Lytiškumo ugdytoja, VU ugdymo mokslų doktorantė Akvilė Giniota. Marijos Mireckaitės nuotrauka

 

Prieš pat vasarą „Literatūroje ir mene“ paskelbtas trumpas, bet tirštas Sandros Bernotaitės tekstas (jį rasite čia) apie neva ydingą – priklausomybės lygmens – seksualumo raišką kultūroje. Tekstą margino tokios frazės: „seksas yra viena iš stipriausių priklausomybių“, „niekaip nesuaugančių pilnamečių kūniškas nepasitenkinimas“, „erotika [...] ne jaudina, o dirgina“, „neinu į šokio ar teatro spektaklį, kurio afišoje pusnuogiai aktoriai“, „ir N-14 manęs neišgelbės, teks laikytis N-4“.

Kaip lytiškumo ugdymo praktikė, dažnai girdžiu kalbant ne apie asmeninę seksualinę traumą, ne apie asmeninį nepatogumą šalia kultūrinių kodų, reiškiančių seksualumą, o dangstantis pavojais „jaunimui“. Dedu jaunimą į kabutes, nes šis žodis pernelyg abstraktus. Koks jaunimas turimas galvoje? Kokiai socialinei ir ekonominei klasei priklausantis? Kokios socioemocinės patirties? Kurios kultūros? Religijos? Lyties? Seksualinės orientacijos? Kokio amžiaus jaunimas? Ar 17-os dar jaunimas? O itin brandus 14-os metų jaunimas?

Ar šis „jaunimas“ turi balsą? Ar tas balsas „jaunimui“ suteikiamas suaugusiųjų? Suaugusių žmonių, kurie kartkartėmis gindami savo vidinį jaunuolį ar jaunuolę nebesuvokia ribos tarp vidinio skaudulio ir išorinio „jaunimo“. Jaunimo, kuris yra kompleksiškas ir daugiasluoksnis. O gal tie suaugusieji lytiškumo klausimais suaugę tik pase ir dar nėra įveikę lytinės raidos slenksčių?

Straipsnio, į kurį reaguoju, autorė kalbėjo taip, tarsi seksualumas būtų savaiminis blogis. Tekstas pulsavo mintimi, kad seksualumas yra rizika, jis neša traumą ar netgi ją garantuoja. Mintis, kad seksualumas gali būti pozityvus, auginantis ir visavertiškas ar bent jau natūralus, į tekstą arba iš jo neprasiskverbė. Įdomu dargi tai, kad su lygybės ženklu išvardytos skirtingos kūniškumo, seksualumo, erotiškumo dimensijos. Pavyzdžiui, teatro afišoje apnuoginti asmenys automatiškai priskiriami seksualizuojančiai kultūrai. Kodėl? Nuo kada kūnas turi tik seksualią reikšmę? O gal klausti kiek kitaip: kokių reikšmių gali turėti nuogas kūnas?

Cituojamame straipsnyje seksualumas pamatytas itin siaurai. Nors tai sudėtinga tema: penktadalis vaikų (iki 18-os metų) patiria seksualinį smurtą (iš suaugusiųjų arba bendraamžių), tačiau seksualumo demonizavimas, boikotavimas ar, kaip įvardijo straipsnio autorė, „detoksas“ nuo seksualumo niekaip nespręs šios problemos. „Detoksas“ vargu ar yra įrankis. Tai tik problemą pagilinanti strategija. Iš kultūros raiškos ir visuomenės diskusijų išstumtas seksualumas tik dar plačiau reikšis šešėlinėse plotmėse, kur jo niekas neapšviečia. O netinkamos jo formos bus dekonstruojamos ir rekonstruojamos.

Ne seksualumas (taigi ir seksas) yra savaiminis blogis. Bėdų sukelia netinkamos, neetiškos ir kito valią pažeidžiančios jo formos. Apie jas reikia kalbėti. Vis dėlto šis žalos ir rizikos filtras yra tik dalis paveikslo.

