x Alma Laužonytė, Inga Laužonytė

Pirmaisiais pokalbių ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“ pašnekovais tapo filosofai Algis Mickūnas ir jo mokinys Žilvinas Svigaris. Akivaizdu, juos sieja ne tik filosofiškai kosminis Mokytojo ir Mokinio ryšys, bet ir ypatingas diskusijos ir dialogo santykis, kuriame vienu svarbiausių aspektų tampa drąsos, laisvės, atsakomybės ugdymas, galintis užgožti suintensyvėjusias to imitacijas. Algį ir Žilviną jungia ne tik šios temos, bet ir neseniai išleista bendra knyga ,,Filosofija ir žmogiškumas“, kurioje keliamas jiems abiems ir, tikime, daugumai svarbiausias klausimas: kas tu esi?

 

Žilvinas Svigaris ir Algis Mickūnas

 

Algis Mickūnas: „Įvaizdžiai tapo artimesni nei tas medis už lango“

Pokalbio esminis orientyras – Mokytojas ir Mokinys, tačiau tikriausiai nesuklysime sakydamos, jog norint pajusti šio ryšio reikšmę labai svarbu žiūrėti holistiškai, istoriškai, netgi globaliai. Tenka išgirsti sakant, kad jūsų filosofijos šerdis yra kalbėjimas per pasaulį. Kaip apibūdintumėte šiandienos pasaulį?

Gyvename moderniame pasaulyje, Vakarų modernybėje. Praradome tiesioginę patirtį, nes viskas ateina per mediumą. Medijom patapo net tikrovė. Girdžiu, žmonės kalba: „Ar tu matei vakar prezidentą kalbant? – Taip, mačiau.“ Tai kur tu jį matei, kaip vaizdą?.. Įvaizdžiai tapo artimesni nei tas medis už lango. Gyvename reprezentacijomis, kurios neatstovauja niekam. Jos tik įvardija, kaip įvykiai tarpsta jų tikrovėje. Nėra nuorodos į tikrą daiktą. Yra uždėtas klodas, o mums atrodo, jog tas klodas – tai tikrovė. Bet tikrovė turi daug pasakojimų. Net nežinome, kas yra teisingas ar neteisingas pasakojimas, nes apie tą patį ar priešingą dalyką tūkstančiuose medijų transliuojama begalė vaizdų. O išties kitos prieigos, kuri pasakytų – kas darosi iš tikrųjų, nėra. Iš čia gimė ir politinis korektiškumas. Jei pakeisi žodį – reiškia pakeisi tikrovę. Pas mus čigonai, o dabar turi būti romai. Ar jie pasikeitė patapę „romais“?.. Taigi, gyvename įvaizdžių pasaulyje. Ir tuos įvaizdžius imituojame. Pavyzdžiui, moteriai sakoma: „Žiūrėkite, ji atrodo kaip Madona“, lyg ji nebūtų savaip graži. Tapo svarbi imitacija – ne kaip ji pati atrodo, bet kaip atrodo kažkokia reklamos figūra. Mes imituojame, neturime savo tikrovės. Tas pasaulis užgožia mūsų patirtį. Neleidžia susitikti kito žmogaus, kuris neatstovauja kokiam nors įvaizdžiui.

 

Algis Mickūnas

Šalia sąvokos „realybės šou“ – lyg nuorodos, kad ne viskas, kas matoma, gali būti tikra, ilgainiui žmogus žodį „šou“ mėgina ištrinti iš regėjimo lauko, pasilikdamas „aplinkos patirtį“ kaip absoliučią tiesą. Ar galima sakyti, kad išprovokuojama tapatybės kontekstualizacija?

