Tado Kazakevičiaus nuotr.

 

Taip vadinosi Nomedos ir Gedimino Urbonų 2005 m. pradėta rengti protesto ir jo simultaniško tyrimo laboratorija, kai buvo ginamas Vilniaus kino teatras „Lietuva“ nuo jo konversijos į prabangių butų kompleksą. Laboratorija ir protestavo, ir rengė įvairias akcijas: teletiltus su Oslu, mitingus drauge su šunimis pakaukti prieš miesto valdžią (akcija „Šuns balsas į dangų eina“), iškeliamus užrašus su žodžiais „Parduodama“ ant sostinės tiltų ir svarbių pastatų, o galiausiai veiksmas visai rimtai persikėlė į teismų sales. Archyvą dar galima rasti www.vilma.cc/LIETUVA. 

Tai rašau norėdamas priminti, kad šiandieninis Kultūros asamblėjos (KA) protestas nėra pirmasis po Sąjūdžio, kaip kartais bandoma teigti. Juk dar buvo Švietimo ministerijos paėmimas abordažu, mokytojų žygiai į Vilnių, bandymai apginti medžius ar Šančių pakrantes Kaune, kultūros leidinių redaktoriai šlavė sniegą, leido tuščius žurnalus ir t. t. Menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė neseniai savo socialinėje paskyroje priminė Dailės instituto studentų streiką 1988 m., kai buvo pakeista įstaigos vadovybė... Tiesiog žodį „pirmas“ Kultūros asamblėjai būtų galima taikyti su išlygomis – kaip protestui, suaktyvinusiam ne vien vietos ar vieno sektoriaus žmones, bet didelę dalį Lietuvos. Pagaliau lyginimas su Sąjūdžiu nėra tikslus esminiu aspektu – šis susibūrė kovai su išorės priešo primesta sistema, o šiandienos judėjimo taikiklyje – vidinės demokratijos ardytojai.

Tai anaiptol nemenkina protesto reikšmės, žodis „pirmas“ yra tik istorijos detalė, ir prieš ką nors pirmą dažnai rasis dar vienas (Sąjūdį galėjo padrąsinti prieš metus vykęs Lietuvos laisvės lygos rengtas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo). Svarbiau yra tai, kad protestas prieš savą sistemą ir demokratijos gelbėjimas, savų interesų pareiškimas yra itin retas mūsų istorijoje – protesto kultūra Lietuvoje nebuvo ir vis dar nėra susiformavusi (net smetonlaikiu buvo uoliai naikinami pirmieji daigai). Todėl po spalio 5 d. nuskambėjusios Čiurlionio „Jūros“, po šios aukščiausios pakilimo bangos, prisipažinsiu, tikėjausi jos tęsinio, kitų bangų ir taip pamažu auginamo pasipriešinimo raumens. Juo labiau kad buvo visi reikalingi komponentai: lyderiai, aistra, nepasitenkinimas, pyktis, žmonių susitelkimas ir įvardytas bendras priešas. Juk, remiantis sociologais ir gyvenimo praktika, niekas taip netelkia žmonių kaip bendras priešas. Interesai ir skaidymasis dėl jų – paskui.

Bet banga atslūgo. Nesu už geltonųjų liemenių stiliaus protestus, tačiau pasirinkta kita strategija tarpais versdavo prisiminti Justiną Marcinkevičių: „Aš kaltinu – visus, visus, visus, / Išmokiusius lietuvį nuolankumo!“ Iki lapkričio 21 d. mitingo, t. y. beveik du mėnesius, truko tyla. Ją drumstė keletas uždarose patalpose vykusių kultūros asamblėjų, kitaip sakant, pasišnekėjimų tarpusavyje. Po spektaklių ar koncertų buvo pamojuojama vėliavomis su lekiančios bedugnėn kultūros ženklu, bet viešoji erdvė liko rami. Ar galėtume neramiomis pavadinti ekskursijas kapinėse per Vėlines – juk ne 1956-ieji? Arba studentų koncertus po vyriausybės langais jai išėjus namo? Taip pat ramiai, bet su priekaištu į prezidentūrą žvelgė stovintys akcijos „Aš (at)stovėsiu iki galo. O Tu?“ protestuotojai, kuriuos po mėnesio pagausino aktyvistai kituose miestuose. Tai buvo ryškiausia ir gryniausia performatyvaus protesto forma, taikus individualus kiekvieno stovinčiojo pasipriešinimas. Tačiau politikai, kuriems žadėtas nepatogus buvimas, jautėsi taip pat ramiai, o kai kurie visai įsipatogino su savo selfiais prie protestuojančiųjų. Gal tik vienintelis prezidentas pasijuto kitaip, kai jo globos atsisakė reikšmingi kultūros renginiai, o per sezono Italijoje atidarymą kultūros protesto ženklai buvo skirti vien jam. 

Dėl šios strategijos niekas nenukentėjo: kultūros renginiai nebuvo atšaukti, žiūrovai  stovėdami plojo nusilenkiantiems atlikėjams, pritardami arba ne išnešamiems protesto ženklams. Net per mūsų mitingus niekas neskalambija šaukštais, nekurtina ausų švilpukais. Retoriką keičia ramus kalbėjimas, bet kaip tik jos lapkričio 21 d. mitinge visgi pasigedau, nes kam susibūrimai reikalingi, jei ne telkti žmones ir įaudrinti juos karo šūkiais? Taip, nesame Vakarų ar Pietų Europa, kur tokiais atvejais kenčia abi pusės, nes kalti visi – nebalsavę, balsavę, bet nepaskatinę kaimynų, kultūringai sukandę dantyse keiksmažodį klausydami populisto užgauliojimų. 

