Donatas Petrošius. Kieno galia minkštesnė

 

Pernai vasaros vidury gavau laišką iš Lietuvos kultūros instituto. Mane ir dar 25 Lietuvos poetus koordinatorė Rūta M. džiugiai informavo, kad rudeniop pasirodys lietuvių poezijos antologija kinų kalba. Supratau, kad etapas, kai klausinėjama, ar norėtumėt, ar sutiktumėt, – peršoktas, kinų vertėjas mūsų eiles iš anglų jau išvertė, kinų leidėjas galbūt jau ir maketą į spaustuvę nusiuntė. Betrūksta mūsų duomenų sutartims paruošti ir parašų, nes iš Kinijos į instituto sąskaitą pervesta pinigų, o mes kiekvienas praturtėsime 60 Eur, atsivers perspektyvų: bus pristatymų Kinijoje, greit Lietuvon atvyks leidėjas ir pratęs užsimezgusį bendradarbiavimą. Nusprendžiau ignoruoti laišką. Pagalvojau: tegul tie almanachai kinų kalba eina, bet tegul verčiasi be mano duomenų ir parašo. Nieko bendra su ta šalimi turėti nenoriu.

Dienos bėgo, bet tas reikalas nėjo iš galvos. Užmačiau, kaip keletas kolegų ir kolegių viešojoje erdvėje džiūgauja, kad jų eilėraščiai pasirodys kinų kalba. Pamaniau: nėra prasmės vidiniame susirašinėjime įrodinėti savo tiesų ir principų dėl žmogaus teisių, Tibeto, uigūrų, šunienos ėdimo festivalių – tuos dalykus daugelis žino. Kodėl turėčiau plėšytis marškinius? Po poros savaičių nusiunčiau, ko prašyta. Juolab kad versta iš anglų kalbos, ne iš mano eilėraščių, o iš autorinių Rimo Užgirio vertimų. Tų eilėraščių, kurių leidybos teises perleidau prieš porą metų angliškai antologijai „How the Earth Carries Us“ – panašu, tai apdaugiskaitinta mano eilėraščio „Kaip mane žemė nešioja“ versija. Vadinas, jei primygtinai reikalausiu išimti mano tekstų vertimus, žmonės vėl turės krapštytis su savo hieroglifais. Kam visa tai.

Net jei ta antologija išeitų 10 mln. tiražu, niekas nepasikeistų. Net jei pusė raštingų kinų ją perskaitytų. Netikiu pasakomis, kad Kinijoje atsirado milijonai išsilavinusių žmonių, pradedančių suprasti, mėgti vakarietišką kiną, teatrą, literatūrą, dailę, muziką. Tibetiečiams, uigūrams nuo to nė kiek ne lengviau. Ar falun gong religinės organizacijos nariams, kuriuos prieš jų valią paverčia organų donorais. Kiek beperskaitytų Pekine studentai Europos poetų eilėraščių, dėl to Honkongo protestuotojų reikalavimai nebus išgirsti, Taivane žmonės ramiau nemiegos. O gal susikaupkim ir patikėkim, kad, paskaičius lietuvių kilmės eilių, kinų veidai taip persimainys, jog jų nebeatpažins komunistinė visuotinio sekimo sistema?

Kultūros importas iš liberalios demokratijos šalių galėtų būti vadinamas minkštąja galia – viliantis, kad kinai iš vidaus sunaikins savąjį totalitarizmą, jei paraleliai nevyktų įspūdingų mastų skaitmenizuotos maoistinės pasaulio tvarkos eksportas visomis kryptimis. Draugiški kinų milicininkai jau patruliuoja ne tik Serbijos, bet ir Italijos miestų gatvėse. Mes naiviai tikimės, kad nuveždami į kurį nors Kinijos megapolį savo geriausią spektak­lį, orkestrą ar išleisdami ten lietuvių knygą prisidedame prie to, kad jų visuomenė bent centimetru pasistūmės laisvės link. Norėčiau klysti, bet tokių prielaidų nematyti.