Vienas labai pasaulyje paplitę dalykas, ne išimtis ir Lietuva – psichologiniai žmogaus aiškinimai nustatant tapatybę. Dabar žmogaus nėra. Yra geidulių mašina. Tai visokie geismai, geismų kova. Dar Friedrichas Nietzsche sakė, kad esame aistrų gyvačių duobė. Viena gyvatė kanda kitai gyvatei ir dar nori, kad kąsnis būtų gardesnis už tavąjį. Dabar net psichologija ieško, prie kokių bendruomenės įteisintų kategorijų žmogus nepritampa. Pavyzdžiui, gali mane laikyti bepročiu. Kodėl? Todėl, kad mėgstu per didžiules audras įsilipti į aukščiausią medį ir sūpuotis. O jei perkūnija – dar gražiau. Man sako, kad aš beprotis. Jei būčiau vienas ir taip daryčiau – niekam neužkliūtų, o bendruomenėje tai jau laiko beprotybe. Carlas Jaspersas rašė, kad psichologija yra kultūros padarinys.

Neretai mokytojas į mokinį žiūri monologišku ryšiu „Aš–Daiktas“, o ne dialogišku „Aš–Tu“. Kas leistų mokiniui turėti integralią nuomonę, o ne aklai vadovautis primestomis pažiūromis?

Taip, labai svarbu apsaugoti mokinį nuo tapatinimosi su daiktu. Kitaip tariant, pirmoji mokytojo pareiga – rūpintis ne mokslo sritimi, bet mokiniais. Mokytojas turi rūpintis, kaip atverti mokiniui asmeninį įsitraukimą į mokslo sritį ir parodyti pavyzdį, kaip mokiniai, remdamiesi savo supratimu, galėtų rasti tai, kas jiems toje srityje reikšminga. O dabar modernybės mokyklose sugalvota, kad būnant mokytoju tereikia išdėstyti savo arba kitų sąvokas, pritaikyti modelį, ir viskas. Problema, kad tos sąvokos negalioja, jeigu neatveria pasaulio. Neužtenka pritaikyti savo modelio, nes apskritai „pritaikyti“ reiškia „pakeisti“. Nesistengiama suprasti, bet stengiamasi pakeisti. Ir tuo pagrįstas visas modernizmas, marksizmas, kapitalizmas ir t. t. Pirmiausia, ar atsakoma į klausimą, pagal kokius matus keiti tą pasaulį? Galiausiai tą pritaikymą įvardijame kaip pažangą. Indijoje yra posakis: „Jei užšoksi ant tigro, daugiau nuo jo nebenulipsi.“ Dabar jojame ant pažangos ir nemokame nuo jos nulipti. Lekiam, vejam patys save ir nepasivejam.

Paradoksalu, tačiau tai įvardijame kaip vieną iš laisvės išraiškų...

Kai praėjus 50 metų po išvykimo į Ameriką pirmą kartą sugrįžau į Lietuvą, su dviem Vilniuje gyvenančiomis pusseserėmis aplankėme tėčio sesę Onutę ir jos dukrą Janytę. Jos gyveno toje pačioje vietoje kaip ir tuomet, kai su šeima išvykau į Ameriką. Klausiu pusseserės Janytės: „Ko norėtum iš Amerikos?“ O ji sako: „Sugrįžę iš Sibiro atgavom savo ūkį, daržai pilni daržovių, kiemas pilnas vištų, pora karvių, pieno kiek tik nori. Mums nieko netrūksta. Nieko mums nereikia. Mes mokam gyventi, bet vieną dalyką garantuokit, kad niekas daugiau mūsų neišlaisvins.“ Suprantate, imperijos nuolat „išlaisvindavo“ mūsų tautą. Atvažiuoja imperija ir sako, kad mes „išlaisvinti“, paskui ateina kiti, išstumia ankstesniąją imperiją ir tvirtina, kad jie jau mus „išlaisvino“. Kai manęs amerikiečiai klausia, ką manau apie laisvę, jiems atsakau: „Aš esu laisviausias pasaulio žmogus. Imperijos siuntė mane, kaimo piemenuką, laisvinti, tad aš esu laisviausias žmogus.“ Visi nori tave išlaisvinti, o paskui reikalauja, kad už tai susimokėtum. Atima tavo ūkį, miškus, o tada būkit laisvi. Nėra nei logikos, nei dialogo.