Ar boikotai, užsidarymai, fiziniai maršai būtų buvę vertingiau, efektyviau? Nežinome, nes netenka patirti alternatyvos. Tačiau politikai apsiprato ir, nors iš pradžių kvietė susitikti (ko vertas vien KA iniciatyvinės grupės žygis į prezidentūrą!), vėliau greitai aprimo ir reagavo tik žiniasklaidoje. Ar protestuojantieji nušalino ministrą, viceministrą? Ne, tiesiog pačios personos patvirtino seną taisyklę – niekas negali suknisti žmogaus gyvenimo taip, kaip jis pats. Filmuodamas savo skambutį Lukašenkai, neatsakydamas į elementarų klausimą apie Krymą, nes, matyt, prieš kažką aukštesnį buvo nepatogu.

Užtat virė kita viešoji erdvė – internetinė. Kvietimai į asamblėjas, iniciatyvinės grupės pasisakymai, jų priešininkų komentarai. Šimtai interviu ir straipsnių. Žiniasklaida uoliai palaikė protesto įvaizdį, netgi buvo sukurtos rubrikos „Kultūros protestas“ ir pan. Protestas vyko internete, socialiniuose tinkluose ir televizijoje, bet ne fiziškai. 2010 m. arabų pavasario įvykius paskatino „Facebook“ ir „Twitter“ tinklaveika, o 2025 m. Lietuvos kultūros ruduo iš esmės vyko tik skaitmeninėje erdvėje, kuri su algoritmų pagalba galėjo ir nepasiekti daugelio svarbiausių adresatų, esančių kituose burbuluose ar apskritai už burbulų vandenyno. 

Akivaizdu – buvo pasirinkta kita, oksimoroniška neprotestuojančio, bet telkiančio protesto strategija: mezgami tinklai, kviečiami jungtis žmonės, numatomos išvykos į kitus miestus ir naujų asamblėjų steigimas. Tai atitinka iniciatyvinei grupei įprastą modus operandi: juk daugelis jų – prodiuseriai, vadybos meistrai, organizatoriai, jų veikimo būdas yra pozityvus ir plečiantis auditorijas. Negali nuneigti tokių kadrų, kai nacionalinės, vis dar visuomeninės televizijos laidose prieš juos paklusniai sėdi kultūrą privalančių globoti valdžios institucijų aukščiausios galvos. 

Šie veikimo būdai iškerta ir politikos komentatorius, savo analizėmis bandančius pelnyti įvaizdžio taškus: kiek jų tekstuose dedama pastangų nesuprasti KA logikos! Nepamąstyti, kad pilietinis-politinis judėjimas nėra dėl lėšų, kad apskritai jis gali peržengti partijų ribas, todėl, sprendžiant iš partijų populiarumo šalyje, yra gerokai efektyvesnis. Judėjimas, kuriame didžiausia vertybe nuo pat pradžių tapo bendrystė – skirtingo statuso kultūros organizacijų, regionų, skirtingų sektorių bendrystė (kaip sakiau, interesai – paskui). „Matome, girdime“, – kalba premjerė, bet iš tikrųjų tai daro asamblėjos. Šiaip ar taip, prieš porą mėnesių grėsęs demokratinių užtvankų griovimas kol kas sustabdytas.

Kultūros žmonių pabudimas vertinamas kaip netikėtas. Tačiau jei retrospektyviai žvilgtelėtume į šalies kultūros repertuarą įdėmiau, galėtume matyti kylančias socialiai angažuoto meno kreives. Jau kone dešimtmetį teatruose gausėja politiškai aktualių spektaklių, vyksta performansų savaitės viešosiose erdvėse, vis ryškesnė karta, augusi nepriklausomoje Lietuvoje; istorikų knygos apie 1940-uosius taip pat kuria bendrą foną, ką jau kalbėti apie invaziją į Ukrainą ir dėl to stipriai paaštrėjusią klausą. Tačiau norint išlaikyti šią kryptį ir negrįžti į nuostatų „menas dėl meno“, „politika – purvina“ laikus, labai patogius politiką iš tiesų purvinantiems veikėjams, ši tendencija turėtų stiprėti. KA pasirinkta „ėjimo į liaudį“, į apleistus regionus, savotiškos demokratijos knygnešystės strategija graži, tik reikalaujanti intensyvių daugelio žmonių pastangų. Ir tikriausiai daugiau pokalbių nei tapybos abstrakcijų, daugiau klausiančio nei užliūliuojančio meno. Kultūra, skinanti prizus užsienyje, dabar turi pelnyti pamario sodo obuolį. Be to, dar susikauti su vietos karalių skleidžiama baimės kultūra!

Darbas, kuris reiškia kasdienės demokratijos tvirtinimą nebe feisbuko paskyrose. Tikintis, kad jo vaisių nenuneš prieš pat rinkimus gyvenvietę prabangiu automobiliu aptaškęs politikos chamas, trimis šūkiais pažadėjęs atvežti ir pinigų, ir pigių komedijų. Viliantis, kad iš stagnacijos taško pajudės ne tik kultūros pagrindų įstatymai, bet ir kultūros prasmės sampratos.