Kol kas viskas atvirkščiai – kad ir kiek minkštosios galios besiųstume ten, galiausiai teks pripažinti: jų galia dar minkštesnė. Ypač tokioms šalims kaip Lietuva, kur kultūrai skiriama išskirtinai mažai dėmesio ir rėmimo, kur mecenavimo įstatymas veikia tik popieriuje. Teatralai ir muzikai badmiriauja? Yra išeitis – siųskim į Kiniją. Iš vienų gastrolių gaus tokių honorarų, kad galės išgyventi metus, gal ir ne vienerius. Nustos skųstis, susiremontuos butus, sodybas. Spalio 21 d. „lrt.lt“ publikuotame itin aktualiame Donato Katkaus straipsnyje „Bekultūrė Lietuva“ cituojamas Oskaras Koršunovas, kuris susitikime su „Rotary“ klubo nariais porinęs: „Kokią vietą Lietuvoje užima kultūra? (...) Lietuvoje nėra kultūros. Ar žinote, nuo ko pradėjo kinai statyti savo Šilko kelią – ekonominį, verslo projektą? Nuo kultūros. Tas kelias pirmiausia žymimas statomais fantastiškais teatrais. Kokia reikšmė kultūrai yra teikiama Kinijoje, mes matome nuo 2008 metų, nuo tos dienos, kai pradėjome čia intensyviausiai buvoti. Kokie pasikeitimai, kokie rezultatai? Tada jie nesuprato mūsų spektaklių, kaip ir mes nesuprantame kiniškos operos. Šiandien tai puiki, išsilavinusi, europietiška publika. O tai, kas yra šiandien Lietuvos kultūroje, yra tragiška. Ir pasekmes netrukus pajusime.“

Būčiau linkęs paantrinti – pastaruosius dešimtmečius nieko daugiau nejaučiame, tik pasekmes. Net tokia režisieriaus pozicija yra tam tikrų procesų pasekmė. Apibendrinant – puikesnį kinų minkštosios galios pergalės pavyzdį aplink vargu ar rastume. Diduma politikų yra bailiai, savo iniciatyva atkelti vartus kinų šilkams prisibijotų, bet kai aplink apie kinų civilizacijos šviesą ims suokti keletas tuzinų Nacionalinės premijos laurea­tų, ledai pajudės. Įdomu būtų žinoti statistiką – kiek Lietuvos menininkų po gastrolių skleidžia gerąją naujieną apie šilko kelią, išprususią postmao­istinę visuomenę, apie šviesias bendradarbiavimo perspektyvas? Neturiu nei teisės smerkti, nei noro mokyti Nacionalinių premijų laureatus prieš kalbant pasverti žodžius. Mėtyti akmenis į savo daržą, kritikuoti apkiautimą ar korupciją būtina. Bet kai kyla noras ką nors lyginti su Kinija, vertėtų už gryną pinigą imti Jurgos Ivanauskaitės liudijimus, o ne laisvai samdomų Seimo gražulių. Kapituliacija prieš paauksuotą kruvinos imperijos fasadą, perėjimas į tironų, į priešiškos šalies propagandos trubadūrų pusę – nieko nauja.

Guodžiamės, nors ne visada pagrįstai, kad turime išsiugdę savisaugos instinktų sistemą kovoti prieš Kremliaus dezinformaciją, melagienas. Kai lietuvių menininkui Kremliaus ranka kabina medalį, žiūrime įtariai, viešojoje erdvėje kas nors laureatus patraukia per dantį. Kai kinai apipila mūsų genijus gėrybėmis, jokio informacinio atoveiksmio. Kinai tai daro subtiliau, viešųjų ryšių fejerverkus ir laudacijas šilkokelininkams suorganizuoja mūsų kolegos. Kai mūsiškius minkštosiomis galiomis vysto kinai, mes tai priimame kaip Lietuvos pergalę.