O kaip priartėti prie dialogo? Kaip priartėti prie suvokimo, kad reikia vieniems iš kitų mokytis, pripažinti, kad nežinau, suklydau ir pan.?

Taip, teisingai pasakėte. Pirmas dalykas, reikia pripažinti, kad esame klystantys, todėl ir turime kartu diskutuoti bet kokia tema. Iš to kilo demokratija ir filosofija. Filosofija apie viską diskutuoja viešai. Diskusija – tai dialogas. Dialogo ribas nustato tema. Todėl žmogus negali sakyti, kad jo nuomonė neginčijama, nes kiekviena tema turi būti diskutuojama dialogiškai klystančių žmonių. Tai graikų deivės Atėnės nuopelnas. Tai turėtų būti didžiulė pamoka dabarčiai: „Jeigu jūs tarpusavyje nesusikalbate, nesusitariate ir pasikviečiate į savo kovas dievus ir deives – bus tragedija.“ Tai puikiai iliustruoja Aischilo tragedija „Oristėja“. Todėl geriau susėsti ir susitarti, viešai priimti taisykles, o jei akivaizdu, kad taisyklės neveiksnios, vėl viešai, dialogiškai jas reikia pakeisti. Ne veltui kiekvienoje konstitucijoje parašyta, kad ji gali būti keičiama, kadangi yra parašyta klystančių žmonių. Tai turi galioti ir švietimo sistemai, Mokytojo ir Mokinio santykiams. Dialogu išugdytas asmuo gali eiti atsakingas pareigas ir įgyvendinti uždavinius savo bei kitų naudai. Nereikia lakios vaizduotės norint suprasti mokytojo atsakomybę: jis privalo ne tik išmanyti savo sritį, bet ir užtikrinti, kad mokiniai sąžiningiausiai ir geriausiai įgyvendins visa, kas jų galiose.

Tačiau kiekviename dialoge neišvengiamai vienas svarbiausių aspektų yra atsakomybė?

Taip, be atsakomybės nėra dialogo, nėra laisvės. Kitas graikų mitologijos pavyzdys – apie titaną Prometėją. Kai Dzeusas kovojo prieš savo tėvą Chroną, dar būdamas jaunas Prometėjas manė, kad Dzeusas bus geresnis valdovas, todėl kovoje jam padėjo. Tačiau vėliau, kai Dzeusas atėmė iš žmonių ugnį, Prometėjas suprato, kad tai neteisinga, pripažino suklydęs ir kartu prisiėmė atsakomybę – turi ištaisyti savo klaidą. Grąžino ugnį žmonėms, nors už tai nukentėjo – Dzeusas prikalė jį prie Kaukazo uolos. Gebėti prisiimti atsakomybę yra mokslas, įtvirtinantis savarankiškumą. Todėl sakoma, kad bendruomenė atsakinga už pavienio žmogaus veiksmus, o pavienis žmogus – už bendruomenės. Jei bendruomenėje žmogus nėra auklėjamas ir jam neatskleidžiama, kuo jis gali tapti, jis tarsi uždaromas, siaurinamos jo galimybės. Jis tarsi priverčiamas gyventi neteisingai, o bendruomenė už jį neatsako. Vadinasi, svarbiausias bendruomenės uždavinys yra pedagoginis, jei tokia bendruomenė nori išsaugoti pavienius asmenis, atsakingus už savo veiksmus.

Esate minėjęs, kad kalbate ir diskutuojate su įvairiais mąstytojais, pavyzdžiui, Sokratu, Platonu t. t. Kaip manote, ko iš jūsų gali pasimokyti Sokratas, Platonas ir kiti mąstytojai?

