pasirinkti, tai irgi apie mus kalba. Nieko šitame pasaulyje nėra atsitiktinio. Viskas, kiekviena filmo personažo švarke ištrūkusi saga kalba. Kodėl ji ištrūko būtent dabar? Kodėl neatsirado rankų, kurios ją įsiūtų? Ką kalba neplauta lėkštė ant stalo ar nuvytusi gėlė už filmo herojaus nugaros? Vienišas dantų šepetukas vonioje taip pat kalba. Dokumentinis kinas moko skaityti kasdienybės ženkluose įrašytas žmogaus dramas, tragedijas, komedijas.

Dokumentikoje dažnai nebūna scenarijaus, tačiau esama paslapties, sakralumo, intuicijos... O kas būna tikrai žinoma?

Dokumentika pasaulį mato kaip paslaptį. Tokio scenarijaus, koks yra vaidybiniame kine, nėra ir negali būti, bet nėra ir klaidžiojimo laukiant, kad kas nors įvyks arba ne. Be galo svarbu gebėti jausti pasaulį, tarsi numatyti tai, kas dar neįvyko, bet netrukus įvyks. Svarbu derinti intuiciją ir nepaprastai gerą vidinių, realybę judinančių mechanizmų išmanymą. Geras režisierius, operatorius laiku paspaudžia kameros paleidimo mygtuką, bet siekiamybė visada yra ne laiku paspausti, kai kas nors jau atsitinka, o paspausti kameros mygtuką prieš tai, kai dar nieko nėra. Kartais žiūrint genialių dokumentikos režisierių darbus atrodo, kad būtent kameros mygtuko paspaudimas ir išjudino pasaulį, sukūrė čia ir dabar vykstantį stebuklą.

Kokia mokymo priemonė veiksmingesnė? Kuri perteikiama žodžiu ar vaizdu?

Buvo laikas, kai sakiau, kad netikiu žodžiu. Bet dabar manau kitaip. Biblija prasideda: „Pradžioje buvo Žodis.“ Žodis yra šviesa, gimdanti vaizdą. Poetinėse žodžių sandūrose atsiveria neaprėpiamos metafizinės erdvės. Konfrontacijos tarp žodžio ir vaizdo nėra. Jie vienas kitam reikalingi, nes žodis yra vaizdo siela, o vaizdas yra žodžio kūnas. Žmonijos istorijoje vaizdai virto žodžiais, iš lūpų į lūpas keliavo tūkstantmečius, kad vėl virstų vaizdais mūsų sąmonėje.

Kas jums, kaip mokytojui, profesoriui, dėstytojui, svarbiausia perduodant žinias mokiniams?

Man svarbu, kad išmoktų pasaulį matyti kaip paslaptį. Nieko nėra blogiau už kūrėją, kuris žino ar mano žinantis visus atsakymus. Tai miręs kūrėjas. Pasaulis yra daugiabriaunis, paslaptingas, iki galo nepažinus. Toks ir turėtų likti. Jo paslaptys mums atveria erdves, pasaulius, kuriuose lyg veidrodžio atspindyje galime matyti savo nepažinias ir sudėtingas sielas. Kūrėjas visada turi ieškoti atsakymų, bet vargas tam, kuris mano juos radęs.

Filosofai Algis Mickūnas ir Žilvinas Svigaris šiais metais išleido knygą ,,Filosofija ir žmogiškumas“. Kaip manote, jeigu tai virstų į „Kinas ir žmogiškumas“? Koks kino ir žmogiškumo santykis jūsų kūryboje?

Kinas moko atrasti nematomas sąsajas ne tik tarp žmonių, bet ir tarp žmonių ir daiktų, žmonių ir gyvūnų. Visur matyti žmogaus rankų prisilietimą. Matyti įspaudus, žmogaus paliekamus daiktuose, peizažuose, kituose žmonėse. Matyti gijas, jungiančias dabartį su praeitimi, apčiuopiamą pasaulį su anapusybe. Žmogiškumas gimsta tada, kai atrandame ryšį su kitu žmogumi, kai imame jausti, kad ne tik kiekvienas mūsų veiksmas, bet ir kiekviena mintis keičia pasaulį. Kinas, gimstantis iš šviesos ir laiko, gali padėti atrasti tas jungtis.

Galbūt galėtumėte išskirti savo filmą, kuris ryškiausiai reprezentuoja jūsų Mokinio ir Mokytojo sampratą?

Vieną savo filmų – „Ūkų ūkai“ – dedikavau Mokytojui H. Šablevičiui. Jame keliu žmogaus trapumo ir laikinumo, gyvybės ir mirties, praeinančio laiko klausimus. Filmą kūriau mąstydamas apie Henriką.