Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Išgyvenome dar vieną renginių turtingą rudenį. Dabar gyvensime kalėdinių vakarėlių ir koncertų ritmu, o sausį ir vasarį laukia štilis. Seniau, kai dirbau ne kultūros srityje, o tiesiog buvau aktyviai ją vartojantis vilnietis, kiek­vieną rugsėjį mane ištikdavo savotiškas saulės smūgis – svaigdavo galva, kaip visur spėti, kaip pasirinkti. Dar vasarai nesibaigus prasidėdavo Naujojo cirko savaitgalis, paskui „Sirenos“, „Gaida“, teatro premjeros, rudeninės parodos, „Scanorama“, dar vykdavo ir Lenkų kino festivalis, ir Vokiečių kino savaitė. Uch, pavargau net nuo šito sąrašo, ką jau kalbėti apie lankymąsi.

Pastaruoju metu atrodo, kad mažesnių ar didesnių renginių ypač daug. Ne tik organizuojami tradiciniai kultūriniai veiksmai, bet jie dar ir apkarstomi papildomais renginiais. Seniau pakakdavo parodos atidarymo su laisvai besiliejančiu vynu ir kelis mėnesius vykstanti paroda toliau pati sau gyvuodavo. Lietuviškam filmui sukviesdavo žvaigždes į premjerą pasifotografuoti prie sienelės, ir gana. Meniškam filmui dar vieną kitą susitikimą su kūrybine grupe suorganizuodavo. 

Konkurencija dėl mūsų dėmesio ir laiko tokia didelė, kad nebeužtenka tiesiog gero meno kūrinio (spektaklio, filmo, parodos). Prie parodų dabar įprasta organizuoti temines diskusijas, edukacijas, degustacijas, dažnai pasislinkusias toli nuo pradinio turinio. Neužtenka išleisti festivalinio filmo į kino sales – žmonės tiesiog neateis. Tad kino teatrai ir filmų platintojai po seansų rengia diskusijas su psichologais, filosofais, pirtininkais ir kitais filmo temą atliepiančiais ekspertais. Ilgai dirbau filmų platinimo srityje, tad galiu patvirtinti, kad psichologai veikia magiškai – seansai su jais išparduodami net ir šiokiadieniais.

Lydinčiųjų renginių karuselė įsisuko ir jau net pykina. Išlipti neišeina – jei neorganizuosi papildomų veik­lų, žmonės tiesiog neateis. Taip kultūros organizacijos turi dar labiau dirbti, nes viskam organizuoti resursų nepadaugėja, dažnai vargiai pakanka ir pagrindinei veiklai.

Šie renginukai yra komunikacijos įrankis, proga priminti apie, pavyzdžiui, parodą, proga ateiti. Iš čia kyla idėja, kad kiekvienas išėjimas į kultūrą žmogui turi tapti įvykiu. Paties meno kūrinio negana, prisideda spaudimas suteikti patirtis. Kam eiti į kino teatrą, kai gali filmą peržiūrėti namie? Čia į galvą šauna pastarųjų metų Operos ir baleto teatro komunikacinė kampanija, skatinanti puoštis einant į operą. Kaip suprantu iš nuotraukų portaluose, prie premjerinės sienelės ir šią idėją išsukusio tuometinio teatro komunikacijos vadovo Arnoldo Remeikos pasisakymų, žmonės vėl noriai dabinasi eidami į teatrą, nors kurį laiką Vilniuje buvo normalu į teatrą ateiti tiesiog su džinsais.

Šie procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Prieš keletą metų Berlyno kino mugėje pirmą kartą išgirdau terminą eventualizacija, reiškiantį pagrindinio meno kūrinio rodymo apdėliojimą papildomais renginukais ir patirtimis. Tada tai buvo pateikta kaip pozityvus ir gerai veikiantis būdas pritraukti auditoriją. Išties eventualizacija veikė, kol netapo masine praktika. Ir parodistai, ir knygyninkai, ir teatristai prisideda prie renginių karuselės sukimo. Iš pradžių turėjusi pranašumo prieš kitus eventualizacija tampa savo uodegą ryjančia gyvate.

Kita priežastis, kodėl ruduo užkištas renginiais jau unikalesnė Lietuvai. Tai projektinio finansavimo ypatumai: pinigus reikia išleisti iki metų pabaigos, o jie paskiriami dažnai jau metams prasidėjus. Ilgalaikį strateginį finansavimą turi nedaug organizacijų. Kitos taiko į projektinę veiklą, kuri dažnai turi tilpti į kalendorinius metus nuo pasirengimo etapų iki ataskaitų teikimo.

Ši problematika gerai pastebima kino lauko kalendoriuje. Lietuvos kino centras sklaidos konkursus skelbia spalį–lapkritį, rezultatai išaiškėja jau po Naujųjų. Todėl metų pradžioje paraminių kino renginių reta. Žiemai baigiantis eterį ir repertuarus užtvindo „Kino pavasario“ banga. Nors pats festivalis oficialiai vyksta 10 dienų, bet su pratęsimu, išankstiniais programos pristatymais ir užkurta didžiule reklamine mašina viskas išsitęsia iki gero mėnesio. O kai baigiasi „Kino pavasaris“, išlenda visų išsiilgta saulė ir užkyla termometrų stulpeliai. Vasarą mūsų geografinėje zonoje į kultūrinį kiną žmonės neina. Belieka visiems susigrūsti į rudenį.

 

 

 

Dovydas Kiauleikis – kultūros vadybininkas.