Kiekvieną dieną kalbu su Platonu, Sokratu, Don Kichotu ir kitais. Pavyzdžiui, dabar galime diskutuoti apie gravitaciją. Tačiau pokalbis vyktų ne tik tarp mūsų trijų, bet tuo pačiu kalbėtume ir su Isaacu Newtonu. Jis priklausytų netgi ne mūsų dialogui, bet jau polilogui. O ta išminties gelmė ateina būtent dėl jų įnašo. Polilogas reiškia, kad gyvename tarpsubjektyvinėje plotmėje, kuri leidžia būti individais. Todėl Sokratas, Newtonas nėra mirę, nes jų pasaulio suvokimas yra mūsų suvokimo tęsinys. Deja, tačiau dauguma dieviškų teiginių yra monologiški. Jie tiki, kad viską paaiškina. Jie net paaiškina tavo paaiškinimus. Tačiau tas „viskas paaiškinta“ yra monologas. Klausėte, ko gali iš manęs pasimokyti Sokratas? Manau, Algis gali išmokyti, kaip reikia šokti su teorijomis. Truputį pašokdinu.

Jūsų mokinių yra visame pasaulyje. Natūralu, kad susidūrėte ir tebesusiduriate su skirtingų įsitikinimų, vertinimų, pažiūrų studentais, kuriuos tikriausiai taip pat tenka pašokdinti?

Reikia truputį pašokdinti, parodyti, kad yra ne tik teorijų, bet kokia jų esmė. Iš įvairių kontinentų į pasaulį paleidau apie 100 profesorių, įvairių disciplinų. Studentai, kuriuos dėstytojai guja, kad jie nieko nežino, mane kviečia į komisijas, nes turiu tokį stažą... Jau galiu savo nuomonę pareikšti be baimės. Žinoma, tai sakau juokaudamas. Su dauguma savo studentų ir dabar sugyvenu, bendrauju, rašom kartu veikalus. Pavyzdžiui, vienas pedagogikos studentas doktorantas pabėgo iš Gvatemalos, kadangi tuo metu ten buvo diktatūra. Ten bet koks mokytas žmogus buvo priešas, rakštis. Jis studijavo pas mane Ohajo universitete 5 metus. Paskui UNESCO jį gražino į Gvatemalą atkurti viso akademinio gyvenimo. Jis tapo švietimo ministru, dabar dėsto visoje Centrinėje Amerikoje... Bendraujam. Dirbam. „Dirbam“ aišku kabutėse. Juokdamasis sakau, kad kadaise dirbau inžinieriumi, bet man to nepakako, todėl nutariau būti akademiku – kad nereikėtų dirbti.

Galbūt galėtumėte paminėti mokinį, su kuriuo galėtume pokalbį pratęsti?

Niekas mano mąstymo neperėmė, nes mano filosofinė užduotis – atverti pasaulį be mano asmeninių nuomonių, norų ir lėkštų įsikišimų. Kaip ir minėjau – reikia leisti pasauliui kalbėti. O jei kas nors ir perėmė, tai net įvardinčiau trūkumu.

Išeis bendra knyga su filosofijos daktaru Žilvinu Svigariu, buvau jo disertacijos gynimo komisijoje. Išleidžiame bendrą knygą „Filosofija ir žmogiškumas“. Jis labai paniręs į Lietuvos tradiciją: kaip mes suvokiame, kaip atsiveriame pasauliui ir kaip pasaulis atveria mus. Jo tyrinėjimai parodė, kad mitologija nėra pasakų rinkinys. Mitologija atveria, kas mes esame ir koks mūsų pasaulis. Dabartyje sunku būti žmogumi, bet visgi mūsų indoeuropiečių tradicijoje galima paklausti: kas twam asi?

 

Žilvinas Svigaris: „Klaidos centravimas sukuria baimę ir neapykantos santykius“

Akivaizdu, kad prof. Algis Mickūnas, kalbėdamas apie mokytojo ir mokinio santykį kaip vieną svarbiausių dėmenų, pabrėžia – dialogą. Ar šiandienėje švietimo sistemoje dialogas vyksta?

