Agnės Alijauskaitės poezija
Asmeninio albumo nuotrauka
- Kostiumas
paliktas išvirkščias kostiumas
gedi savo šeimininko
lyginimo raukšlės liečia viena kitą
lyg užgauliodamos
girdisi vaidas
įmanomas tik tarp dviejų tiesių
kurios niekad nesusikerta
paliktas kostiumas
iškeverzotomis tiesėmis
gedi savo šeimininko
apgręžiu jį į lango pusę
ir leidžiu judėti
pavėjui
atidžiai pašiepti
ne tokius tvarkingus
daiktus
jiems sklendžiant kažkur
į prarają mirštant mano vaikystei
kuri gedi
ją tarsi daiktą išmetusio
šeimininko
- Šeimininkas
Orfėjo istorija asimetriška
prie šeimos židinio grįžtančiam Homerui
mes visi po truputį
ir vienas ir kitas
dviveidžiai
kiekvienas su savimi
kartais – net be kalbos
apsiginklavę tylos minučių skaičiuoklėmis
tarsi Orfėjui
mirštant vis iš naujo
o Homerui
jį tik besivejant
ak, veju iš čia Hadą
perduodu jį kitam šeimininkui
apsiginklavusiam šunimis
ir sapnų
gaudyklėmis
letargas gražus lyg lelijos
užsimerkus viskas pabąla
užsikloja mitiniu sniegu
kurio neužčiuopsi
net sušaldęs iki kelių antarktidų
ne todėl
kad jau tirpsta
o todėl
kad letargas gražus
lyg dar viena Hado apgaulė
šalin šeimininke
(sako Homeras
nueidamas prie židinio)
- Židinys
manęs nešildo
vaidilučių ugnis
žiemą ji per šalta
ir rankos tiesiasi
paskui museles
kažkur kitapus lango
šoka poros
susikabinantys jų klubai
išneria po laiko sąnarį
laikas yra
kaip pasakytų Šekspyras
laikas yra
anapus židinio
kur sukrauta tūkstančiai knygų
bet naktį švyti
tik viena iš jų
vaikystės prisiminimuose
ieškau knygos apie žibintininką
jis randa mane
nesušalusią
o vaidilutes
tik vaidinant
- Vaidinimas
kas yra Euridikė
mąstyčiau ją sparnuotą
vešliais plaukais
kurie išsausėja
po kiekvienos smėlio
audros
vėjuota
lyg tyčia
ir plunksnas pametę balandžiai
vaidina tiksinčius laikrodžius
sulesančius smėlio kruopeles
lyg save pačius
aš lyg laikrodis
čia Euridikės plunksnų nėra
o aš nepagaunamas
rodau vidurnaktį
- Vidurnaktis
greta lango
plevėsuoja balti marškiniai
tavo akys mato vaiduoklį
vaizduotė atleidžia iš darbo
raktininką
kažkam greta lango
jau bloga nuo šokio
vidurnaktis virsta
tiršta mėnesiena
kurios dalis nutįsta
ant medžių šakų
po vaiduoklį
į visa tai atsitrenkiant šešėliams
atkirsk juos
ir bus dar baisiau
po baimę
iš kiekvieno uždaryto cilindro
tave vejasi
į kažin ką virstančio
ožio mekenimas
- Ožkelė
jei Victoras Hugo nebūtų
parašęs Paryžiaus katedros
galbūt Esmeraldos ožkelė
būtų vis dar gyva
kaip ir architektūra
kuri teigia save
esant
gražią kaip varpinės braižinio
forma
joje nieko tikro
tik ginčas
apie tai kaip
Paryžiaus katedra pakeičia Paryžiaus katedrą
ir mums nelieka nieko kito
tik šokti
Susiję straipsniai
