Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Ateina žmogus su virve į barą. Joniškėlyje, kur augau, kiekvieną rugsėjį, nustatytą savaitės dieną, veikdavo obuolių supirktuvė. Aikštėje, šalia apleisto sodo, nuo pat ryto kaimynai tempdavo maišus, kraudavo į krūvas ir laukė vakaro, kai atvažiavus milžiniškam sunkvežimiui obuoliai bus pasverti ir supilti į priekabą, paskui išdalinti pinigai nuguls piniginėse, o tada pavirs kitais džiaugsmais bei stebuklais. Mums, paaugliams, obuolių supirktuvė kurstydavo kalbas apie turtus, kurių prasimanyti galėtume tiesiog apleistose sodybose, pagrioviuose, jei tik turėtume mašinas... Kai visų obuoliautojų nešmenys pasiekdavo priekabą, o mieguista administratorė savo opelyje suskaičiuodavo, kiek kas pralobęs, ir skelbdavo pavardes – kiekvieną kviesdavo atsiimti savosios dalies. Pirmąją verslo sėkmę ženklino pirmosios cigaretės, muštynės, akiniai, sulaužyti krentant nuo mopedo.

Rudenį ypač jaučiu – gyvenimui reikia erdvės, reikia scenografijos, kur galėtų užsimegzti ir ištikti įvairūs dalykai, nepaisant to, kad esame įsprausti į kasdienę rutiną, įkinkyti į darbastalius ar klauptus. Apie erdvę, erdvumą kalbėjo ir Llorenço Barberis, kompozitorius, parašęs muziką 15 Vilniaus bažnyčių varpams ir surengęs visų jų koncertą. Varpininkais buvom surinkti iš visokių kultūrinių (daugiausiai – muzikinių) pakampių. Paskirstė, kad kiekvienai bažnyčiai tektų po vieną profesionalą – eiti dirigento pareigas, o kiti bent nebūtų susipykę su klausa. Išklausius teorinio įvado prasidėjo bažnyčių dalybos. Man teko Katedra. Visai netyčia. Dalybos buvo aršios ir ilgos, komanda – beveik 60 žmonių. Galiausiai atrodė, kad taip ir liksiu be varpo, nes visi bokštai Viešpaties link buvo lyg ir paimti. Tačiau turgui apslūgus organizatoriai sukvietė tuos, kurie likę be bokštų, ir jiems teko Katedra.

Ilgai mano santykis su menu buvo gan komplikuotas: įvairios įvietintos instaliacijos, parodos, spektakliai įveiklinant bendruomenes ir panašiai. Visą laiką tokiuose procesuose jausdavau kaži kokį lipnų nenatūralumą ir laikinumą, kuris, nuvytus laurams, vietas ir žmones grąžina į tą pačią kasdienybę, tik liūdnesnius ir pilkesnius. Kaip Thoreau meta savo Voldeną ir pasibaigus eksperimentui susikrovęs daiktus išvyksta, taip nemažai projektinių veiklų baigiasi daugiau negavus finansavimo.

Dabar imu galvoti, kad tai net ir būtina – pakeisti, pabudinti žvilgsnį, kuris aplinką, kasdienius objektus, infrastruktūrą paverčia kažkuo kitu. Ir žmogų, kasdienybės žmogų paverčia kažkuo kitu. Pirmąkart varpu skambinau būdamas kokių 18 metų, Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčioje Naujųjų naktį. Dabar džiaugsmo sukilo ne ką mažiau. Miestai užrakina savo varpus, bokštus ir juos pamiršta. Geriausiu atveju išvedžioja laidus, prijungia variklius ir nė nepakeldami akių, atėjus laikui (kažkam mirus?), paspaudžia mygtuką. Pasigirdęs skambesys yra nuoseklus ir tvarkingas. Taip pat ir muziką esame linkę įkalinti koncertų salėse, partitūrose, žanruose, bilietuose... Mėgstame kategorizuoti ir apibrėžti. Llorenço dažnai minėjo Fluxus, akcentavo dėmesį garsui, buvimą kartu, nuostabą bei pokytį, kurį sukelia jo muzika.

„Varpai mėgsta lietų“, – kikeno seneliukas L. Barberis likus kelioms valandoms iki koncerto. „Varpininkai yra nematomi“, – tęsė, nes svarbiausia čia garso kelionė, kaip jis leidžia patirti miestą, pramušti trombus ir atidaryti tai, kas užverta.

Mano varpas – Šv. Ona, daugiau nei 600 kg instrumentas, kviečiantis džiaugtis Viešpatyje (padabintas šūkiu „Gaudeamus in Domino“). Visi didieji varpai turi vardus, neretai ir šūkius, įvairias puošybos tradicijas. Katedros varpai, beje (be tų poros, kurie prijungti prie laikrodžio) visai jaunučiai. Išlieti 2002-aisiais, padovanoti Kelno arkivyskupijos.

Varpai mėgsta lietų ir visą koncerto dieną lynojo. Drėgnu oru sklinda žemas, sodrus varpų gausmas, sausu – aukštesni tonai. Prieš koncertą prie varpų šerdžių rišamos virvės, tada tvirtinamos prie sijų bei turėklų, paliekant vos kelių centimetrų atstumą nuo šerdies iki varpo krašto. Taip galima skambinti tiksliausiai. Prieš pradedant sinchronizuojami chronometrai, kad visų bokštų dirigentai suprastų, kur ir kada pradėti.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad žliaugiantis prakaitu, visu svoriu užgulęs virvę, pririštą prie 600 kg sveriančio varpo šerdies, girdėjau ar galvojau, kaip suskamba visas senamiestis, geriausiu atveju akimis stengiausi sekti dirigentę ir girdėti mūsų pačių kuk­lų orkestrą. Kiek vėliau ėmiau suprasti, kad čia „susiskambino“ reformatai su stačiatikiais bei katalikais, kad kai kurie bokštai buvo dešimtmečiais uždaryti, kad miestas atlieka save mumis.Po koncerto leido pasiimti virves, kuriomis buvo pririštos varpų šerdys. Rankoje laikytas virvagalis ŠMC bare užsisakant vyno niekam klausimų nesukėlė.

P. S.

paskutinis varpo dūžis / ir tyla užlieja pievą // ir tyloj toj savo pienę / tyliai šlamščia triušis (Donaldas Kajokas. „Bažnytkaimis“. Iš rinkinio „Poezija, o gal ne ji“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 198)

Zigmas Pakštaitis – vaikštinėtojas, buvęs klapčiukas.