Pritariu Algio Mickūno idėjai, kad mokytojas pirmiausia turi rūpintis ne mokslo sritimi, o mokiniu, suvokti jo talentus ir padėti šiam juos plėtoti. Tai nėra lengva, nes kiekvienas mokinys unikalus ir beveik neįsivaizduojama šiuolaikinėje švietimo sistemoje, kur vyrauja konvejeriniai principai. Mokytojas mokiniui turi būti dialogo partneriu. Mokymas pirmiausia yra motyvacija. Mokinys negimsta norėdamas mokytis, būtent mokytojas jį įkvepia ir palaiko, parodo, kad mokinio pastangos yra prasmingos. Šiuolaikinėje švietimo sistemoje viskas daroma atvirkščiai: mokytojai, užuot įkvėpę mokinius, skatinę susidomėjimą ir norą mokytis, užuot žadinę jų talentus, paverčiami policininkais, kurie bando pagauti vaiką klystant. Klaidos centravimas sukuria baimę ir neapykantos santykius. Tačiau galima eiti visai kitu keliu, galima išsaugoti įgimtą ir begalinį vaikų smalsumą paverčiant jį kryptingu smalsumu, puoselėti vaiko atlapaširdiškumą ir paversti jį kolegišku geranoriškumu, motyvuojant vaiko egoistiškumą paversti jį produktyvaus pripažinimo siekiu. Pakaktų vaiką nukreipti produktyvia linkme, nereikėtų jo traumuoti. Naujai pažvelgus į ugdymą, į pirmą vietą iškėlus pastangas sudominti mokinius, visiškai kitaip gali atsiverti ir požiūris į patį mokymą.

 

Žilvinas Svigaris. Nuotraukos iš Ž. Svigario asmeninio archyvo

Esate užsiminęs apie mokslininko laikyseną, atsakingumą ir kad tai keičia akademinio mokslo sampratą. Kokius matote esminius mokslininko „praktiko“ ir „teoretiko“ skirtumus?

Mane visada stebindavo, kodėl beveik niekas nepastebi, kad mokslas turi dvi puses. Euforiškai eskaluojama produktyvioji teigiama pusė proporcingai augina ir antrąją, tamsiąją, negatyvią mokslo pusę, apie kurią beveik nekalbama. Atsibundame tik matydami neįtikėtinai destruktyvius padarinius. Natūralu, kad kiekvienas įrankis turi dvi puses. Pavyzdžiui, aštriu peiliu gali raikyti duoną, bet gali ir sužeisti žmogų. Arba automobilis, juo patogu keliauti, bet naudojamas neatsakingai tampa mirtinas. Todėl reikalaujame, kad naudotojai turėtų vairuotojo pažymėjimą. Kuo sudėtingesnis įrankis, tuo potencialiai pavojingesnė gali būti kita jo pusė. Mokslas aprėpia didžiausią žmogui kada nors matytą erdvę – tiek makropasaulį, tiek ir mikropasaulius. Tiek vienur, tiek kitus neatsargiai elgiantis galima sunaikinti visą žmoniją.

Ką įvardytumėte esant mokslo ryškiausia, tamsiausia puse?

Blogiausia, kad mokslininkai neugdomi būti sąmoningi. Skamba paradoksaliai. Taip mokslas nemąsto, kaip po Antrojo pasaulinio karo suprato Martinas Heideggeris. Mokslas žmogiška prasme apskritai nėra sąmoningas. Vakarų mokslas yra racionali idealistinė logika, kuri pati savaimė nežmogiška. Visi pakraupsta sužinoję, kad nacistinėje Vokietijoje ištisi institutai darė žmogiškumui žalingus tyrimus, bet jie skirtingose srityse atliekami ir dabar, nors ir ne taip akivaizdžiai. Mokslas tėra įrankis, bet potencialiai pavojingas, o tapdami politikų marionetėmis mokslininkai plėtoja būtent tamsiąją šio įrankio pusę, jie pasidaro homocidiški. Mokslininko darbas nėra neutralus. Turime nustoti didžiuoti absurdiškais moksliniais laimėjimais, kurie, pavyzdžiui, atominis ginklas ar mirtinas virusas gali sunaikinti žmoniją tūkstančius kartų. Savo kūrybą mokslininkas turi kvestionuoti ir pirmiausia sveikame visuomenės ir gamtos kontekste. Mes juk ribojame automobilių greitį keliuose, ir ne dėl paties vairuotojo, o dėl tų, kuriuos jis gali sužeisti. O mokslas gali būti daug kartų pavojingesnis.

