Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Šeimą dažniausiai suprantame kaip vyro ir moters meilės ryšiais grindžiamą sąjungą, kuri įsikūnija iš šių ryšių gimusiuose vaikuose. Kita vertus, net ir didžiausiam idealistui aišku: toks apibūdinimas neapima visų šeimos ryšiais susietų bendruomenių. Be abejo, Lietuvos Konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos gali būti tik monogamiškos. Kitaip sakant, vyras gali turėti tik vieną žmoną, o moteris – tik vieną vyrą. Tokia šeimos samprata yra tiek įprasta ir paplitusi mūsų visuomenėje, jog daugelis ją vadina prigimtine. Esą jau tūkstančius metų taip buvo, yra ir bus, nes taip gamtos (ar Dievo) surėdyta. Tačiau tokia prigimtinės šeimos samprata grindžiama vyraujančiais mitais ir, net atsigręžę į savo tradiciją, mes atrasime: šeimos samprata ir su šeima susiję papročiai smarkiai keičiasi. Pirmiausiai reikia atsisakyti prietaro, kad visos šeimos iš prigimties yra grindžiamos meilės ryšiais. Štai ir apie savo senelius galiu pasakyti, kad šeimą kūrė toli gražu ne meilės santykius įteisindami. Vedybos buvo sutartinės, jas lėmė, kaip tuo metu buvo įprasta, ne romantiški meilės jausmai, bet racionalūs, ūkiški apskaičiavimai. Mano prosenelis grįžęs po ilgų darbo metų JAV parsivežė dolerių, už kuriuos nusipirko žemės ir savo dukrai (mano močiutei) sukrovė tikrai neblogą kraitį. To, kad senelis ją vedė ne iš meilės, močiutė niekada ir neslėpė. Tačiau tik po močiutės mirties sužinojome, jog senelis mylėjo kitą moterį, kai jis nesėkmingai bandė pirštis tik­rajai jaunystės meilei. Papročiai pasikeitė, bet net ir šiandien galime klausti, kiek šeimų kuriama iš meilės, o kiek iš išskaičiavimo.

Kitas ne mažiau gajus mitas susijęs su šeimos monogamiškumu. Mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad monogamija (t. y. vieno partnerio turėjimas) gamtoje yra greičiau išimtis nei taisyklė. Tarp žinduolių monogamiškus poros santykius palaiko tik 3 proc. rūšių (kitais vertinimais ne daugiau nei 1 procentas). Tarp rūšių, kurios praktikuoja monogamiją, galima paminėti gandrus, gulbes, pingvinus, pilkuosius vilkus, pelėdas, kondorus, afrikietiškas antilopes dikdikus, bebrus ir kai kuriuos primatus. Biologija nepateikia jokių aiškių argumentų, įrodančių monogamijos pranašumą prieš poligamiją. Poligamija apima poligimiją (vyras ir kelios žmonos), poliandriją (žmona ir keli vyrai) ir grupines santuokas. Anot vienos iš hipotezių, patinai yra suinteresuoti monogamija, kadangi vieną patelę lengviau apginti nuo kitų patinų arba patelių nei kelias. Kitų nuomone, gyvenant monogaminėje poroje sėkmingiau išsaugomi palikuonys. Kai kuriais atvejais monogamija atsiranda ir todėl, kad sunku susirasti kitą partnerį dėl reto rūšies paplitimo ir išsibarstymo didelėse teritorijose. Antra vertus, rūšiai reprodukuoti palankesnė ne monogamija, bet poligamija. Ši taisyklė tinka ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms. Neatsitiktinai XVI a. Mykolas Lietuvis, traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ kritikuodamas lietuvių vedybinius papročius, kaip pavyzdį ir orientyrą nurodė totorių bendruomenėje galiojusią daugpatystę. Galime įsivaizduoti, kokia galinga ir skaitlinga būtų Lietuva, jei būtų pasinaudota šiuo Lietuvos bajoro biopolitiniu pasiūlymu.