Jei paskui mūsų kultūrininkų pergales, pavyzdžiui, į Klaipėdos uostą ateitų Kinijos kapitalas, jei keleriopai išaugtų krova, tarša. Jei daugiau mieste rastųsi neaiškios kilmės juodų dulkių – kad klaipėdiečiai užsikaltų langus ir gatvėmis vaikščiotų tik su respiratoriais. Ką tik paskelbta, kad šiaurinėje dalyje, gyvenamuosiuose rajonuose aplink uostą, dirvožemyje nustatytas 12 kartų normą viršijantis chromo kiekis. Gyventojai perspėjami neleisti kiemuose žaisti vaikams, netvarkyti lapų, nevalgyti nieko, kas daržuose ir soduose užaugo. Kai degė padangos Alytuje, nuslėpti taršos buvo neįmanoma – nes ryškūs ir dūmai, ir kvapas, ir skonis gerklėje. Bet jei į krūvą sudėtumėte visus metų pranešimus apie taršą Klaipėdoje, galbūt paaiškėtų, kad ten tvyro toks pat nuodingas Alytus. Naivu tikėtis, kad tapę šilko kelio punktu išvengtume papildomos nuodų dozės. Metas pradėti modeliuoti, kokius nuodų kiekius esame pasirengę ištverti? Tai ne tik medicininis, ekonominis, bet ir kultūrinis klausimas.

Palaikau poeto Benedikto Januševičiaus poziciją dėl mūsų eilėraščių almanacho kinų kalba. Vis dėlto manau, kad tos knygos keistu viršeliu (su lietuviška Arno Ališausko pavardės transkripcija tarp iškilmingų hieroglifų) leidyba tam tikra prasme išeis į naudą, paskatins rašytojus laiku apsižiūrėti – ką visa tai reiškia, kas ir kur mus bando įtraukti? Net jei mano įtarumas šiuo konkrečiu atveju nepagrįstas – pasiekė žinios, esą antologijos leidėjas yra opozicionierius, esą jo neišleido atvykti į Lietuvą – ateitį verčiau pasitikti be iliuzijų.

Lieku prie savo, kad lietuvių kultūrininkų įsileidimas pasipinigauti yra kinų priemonė visai kitiems tikslams siekti: skaldyti Vakarų pasaulį – pirmiausia atkirsti kompleksuotus, nusivylusius Vidurio ir Rytų europiečius nuo jų pačių civilizacijos centro, marginalizuoti ir užtildyti žmogaus teisių gynėjus (ką tas Dalai Lama apčiuopiama gali pasiūlyti?), galiausiai švelniai, šilkais prisidengus, perimti strateginių įmonių – geležinkelių, uostų – kontrolę. Kur įmanoma – valstybių.

Kinams sekasi, nes europiečių budrumas ir savisaugos instinktai snaudžia, kinų fasadinė pusė atrodo pakenčiama, nes smulkios mūsų vidaus problemos, žiūrint iš arti, atrodo gerokai baisesnės nei kinų koncentracijos perauklėjimo stovyklos milijonams uigūrų ar nuo žemės paviršiaus šluojamas Tibetas.

Kol mes svarstome, Kinija jau čia. Ji parodė nenugrimuotą savo veidą rugpjūčio 23-iąją, kai ambasada atsiuntė į Katedros aikštę savo tituškas trukdyti lietuviams savo sostinėje Baltijos kelio proga pareikšti paramą Honkongo protestuotojams. Gėdingi įvykiai visapusiškai apšviesti – pažymėtinas mūsų policijos vangumas. Rimtesnio rezonanso sulaukta turbūt tik dėl to, kad mitingą organizavo politikas Mantas Adomėnas.

Šis incidentas – dar geresnė proga susidėlioti kultūrinius bei geopolitinius prioritetus. Iš pradžių – papildyti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnį, kur kalbama apie nacistinių ar komunistinių simbolių platinimą bei demonstravimą. Į draudžiamų nacistinės Vokietijos, SSRS ir Lietuvos SSR vėliavų bei simbolių sąrašą įtraukti ir komunistinę Kinijos Liaudies Respublikos atributiką. Ne dėl to, kad derėtų sau pagaliau įrodyti, jog Lietuva – drąsi šalis, bet dėl teisingumo – mao­istai nužudė ko gero daugiau žmonių nei Hiltlerio, Lenino ir Stalino tarnai kartu sudėjus.

Visada kreivai žiūrėjau į tai, kad Lietuva Kinijoje išlaiko kultūros atašė etatą. Patikrinau ministerijos puslapyje – aptarnauja Kiniją ir Pietų Korėją. Visada stebėdavausi, kodėl neturime kultūros atašė mums visokeriopai draugiškoje Japonijoje. Siūlyčiau perkelti atašė iš Pekino į Tokiją. Nes ir Japonija su Pietų Korėja dera gerokai labiau. Dosnieji komunistai kolaboruoti pasiryžusių menininkų susiras patys.