Neseniai perskaičiau Sayakos Muratos apsakymų rinktinę „Gyvybės ceremonija“ (iš japonų kalbos vertė Rūta Aleksandravičiūtė). Ten, pačiame knygos viduryje, tarsi šerdyje, yra įsitaisęs apsakymas „Magiškas kūnas“. Šiame apsakyme S. Murata (ją apibūdinčiau kaip posthumanistinę rašytoją) trina aštrių briaunų ribą tarp vaiko ir užaugusio žmogaus. Tarsi pastarasis viduje nesinešiotų vaiko, o vaikas nuolat nesimatuotų, ką reiškia būti užaugusiam. Rašytoja nuolat svarsto apie seksualumui tenkančią vietą kūne (ir kultūroje). 

Apsakyme dvi septintokės – Ruri ir Šiho – aliejinės tapybos klasėje kalbasi apie seksualumą. Į pamokas nesusirinkdavo daugiau mokinių, nes ši tapybos technika rodėsi per sunki. Į Ruri kiti žvelgė kaip į itin subrendusią: „Kaip visi sakydavo, turėjau dideles krūtis“, o kai Šiho „pakeldavo rankas į viršų, pro vasarinių marškinėlių rankogalius būdavo matyti vis dar baltut baltutėlaitė pažastų oda“. Tačiau būtent Šiho turi kur kas sąmoningesnį ir labiau išpuoselėtą santykį su savo kūnu. Ruri sako, kad jos draugė „visuomet buvo švelni ir atidi savo kūnui, ir kaip tik ši jos savybė mane labiausiai žavėjo“. Šiho sąmoningumas kontrastuoja su dar brendimo ženklų nerodančiu kūnu. Kultūriškai vaikus įprasta suvokti kaip asmenis, kurių kūnas skirtas tik lakstyti, žaisti ir keliauti pas gydytoją. Sąmoningumą leidžiama puoselėti tik nuo brandos pradžios. Tam tikru požiūriu kūnas vaikystėje atimamas ir grąžinamas tik vaikui subrendus. Apsakyme tokia kultūrinė nuostata subtiliai, tačiau meistriškai kritikuojama. Kūnas grąžinamas jaunam žmogui. O kartu su kūnu reabilituojamas ir seksualumas.

Šiho turi labai autentišką santykį su savo kūnu, ji „niekada nesivadovavo kitų žmonių žodžiais ar vertybėmis“. Ruri atkreipia dėmesį, kad Šiho „tiesiog sąžiningai elgėsi su savo pačios kūnu. Ji atidžiai ir švelniai įsiklausė į savo troškimus ir, išgirdusi tai, ką kalbėjo jos kūnas, gerbdama savo partnerio norus, užsiėmė seksu“. Klausydama apie Šiho patirtis, Ruri pradėjo kitaip žiūrėti į seksualumą: „Visada maniau, kad bučiavimasis ir seksas yra šiek tiek atgrasūs. Bet, kalbėdamasi su Šiho, ėmiau manyti, kad tai nepaprastai nekalta ir tyra.“

Kūnas šiame apsakyme nėra išvalytas nuo seksualių savybių. Vaikystė nėra griežtai atskirta nuo suaugystės. Todėl vaikystėje atsiranda vietos seksualumui, kuris vaizduojamas kaip tyras. Tyras seksualumas. Svarbiausia, kad tyro seksualumo patirtis „Magiškame kūne“ siejama su sproginėjančiu malonumu! Ruri, įkvėpta brandžių pokalbių su Šiho apie seksualumo pažinimą, supranta: „Iki šiol maniau, kad mano kūną sudaro tik kraujas ir vidiniai organai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jame gali atsirasti kas nors panašaus į šias stebuklingas žvaigždžių dulkes, – pirmą kartą gyvenime suvokiau, jog mano kūno viduje egzistuoja tokios platybės.“

Seksualumas nėra tik rizika ar garantija patirti traumą. Seksualumas nėra tik seksas. Seksualumas netgi nėra tik kūnas. Tai portalas į savastį ir į jos platybes.

Tačiau teigdama tai išlieku realistiška. Kiek tikėtina, kad visuomenė išmoks seksualumą matyti kaip portalą į savastį? Kiek tikėtina, kad seksualumą siesime ne su purvu, nešvanka ir žala, o su tyrumu, malonumu ir džiugesiu? Ar kada nors paklausime savęs, kuo nusidėjo seksas, ką jis padarė, kad jaučiame tokį stiprų kultūrinį spaudimą nuo jo apsivalyti?