Pastaruoju metu labai daug kalbama, kad reikia iš naujo apsvarstyti, kas yra žmogus, kas yra pilietiškai atsakinga asmenybė ir pan. Tarsi bandoma nukreipti, kad humanitariniai mokslai turi prisiimti šį žmogaus sampratos persvarstymo klausimą. Tačiau ar nemanote, kad pirmiausia pats žmogus turi sau atsakyti į klausimą, kas jis, kokia jo funkcija? Galbūt vertėtų apskritai svarstyti klausimą, kiek žmogus pats sau yra mokytojas ir kartu mokinys?

Labai geras klausimas. Humanitarinių mokslų tikslas klausti, kas yra žmogus. Deja, šiuolaikiniai humanitariniai mokslai susižavėjo tiksliųjų technomokslų metodikomis, o tai deformavo patį žmogų. Ekonomikoje žmogus paverstas tiesiog resursu, politikoje – pilka mase. Kraupu. Prie to iš esmės privedė politikos, ekonomikos ir sociologijos mokslai, tarnaudami pramoninėms revoliucijoms ir aukštindami progreso paradigmą. Jau pradedama sutarti, kad svarbiau kelti ne klausimą, kiek paauga ekonomika, o kaip ir kieno sąskaita ji auga. Iš tiesų pirmiausia turi eiti gyvenamoji aplinka ir pats žmogus. Vakarai net nepastebėjo, kad šalia ekologinės katastrofos, įvyko žmogiškumo katastrofa – tik dar didesniu mastu. Katastrofą jau globaliai liudija griūvanti žmogiškumo citadelė – šeima, tai rodo beprecedentiškai augantys skyrybų skaičiai ir neregėtas paauglių neatsakingumas ir grubumas, nepagarba pagyvenusiems žmonėms. Žmogaus neliko ir šalies politikoje, čia dabar įsivyravo biopolitinės sistemos. Žmogus tiesiog apstulbsta suvokęs, kad nebelieka vietų, kur jis dar gali laikyti save Žmogumi.

Kaip visgi tokioje situacijoje susivokti, kas yra žmogus?

Reikėtų pradėti nuo to, be ko žmogus negali visavertiškai egzistuoti. Pirmiausia, saugumo. Tačiau likęs visiškai vienas žmogus negali jaustis saugus, kad ir kiek juo rūpintųsi įvairios sistemos ir įstatymai, saugumo pojūčiui pirmiausia reikalingas empatiškas artimųjų ratas. Net ir toks dalykas, kaip žmogaus pripažinimas, yra pats reikšmingiausias būtent tarp artimųjų. Tad ir žmogaus pirmoji funkcija, apie kurią klausiate, galėtų prasidėti nuo empatiško artimųjų rato puoselėjimo. Bet tai nėra tik žmonės, tai ir rūpestis savo gyvenamąja aplinka, savo šalies puoselėjimas, pagarba mitinei protėvių praeičiai, istorinio matmens gaivinimas. Šalis ne tik gyvena protėvių kūriniais, bet ir kuria dabartinį pasaulį ateičiai.

Hannah Arendt skatina, kad žmogus laikytųsi aktyvios pozicijos, priešintųsi neteisingumui. Kaip skatinti žmonių drąsą ir aktyvumą?

