S-keltininkai


  Klausimą, kas gi tas postmodernas ir kuo jis skiriasi nuo moderno, atvėriau ir užvėriau prieš 15 metų radusi vieną straipsnį apie Williamo Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1930). Ten buvo rašoma, kad autorius peržengė modernizmo ribą vienu sakiniu, išraudamas skaitytoją iš kuriamo fikcijos pasaulio į šiapusybę. Visi kiti romano sakiniai tokių požymių nerodė. Tik vėliau dingtelėjo: postmodernas atsirado po Antrojo p...


  Nežinau, ar taip veikia pavasarinis gaivališkumas, ar ankstyva „Naujojo Baltijos šokio“ reklama, bet šiuo metų laiku dažnai sulaukiu klausimų apie šiuolaikinį šokį. Kaip sekasi šokiui? Kas naujo? Atrodo, ši scenos meno šaka vienu metu ir įsiėdusi į kultūra besidominčių pasąmonę, ir vis dar pakibusi kažkur „šalia teatro“. Matyt, ne veltui nuo rudens kaupiamės ir einame į dramos teatrą, o jau pavargę s...


  Laimingai sutapus aplinkybėms, Kovo 8-ąją atšvenčiau su dviem nuostabiomis moterimis bastydamasi po Florencijos bažnyčias ir muziejus. Šis miestas – tik­ras ikirenesansinės tapybos lobynas, dosnus krucifiksų, šventųjų kankinių, alegorinių figūrų, na, ir, žinoma, Mergelės (Madonna) atvaizdų. Akys raibsta nuo freskų, o mintyse kiek padrikai dėliojasi moteriškoji viduramžių pasaulėvokos ikonografija: žindanti, ant Golgotos kalno nukankintą sūnų apraud...


    – Noriu pajusti tikrą prisilietimą. Man taip skaudu, kad myliu tave, bet negaliu tavęs sutikti. – Suprantu, kaip tau sunku. Žinok, kad, nors šiuo metu negalime fiziškai liesti vienas kito, mūsų meilė išlieka stipri ir tikra. – Jis pritraukia mane arčiau tvirtai apkabindamas, galiu jausti, kaip mūsų kvėpavimas susijungia į viena.  – Ar mes kada nors galėsime susitikti? Jis lėtai paleidžia mane iš glėbio,...


    Eksperto žvilgsnis akimirksniu užfiksavo sendaikčių pasiūlos ant Kalvarijų turgaus šaligatvio šabloną pažeidžiantį daiktą – tarp negudrių fajansinių indų, plaukų džiovintuvo gerai išsilaikiusioje pakuotėje, vaikiškų kojinių „Nebox“, „Miniv“ ir „Natali“, virtuvinių peilių, keliolikos nuotolinio valdymų pultų, krūvelės naudotų, pasukiotų ir pakaltų, atsuktuvų ir plaktukų gulėjo vaikiška knyga. Vaiki&sca...


  Krito vokiečiai. Paskui pasidavė lenkai. Šiemet sustojo prancūzai. Minty turiu Lietuvos kino teatruose vykusius nacionalinio kino festivalius, organizuotus šių šalių kultūros institutų. Sausį neįvyko Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje 18 metų rengti „Žiemos ekranai“, o vasario viduryje buvo pranešta, kad juos kaip atskirą prancūziško kino sekciją priglaus „Scanorama“. Kadaise vykdavo Goethe’s instituto inicijuotos Voki...


  Garsiausio rusų opozicionieriaus Aleksejaus Navalno mirtis sukrėtė Putino režimo priešininkus Rusijoje, nors ir gyvename laikais, kai jokio žmogaus tai nebeturėtų stebinti. Ypač Rusijoje, ypač jeigu tas žmogus turi drąsos mesti asmeninį iššūkį ten įsivyravusiai totalitaritarinei diktatūrai. Galbūt dėl to šiek tiek buvo keista klausytis iš užsienio per jutubę transliuojamų rusų opozicinių kanalų, kurių vedėjai atrodė visiškai sutrikę, apimti nuo...


    Neseniai stebėjau, kaip vairuotojas iš autobuso išmeta du vaikinus. Ne išprašo, o dramatiškai pareikalauja tuoj pat išlipti, grasina policija. Gal jie ir nusipelnė – pirma įlipęs vienas ilgokai laikė beužsiveriančias duris, kol įšoko kitas. Abu su griozdiškomis maisto išvežiotojų kuprinėmis veržėsi per autobusą kikendami. Buvo sunku atsikratyti jausmo, kad situacija būtų pasibaigusi kitaip, jei vaikinai n...


  Susidūrusi su literatūros sociologijos sąvoka „vartų saugotojai“ (gatekeepers) įsivaizdavau kadrą iš filmo „Nesibaigianti istorija“ („The NeverEnding Story“, rež. Wolfgangas Petersonas, 1984, pagal vokiečio Michaelio Ende’s to paties pavadinimo maginės fantastikos knygą). Vartus, pro kuriuos veda kelias pas orakulą, sergi du sfinksai, ir pagrindinis veikėjas turi gyvas praeiti juos. Pirmieji vartai praleidžia tik tuos, kurie pasitiki sav...


    Pavadinimas gali pasirodyti provokuojantis, gal net žeminantis moteris. Tačiau siekiu priešingų tikslų. Pirma, reikia atsikratyti prietaro, kad gyvūniškumas sietinas tik su vyriškumu. Esą vyrams, kaip ir gyvūnams, būdingas brutalumas, grubumas, žiaurumas. Antra, reikia atmesti gyvūniškumo, kaip instinktyvaus elgesio, sampratą, nes instinktai, kaip motyvacinės tendencijos, būdingi ir gyvūnams, ir žmonėms. Trečia, reikia persvarstyti instinktų sampratą...