× Dovilė Zelčiūtė

 

*

Vienas prieš kitą

galbūt paskutinėmis šviesiomis dienomis

susitikome atsargiam pasikalbėjimui įsižiūrėjimui

dilgsi pasaulio smėlis mūsų kalboj:

žinai, tiek daug ieškojau

liūdėjau džiaugiausi buvau

prie pat krašto

dar žingsnis – ir laukė bedugnė

balsas sulaikė: luktelėk

būsite

vienas prieš kitą

atsikvėpsite bent trumpam

palengvės

ir atpažinsite –

mano

 

 

*

Noriu būti

šviesiau nei balta

noriu – labiau nei juoda

tavo vardo raidės iškaltos

viltis

       pažadėta paguoda

 

akmuo toje gatvėj prie vartų

įsibuvęs nepastebėtas

šimtą kartų tūkstantį kartų

kai sugrįši pavargęs lėtas

 

rašomasis stalas ir knygos

pieštukai parkeriai plunksnos

šviesa užliejusi tykiai

tavo žvilgsnį

                     amžiną sunkų

 

Juozo Budraičio nuotr.

 

*

Aš pervesiu tiltu tave

nuo vaikystės lig šiandien

upės srovė nuplukdys

aštuoniolika metų

trečio aukšto balkonas

tėčio žvilgsnis į Nemuną

mama siuva suknelę

skambinu Černį

 

ką sesuo? ji su knygom

pasaulis man nepasiekiamas

pasaulis man neįmanomas

o gyvenimas – teatras

dar nežinau kas ištiks skambinu vėją

mirties veidas tik dramose

bet jau bijau netekti

 

nebeliks artimųjų

ugnis perkeis kūnus į liūdesio skalsą

atrodys – nesu

atrodys – sulėtintai žūnu

bet upė kur žybsi po tiltu

bus maloninga

bet upė kur žybsi

atplukdys tavo balsą

 

 

*

Neramu

bet kiekvienam judesy

Tavo balsas

tėtis mama

visa, kas saugojo, –

vėjas

mylimojo ranka

kai nubraukdavo plaukus

krentančius man ant kaktos

lietaus lašus

švelniai nužerdavo

visados atsimink:

mes drauge

netgi tada

kai labai neramu

kai jau tuoj

regis tuoj

              kažkas atsitiks

 

Juozo Budraičio nuotr.

 

*

Kai pareisi namo –

žmogui reikia pareiti

sėdėsi tamsoj

su paltu

su Beketu

su visu savo gyvenimu

nudrėkstas teatro

išdalintas suplėšytas

į skutelius atiduotas

raudosim atpažinę save

išvengę mirtino smūgio

banano sviestos žievės

žiūrovai dalyviai pusdalyviai

akistatoje su – – –

kai pareisi

pasaulis atsitrauks

nebe toks asmeniškas nebe toks

neįmanomas

reikia išbūti

iki aušros kol šviesa

nuslinks knygų lentyna

pasilies maloningai ant stalo

grybštelės veidą kol sinkopėmis

išskiemenuos

laikas keltis

 

Juozo Budraičio nuotr.

 

*

Švelnus mano sielvarte

naivus nepagydomas

avinėli

trepsintis po žolynus

kas tave pasišauks

kur namai? aitrų vakarą

kaip visuomet neramu

turėčiau priglausti raminti

nieko tokio, sakau,

tegu skauda

turi skaudėti nes gyvas

ir šviesiausias žemėj esi

                              tuomet

kai jau temsta