Be abejo, žmogaus sąmoningumas ir aktyvumas tampa ne tik siekiamybe, bet ir kritiškai svarbūs šiandieniame pasaulyje. Šį klausimą detaliai nagrinėjame su A. Mickūnu išleistoje knygoje „Filosofija ir žmogiškumas“. Žiniasklaidos pasaulyje žmogus net nepastebi, kad gyvena ne savo gyvenimą. Jis galvoja, kad pasyviai, niekam nekliūdamas ir susitaikydamas su aplinkybėmis niekuo nerizikuoja. Tačiau šis susitaikymas ir pasyvumas yra palankiausia terpė piktžolėms ir parazitiniams reiškiniams. Netikėtai žmogus susigriebia, kad tapo pagrindiniu reklaminių, politinių ir socialinių manipuliacijų taikiniu. Jis beveik neturi galimybės atsirinkti, kur yra jo norai, o ką jam įteigė reklama. Jis negali atsakyti, kokios tvarkos nori savo šalyje, nes apie politiką galvoja pačių politikų terminais, politikai tuo naudodamiesi daugiau kuria problemas, nei jas sprendžia. Socialiniuose tinkluose asmuo netikėtai sužino, kad pačių medijų yra įtrauktas į grupes, taip pat iš pažįstamų sužino, kad tos pačios medijos siuntinėja kitiems pakvietimus jo vardu. Visa tai daroma vis įžūliau. Kuo giliau žmogus lenda į pasyvumo ir susitaikymo kiautą, tuo plėšriau jo vardu keičiamas jo paties gyvenamasis pasaulis, pasyvus tylėjimas čia laikomas sutikimu. Tačiau įsivaizduokime, kad ugdomas ne konformistiškas, įsakymus vykdantis standartizuotas ir pasyvus individas, o – atvirkščiai – mąstanti, kūrybiška, aktyvi asmenybė. Viskas pasikeistų.

Iškart kyla klausimas, ar šiandienos mokytojas pajėgus įdiegti mokiniui pridėtinės vertės kūrimo svarbą?

Svarbus pastebėjimas – nuo mažų dienų šiuolaikiniuose Vakaruose formuojama vartotojiška pasaulėjauta, net ir tiesą kažkas turi pasakyti. Tokia nuostata darosi ne tik neefektyvi, bet ir pavojinga pačiai visuomenei. Gerai žinome, kad tiesa manipuliuojama. Skaitmeninių bendruomenių laikais pačios bendravimo medijos tėra kažkam priklausančios sistemos. Tad pirmiausia mokytojas turi mokyti mokinį susiorientuoti pasaulyje, susivokti. Mokinys turi mokėti patikrinti tiesas. Tai pati didžiausia pridėtinė vertė, kurią mokytojas gali duoti mokiniui. Kol kas tokią situaciją galime tik įsivaizduoti. Tarp mokytojo ir mokinio turi tvyroti ne baimė, o geranoriškas, empatiškas palaikymas, kuris turi remtis abipuse pagarba ir noru kartu tobulėti.

Ką jums reiškia turėti mokytojų ir mokinių plačiąja prasme? Kuo laikytumėt savo įkvėpėjais?

Rytuose gerai suprantama, kad mokinius sukuria mokytojai, o mokytojus – mokiniai. Mokiniai puoselėja mokytojų atminimą, nes gyvena jų atvertame pasaulyje. Būtų labai neapdairu kažką žeminančio viešai pareikšti apie Konfucijų Kinijoje arba apie Mohametą islamo šalyse. Ir čia yra ne religija. Kalbu apie pagarbų mokinio ir mokytojo santykį. Šis procesas ne vienakryptis, o dvikryptis, nepaisant to, kaip laike mokytojas gali būti nutolęs nuo mokinio.

Ar galėtumėte įvardinti, ko semiatės iš A. Mickūno, o jis iš jūsų?

Manau, abipusiai semiamės džiaugsmo atverti pasaulį kitaip.