Nerijus Milerius. Karantinas. Post scriptum

 

Apie tai, kas bus po karantino, pradėta kalbėti karantinui dar tik įsibėgėjant. Kaip visuomet, visuomenė netruko pasidalyti į nesutaikomas stovyklas: vieni net neabejojo, kad, pasitaikius progai, viskas tučtuojau grįš į įprastą status quo ir seną gerą normalumą. Kiti, priešingai, jau skelbė: sistemos sukrėtimas bus toks stiprus, kad atvers naujas galimybes jai perkrauti. Net ir nuosaikiųjų diskusijoms būdinga poliarizacija, įprastai priskiriama optimistams ir pesimistams. Kaip šie nesutaria, ar per pusę pripildyta stiklinė yra pusiau pilna ar pusiau tuščia, taip ir nuosaikieji karantino vertintojai tiems patiems karantino sukeltiems reiškiniams dažnai suteikia visiškai priešingas spalvas. Man pačiam labiausiai įstrigo nuosaikaus pesimisto Michelio Houellebecqo ištarmė, kad po karantino viskas bus „taip pat, tik dar blogiau“. Jokių revoliucijų, jokių apokalipsių. Taip nuobodžiai, užtikrintai ir lėtai į dugną, kad net norisi kaukt.

Žinoma, prognozės yra beviltiškas dalykas, bet verta pažvelgti bent į tai, dėl ko tose prognozėse labiausiai ginčijamasi. Jau karantino pradžioje garsusis nepaprastosios padėties filosofas Giorgio Agambenas šovė kritikos salvę: neproporcingai griežtos viruso užkardymo priemonės yra parankios valdžiai, siekiančiai sustiprinti visuomenės kontrolės režimus. Tokią poziciją iš karto sutaršė daugybė kritikų, apkaltinę G. Agambeną empatijos stoka. Jautriausiai savo bičiuliui paprieštaravo prancūzų filosofijos legenda Jeanas-Lucas Nancy, prisiminęs G. Agambeno kadaise jam duotą nevykusį patarimą atsisakyti būtinos širdies transplantacijos. „Jei būčiau paklausęs bičiulio Agambeno, dabar jau būčiau miręs“, – konstatavo J.-L. Nancy. Amicus Plato, sed magis amica veritas („Platonas draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė“). G. Agambenas susimovė, o išsaugota draugo gyvybė yra akivaizdžiausias G. Agambeno klaidos ženklas.

Artimojo gyvybė arba mirtis – tai ir yra ta svarbiausia „korta“ šiame karantino pasekmių klausime. Karantino pradžioje net nebuvo jokios prasmės ant svarstyklių dėti šių dviejų dalykų – arba pavojus suteikti valdžiai pernelyg daug kontrolės galių, bet galimybė išsaugoti gyvybes, arba atsisakymas suteikti valdžiai pretekstą išplėsti disciplinos režimus, bet pavojus netekti bendrapiliečių. Dauguma – taip pat ir aš – drąsiai rinkosi pirmąją, antiagambenišką poziciją. „Every Life Matters“ – garsusis šūkis, deklaruojantis, kad kiekviena „gyvybė yra vertinga“, nepaliko nė mažiausios abejonės pasirinkimo teisingumu.

 


Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Tačiau, bėgant laikui, griežto karantino persvara jau nebeatrodė tokia besąlygiška. Ir nereikėtų visko primityviai supaprastinti šaržuojant, kad griežto karantino kritikai mielai paaukotų gyvybes vien dėl ekonomikos gerovės. Pasitelkdamas savo širdies transplantacijos faktą, J.-L. Nancy negalėjo prognozuoti, kad užsitęsęs karantinas leis šį faktą performuluoti, apgręžti ir panaudoti prieš jį patį. Egzistavusio karantino sąlygomis lengva įsivaizduoti situaciją, kuomet griežtu karantinu sustabdžius virusą, ligotas žmogus vis vien būtų miręs, nes nebūtų sulaukęs būtinos pagalbos (pavyzdžiui, širdies transplantacijos), kuri buvo apribota arba net visai suspenduota. Jei moralinio pasirinkimo kriterijus yra „Every Life Matters“, tuomet nėra jokio vieno besąlygiškai teisingo pasirinkimo, nes net ir griežčiausias karantinas visų gyvybių išsaugoti niekaip negali. Bet ar galima žengti dar vieną žingsnį toliau ir paklausti – ar per karantiną vienomis priemonėmis kuriam laikui išsaugojus gyvybę, galima kitomis priemonėmis tą gyvybę ir atimti? Jei į šį klausimą nors vieną kartą būsi priverstas atsakyti „taip“, moralinės dilemos pasipils kaip bėdos iš nelemtosios Pandoros skrynios.

Daugeliui kelia nerimą klausimas, kuri gyvybė pandemijos sąlygomis labiau saugotina. Šis klausimas kelia nerimą, nes turi ir kitą, išvirkščią pusę – klausimą, kuri gyvybė yra labiau vertinga. Paradoksalu, bet neįleistas pro duris šis klausimas griežto karantino sąlygomis grįžta lįsdamas per langą. Kuri liga karantino sąlygomis yra gydytina, kuri – ne? Kuri psichinė problema skubiai spręstina, kuri dar palauks? Kurie savižudybės prevencijos žingsniai neatidėliotini, kurie antriniai? Kuris nusikaltimas tirtinas, kuris – ne?

Vienas radikaliausių pandemijos ir karantino padarinių yra tas, kad karantino sąlygomis apverčiamas santykis tarp sveikumo ir ligos. Įprastomis sąlygomis sveikata laikoma duotybe, o užkratas – gresiančia galimybe. Karantinas efektyviausiai veikia tada, kai kiekvienas jau dabar yra traktuojamas kaip užkrato grėsmė, o saugumas – tik kaip siektina galimybė. Todėl pažeidžiamiausias, turintis daugiausiai galimybių susirgti sunkia koronaviruso infekcijos forma kartu tampa ir radikaliausia užkrato grėsme, ne tik pats rizikuojantis numirti, bet ir galbūt nešantis mirtį.

Klaidingai manęs, jog pandemijos pradžioje karantinas nėra reikalingas, G. Agambenas tampa daug aktualesnis tada, kai laikas iš karantino išeiti ir dorotis su pandemijos pasekmėmis. Niekas nesiginčija: geriausiai iš krizės gali išbristi efektyviai funkcionuojanti visuomenė. Tačiau paaiškėja ir tai, kad tokiai visuomenei naudingiausias yra efektyvus, funkcionalus individas. Perkelti ir laikotarpį po karantino pabaigos, G. Agambeno būgštavimai skatintų klausti, ar pandemija nesustiprins efektyvaus ir naudingo individo konstravimo režimų. Jau Michelis Foucault parodė, kaip tvarkymasis su pandemijomis yra susijęs su naudingo individo konstravimo mašinerija. Laikas ir dabar paklausti, ar laikotarpyje po karantino po efektyvaus atsigavimo ir grįžimo ir normalumą skėčiu nesustiprės naudingų ir nenaudingų individų rūšiavimo, teisių ir pareigų reglamentavimo bei disciplinavimo režimai. Jei G. Agambeno būgštavimai pasitvirtins, tuomet tendencija skirstyti veiklas į pirmarūšes ir ant­rarūšes bus vis ryškesnė, o antrarūšiai nenaudingi individai taps naujaisiais raupsuotaisiais, kurių diskriminavimo režimai bus pridengti rūpesčio jais širma.