Aistės Noreikaitės nuotrauka

 

Andriaus Tapino pradėta akcija „Skaidrinam“ labiausiai nustebino tuo, kad atsirado daug nustebusiųjų. Skandalas kilo patikrinus, kaip savivaldybių tarybų nariai naudoja lėšas, skirtas kompensuoti darbo metu patiriamoms išlaidoms. Situacija visiems buvo žinoma seniai ir per tris nepriklausomybės dešimtmečius su ja susigyventa. Tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų, neproporcingai brangios ryšio paslaugos, kurias reikia kompensuoti iš biudžeto. Tad iš kur tiek nuostabos patikrinus čekiukus? 

Kadaise a. a. Vytautas Šapranauskas pasakojo tokį anekdotą. Ateina juodaodis į milžinišką korporaciją ir pasiprašo įdarbinamas. Į klausimą, kokios tikisi algos ir kokių turįs lūkesčių, atsako, kad norėtų apie pusės milijono dolerių per mėnesį ir ne mažiau kaip dviejų komandiruočių į egzotiškas šalis per metus. Korporacijos atstovai atsako, kad jo sąlygos priimtinos. Tada jis persigalvoja ir paprašo dviejų milijonų atlyginimo, ne mažiau kaip keturių komandiruočių į egzotiškas šalis per metus ir tarnybinio automobilio. Vėl gavęs teigiamą atsakymą, užsiprašo 5 milijonų algos, 8 komandiruočių, tarnybinio automobilio su vairuotoju ir asmeninės sekretorės. Vėl gavęs teigiamą atsakymą, baisiausiai laimingas pasuka namo, tik tarpduryje atsigręžęs pasitikslina: „O čia jūs nejuokaujate?“ – „Nu ne, žinok, mes čia rimtai!“ – prapliumpa juokais korporacijos atstovai. 

Šios išgalvotos, kitais atvejais net nevertos prisiminti istorijos klausiau kartu su ne vienus metus JAV dirbusiu žmogumi, jo teigimu, šis pasakojimas iš tiesų yra ne apie JAV, o apie sovietinį žmogų ir skirtas tokiems pat sovietiniams žmonėms. Tik sovietinis žmogus, net ir gaudamas kelių milijonų dolerių atlyginimą, papildomai derėsis dėl valdiško automobilio ar komandiruočių į užsienį, kurios sovietiniais laikais buvo ne tik vienintelė galimybė pamatyti pasaulį, bet ir statuso rodiklis. Sovietinė santvarka galėjo nacionalizuoti turtą, įvykdyti kolektyvizaciją, todėl svarbiau buvo ne turėti kažką, o turėti prieigą prie to, kas priklauso visiems, yra valdiška.

Be abejo, anekdotas nėra visiškai korektiškas savivaldybių tarybų narių atžvilgiu, kadangi jų gaunamas atlygis, priešingai, yra neproporcingai mažas. Čia labiau tiktų istorija (beje, ne anekdotas, o tikra) apie jaunuolį, kuris, įstojęs į universitetą, visiškai nelankė paskaitų, užtat kaip studentas naudojosi lengvatiniu viešojo transporto bilietu (po metų buvo išmestas už nepažangumą, tačiau gan greit įstojo kitur ir su nuolaida važinėjo toliau). Kad ir kaip būtų, A. Tapino tyrimas parodė, jog kompensuojamų lėšų išmokomis absoliuti dauguma savivaldybių tarybų narių pikt­naudžiavo nepriklausomai nuo savo finansinės padėties. 

Logika čia paprasta – kompensuojamos išlaidos, kurias savivaldybės tarybos narys patyrė vykdydamas savo veiklą, bet jeigu tokių išlaidų nepatyrė, tai kompensacija jam nepriklauso. Vadinasi, tas išlaidas reikia patirti, ir pageidautina, kad jos būtų fiktyvios, nes tuomet kompensaciją galima pasilikti sau. Po kelių skandalo savaičių labiausiai kliūva fantazijos trūkumas. Kol kas nepavyko nustatyti nors kiek išskirtinės lėšų pasisavinimo schemos ar išskirtinių išlaidų. Pagrindinis savivaldybės tarybos nario veiklos išlaidų šaltinis – išnaudojami degalai, kuriuos vieni pylėsi po kelis kartus per dieną, kiti rečiau, bet cisternomis. Daugeliui tai tapo rutinine veikla, kuria užsiėmė iki jų buvusieji ir kurią tęs po jų ateisiantys.

Nemaloniausia šioje istorijoje – atskleista, kaip politika veikia iš vidaus. Čekiukai parodo ne tiek situacijos grėsmingumą ar mastą, kiek banalumą. Šioje banalybėje išnyksta partinės priklausomybės skirtumai. Visų partijų nariai elgiasi vienodai. Drama tęsiasi ir iškylantys nauji jos veikėjai baugina ne korupciniu talentu, o banalumu. Panašiai, kaip su pinigais dėžutėje nuo brendžio butelio sulaikytas Eligijus Masiulis pasiteisino, kad tai buvusi paskola, ir iškart užkūrė diskusiją, koks politikas būtų pavojingesnis valstybei – ar sąmoningas korupcionierius, šitaip imantis kyšius, ar dangiškas avigalvis, nesuprantantis, kodėl į dėžutę sudėti grynieji nėra tinkamas paskolos gavimo būdas. Tad ir dabar ne vien iššvaistytų tūkstančių eurų gaila. Tiesiog nesmagu darosi spėliojant, kaip kompensuojamų išlaidų čekiukų kazuse pasiklydę politikai sprendžia kitus, gerokai sudėtingesnius klausimus, kurie lemia kitų žmonių gyvenimus ir kuriems išspręsti vien paprasto ūkiško mąstymo nepakanka.

 

Aurimas Šimeliūnas Vytauto Didžiojo universitete baigė filosofijos studijas. Domisi kultūra, filosofija, istorinės atminties klausimais ir kitomis visuomeninio gyvenimo aktualijomis.