Lina Laura Švedaitė. Pamokslas iš degalinės

Yanno Berthino nuotrauka
Yanno Berthino nuotrauka

 

Turiu raudoną automobilį. Vardas – Siuzana. Galvojau, daiktus mylėti – ne man, žema. O, va, prašome – iš pirmo žvilgsnio – net viršijau savo biudžetą. Raktelius įteikęs pardavėjas dar pamerkė akį ir pridūrė, kad automobiliai mažiau genda, kai jaučia šeimininkų meilę. Iš tiesų Siuzana negenda.

Daiktus mylėti lengva, jie įgyja mūsų kvapą. Dar lengva – šunis, kates, papūgas ir kitus gyvūnus, jie – tobuli klausytojai. Kartą, vakarėlyje norėdama spontaniškai įsiterpti į pokalbį apie augintinius, pradėjau pasakoti apie savo vaiką. Nuoširdžiai maniau, kad kalbėta apie žmones – kur miega, kada keliasi, ką valgo. Buvo juoko, prašoviau, kokie dar vaikai, motin, ir taip nebėra kuo kvėpuoti. Dar tie sauskelnių kalnai ir suvaržytas asmeninis gyvenimas. Sutinku, vaikai nelabai moka klausytis. O jei moka – neduokdie, tėvai – narcizai, neurotikai, alkoholikai ir pan. Šie vargšiukai užaugę greičiausiai taps socialiniais darbuotojais, psichologais, gal mokytojais, čia dar nieko – didelė tikimybė, kad dalis jų taps menininkais – „genijais“ ir „vidutinybėmis“.

Tapusi „Litmenio“ vyr. redaktore su kūrėjų kasta susitinku kasdien. Nesakau, kad anksčiau netekdavo – beveik visi mano draugai – menininkai. Likę, beje, psichologai. Tačiau viena – šiltai tarpti savo burbule nušlifuotais kampais, o kita – kas dvi savaites kurti naują turinį, nuolat būti prisijungus prie el. pašto dėžutės, vis gauti pranešimus, kad ji perpildyta. Per pirmąjį pusmetį supratau nei daug, nei mažai – kultūrinis leidinys yra kunkuliuojantis komunikacijos ugnikalnis: bendrauji viduje, bendrauji su išore, tarpininkauji (arba ne). Žodžiai ir nutylėjimai – mūsų konstanta.

Pastaruoju metu daugiausiai svarstau apie bendravimą ir manau, kad visgi didysis iššūkis – ne pinigai ir ne beraštystė ar grafomanija. Apskritai jau ima erzinti tas nostalgiškas naratyvas, neva rašytojai nebeturi ko pasakyti, teatras mirė, diletantų rojus ir pan. Panašiai kalbėjo ir Herodotas. Tikiu, atėjus laikui ir man išsprūs. Ateitis baisi, vis vaidenasi apokalipsė. O šiandien stebėdama, kas vyksta kultūros pasaulyje, socialiniuose tinkluose ir darbinėje aplinkoje, matau, kad nesiklausome, greitai įsižeidžiame, tyčiojamės, už savo klaidas neprisiimame atsakomybės, tiesiog, iš principo pasyvus agresyvumas – kuo daugiau, tuo geriau, važiuojam! Nepagarba kitam arba nemandagumas vadinami snobizmu, elito atributais, suprask, kokybės ženklais. Oi, koks prastas mano tonas, kaip tamstos mokytojos. Nemalonu, bet apie tai reikia kalbėti, nes kultūra – sofistikuočiausia komunikacijos forma. Ji atsiranda iš mėšlo. Nors lotosas irgi išspįsta iš mėšlo.

Man patarinėjo: „Augink skūrą, vaikeli, bus visko.“ Patarimas iš esmės geras, vertingas, suprask – pasaugok save, neimk į širdį, nekreipk dėmesio, šunys loja, karavanas eina. Arba pamiršk, mažiau galvok, slopink savo jausmus. Tiesus kelias į alkoholizmą arba depresiją. Todėl skūros auginti negaliu. O, švelniaodi naivume, ką su tavimi daryti?

Neseniai važiuodama į Kauną įsijungiau „Naros“ (nara.lt) tinklalaidę apie meilę. Meilė, meilė, meilė. Prisipažinsiu, nebuvo lengva klausytis, kai psichoterapeutas Andrius Jančiauskas pasakojo apie savo vaikystę, atrodė, kad pagražina, negalėjo būti taip gerai, jis juk laukinės kartos vaikas, juk psichoterapeutas! Bet tada Andrius papasakojo kai ką svarbaus apie skriaudžiamus šunis: muštas ir engtas šuo žmogaus nebeprisileidžia, puola, ir tam, kad vėl užsimegztų ryšys, belieka viena – prieš tokį šunį atsistoti atvira širdimi, drąsiai, visu kūnu parodyti, kad esi pasiruošęs rizikuoti, gyvūnas tai jaučia, kito įrodymo nebereikia. Gyvūnų prieglaudos „Lesė“ vadovės patirtis. O ar tokio įrodymo užtektų muštam ir engtam žmogui?

Šį rudenį vienoje viešoje diskusijoje man uždavė klausimą, į kurį atsakiau gan lakoniškai. Tuomet kitas diskusijos dalyvis, gerokai už mane vyresnis ir, vertinant objektyviai, daugiau išmanantis vyras, padėjo atsakyti į klausimą. Taip ir pasakė: „Aš jai padėsiu.“ Ačiū, dėde, ar dabar jaučiatės geriau? Išties buvo įdomu išgirsti jo atsakymą, praturtino. Po diskusijos vyrą teisino: „Žinai, toks jau jis... arogantiškas, bet eruditas, mažai tokių esama.“ Jiems šiandien antrina ir žiniasklaidos antraštės, tarkime: „Su K. dirbti yra ne pyragai, bet nemačiau talentų, kurie būtų šilkiniai.“ Kitaip tariant, jei esi talentas – gali būti švitrinis popierius. Pulti kaip muštas ir engtas šunelis. Antraip sėskis – du.

Sėdžiu dabar degalinėje ir bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulis, jei visgi išdrįstume už aukštąją kultūrą labiau vertinti aukštą bendravimo kultūrą. Beje, bendravimo kultūros aukštikalnė yra geras humoras. O kas, jei dažniau pasijuoktume iš savęs? Gal atsirastų taip geidžiama kokybė, naujų temų, geriau tekėtų elektra? Gal atsirastų daugiau orumo?

O dabar belieka užvesti variklį, kurio burzgimas pažadins mano vidinę chuliganę, mėgstančią žemus dažnius ir lenktynes įsižiebus žaliai šviesoforo šviesai. Visgi visiems linkiu prie kalėdinio stalo sėsti atvira širdimi ir drąsa! Tegyvuoja šunys. Ir vaikai. Ir Jonas Mekas (gruodžio 24 d. jam sueitų visas 100).


Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.