Dauguma antropologams žinomų kultūrinių žmonių bendruomenių praktikuoja poligimiją. Tokių yra net 83 procentai. Šiuolaikinės santuokos institucijos formavosi senovės Graikijoje ir Romoje, tačiau monogaminis šeimos modelis paplito tik paskutiniais šimtmečiais. Poligamija įstatymiškai buvo uždrausta Japonijoje 1880 m., Kinijoje 1953 m., Indijoje 1955 m., Nepale 1963-iaisiais. Net ir krikščionys mormonai poligamijos oficialiai atsisakė tik 1890 m., o neoficialiai ji atskirose šio religinio judėjimo grupėse praktikuojama ir šiandien. Poligamija plačiai paplitusi Afrikoje. Ten egzistuoja vadinamoji poligamijos juosta, apimanti teritoriją nuo Senegalo iki Tanzanijos. Šiose šalyse trečdalis ištekėjusių moterų gyvena poligamiškose šeimose. Tai yra didelis išbandymas Afrikos krikščionių bendruomenėms. Ypač tose valstybėse, kuriose dominuoja islamas. Monogamija čia siejama su žemesniu socialiniu statusu. Kai kurie ant­ropologai teigia, kad šiuolaikinėse vakarų kultūrose monogaminės šeimos dominavimas yra tik tariamas. Ne paslaptis, kad pasiturintys asmenys, ypač vyrai, tradiciškai išlaikė ne tik savo žmonas, bet ir meilužes. Lotynų Amerikoje, kur teko gyventi, nieko nestebino, kad žemvaldys turėdavo vieną oficialią žmoną, gyvenusią miestelyje, ir kitą neoficialią, gyvenusia fermoje. Tokių pavyzdžių esama ir Lietuvoje. Dabartinis didelis skyrybų skaičius rodo, kad Europoje tie patys asmenys per gyvenimą gali užmegzti šeiminius santykius su keliais partneriais. Esu dalyvavęs tokiose šeimos šventėse, kai susirenka tėvai su savo vaikais iš skirtingų santuokų ir, nepaisant skyrybų, palaikomi šeiminiai santykiai tarp buvusių sutuoktinių kartu su jų naujose santuokose gimusiais vaikais, o šie tarpusavyje palaiko broliškus ir seseriškus santykius.

 

Vilmantas Marcinkevičius. „IX. Negeisk svetimo vyro ar svetimos moteries“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė)

 

Poliandrinės šeimos (moters santuoka su keliais vyrais) yra daug retesnės, bet jos taip pat išsibarsčiusios po įvairiausias šalis ir žemynus. Antropologai yra suskaičiavę 53 bendruomenes, kuriančias poliand­rines šeimas, jos paplitusios nuo Tibeto iki Ramiojo vandenyno salelių. Dažniausiai toks šeimos tipas susiformavęs ten, kur vyrauja atšiaurios sąlygos ir išmaitinti daug vaikų būtų sudėtinga.

Grįžkime prie prigimtinės šeimos sampratos. Dabar galime paklausti, kuris šeimos modelių yra labiau prigimtinis, o kuris atsiradęs kaip kultūrinės evoliucijos produktas? Šiuo atveju nenoriu, kad kitas kultūras vertintume kaip primityvias ir atsilikusias. Kultūrinė šeimos modelių įvairovė ir jų palyginimas gali padėti išsivaduoti iš perdėto aiškinimo, kad tik savi papročiai ir tradicijos – natūralūs ir prigimtiniai. Sakyčiau, prigimtinės kultūros samprata savaime prieštaringa. Šeima, kaip ir kitos kultūrinės institucijos, nėra natūrali – ją sukūrė ne gamta. Biologinio gyvybės reprodukavimo požiūriu daug tinkamesnis ne monogaminis, bet poligaminis šeimos modelis. Tad šeimą sukūrė ne gamta, o patys žmonės, sukultūrinę instinktus ir juos apauginę įpročiais bei papročiais. Šeima nėra prigimtinė dar ir todėl, kad norint ją sukurti ir išsaugoti reikalingas įvairiapusis palaikymas, tai tikras menas.