Anądien važinėjome po Dzūkiją ir dairėmės po Zervynas. Tai etnografinis kaimas ant Ūlos upės kranto, kaip miško žvalgų gyvenvietė minimas nuo XVIII amžiaus. Čia kelis dešimtmečius gyveno ir kūrė Juozas Aputis, kurio namai, kaip interviu „Lietryčiui“ mini vietinis bitininkas ir kryždirbys Algis Svirnelis, jau ilgą laiką stovi liūdnais langais, tik retkarčiais aplankomi vaikų ir anūkų. Čia vaikštant apima sakralus pojūtis, keistas pakylėtumas &ndas...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo 5000 Eur! Už tiek galėtum privačiai vaikščioti po Atėnų Akropolį su penkiais bičiuliais prieš muziejui atsiveriant turistų srautui arba vakare, po uždarymo. Pasiūlymas rengti tokius ultraprivačius turus viename garsiausių pasaulio istorinių monumentų užkaitino graikų kraują: vieniems tai demokratijos principų išdavystė, kitiems logiškas būdas surinkti papildomų lėšų. Tokių prabangių asmeninių pasivaikščiojimų idė...
Žygimanto Gedvilos nuotrauka Metų laikų kaita įtraukia į pastovybę: po rudens ateina žiema, po žiemos – pavasaris, po pavasario – vasara ir taip toliau. Tai stebuklas, tačiau įsigilinti į jį paprastai pritrūksta laiko: įstabi mirties ir prisikėlimo misterija laiko girnose virsta rutina, ir čia prasmės – ne tiek ir daug. Galbūt todėl stiprėja poreikis išsaugoti, išlikti, išbūti nieko per daug nekeičiant, nesikėsinant į duotybes, neatitrūkstant nuo...
Liudo Parulskio nuotrauka Prisipažinsiu, džiaugiausi, kai kova su įkyriuoju Naujosios Šiaurės judėjimu baigėsi pergale ir 2024 m. birželio 21 d. UNESCO Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komiteto 3-ioje sesijoje Prahoje lietuviškoji Rytų Europos elgsena buvo įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Bet kodėl sakau „džiaugiausi“? Tebesidžiaugiu iki šiol, o smulkias bėdas, bandan...
Teatro kritikai ir kritikės, kurių dauguma gyvena sostinėje, rašo apie Vilniaus, dar kartais apie Kauno spektaklius. Iš Alytaus ar Panevėžio pažiūrėjus spektaklį grįžti tarpmiestiniu transportu neįmanoma, tad šių teatrų repertuarai dažniausiai lieka neapžvelgti. Susisiekimas ne automobiliu kaip pagrindinė priežastis, kodėl kultūra regionuose nesiskleidžia, pastaraisiais metais nurodoma gana dažnai. Išties trūksta ne aparatūros kultūros namuose, net ne gyventojų kai...
Gabijos Šakinytės nuotrauka Prieš beveik dvejus metus išlipom iš mašinos Klaipėdoje. Didelio čia daikto, kai pagalvoji – esu ten išlipęs iš mašinos ne vieną šimtą kartų. Dar esu ten išlipęs iš autobuso, traukinio ir laivo. Greitosios pagalbos automobilio ir pakeleivingos fūros. Išlipęs vienas ir keliese. Tačiau tąkart viskas buvo kitaip. Kroviau daiktus iš bagažinės žinodamas, kad nu...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo Pro senųjų namų Genujoje langus regėdavau Ligūrijos jūrą, mitinės Viduržemio, arba Mediterraneus (lot. tarpžemio), dėlionės fragmentą. Jūros idilė rodėsi ranka pasiekiama, nors realybėje mus skyrė tankiai urbanizuotas slėnis su dangoraižiais ir pramoniniais sandėliais, kalvas skrodžiantis greitkelis ir jo amžinas gaudesys, vasaros vakarais kiek prislopdavęs nuo įsiaistrinusių varlių kurkimo. Ir šis atstumo potyris nebuvo vien fizinis a...
„Kai į uostą vakaras ateis, o iš jūros baltas rūkas kils, paslapčiom į gatvę aš išeisiu susitikti vėl su praeitim...“ – dainavo lietuviškos estrados primadona Nelly Paltinienė. Dabar susitikti su praeitimi galima buvusioje Vilniaus areštinėje, kur pusei metų vėl sėdo paroda „Spąstai su centriniu šildymu“. Joje lankytojus pasitinka 1965–1993 m. Lietuva. Vieni su ja susipažįsta, kiti prisimena, aiš...
Stebėdama mieste ramiai linguojantį troleibusą su boružės taškučiais ir užrašu, kuris pirmiausia turėtų priminti vaikystę, svarstau, kas atsitiko, kad šiandien į galvą iškart ateina suaugusiųjų žaidimai. Tiksliau, niekaip nesuaugančių pilnamečių kūniškas nepasitenkinimas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo Tada dar klausimas: kada prie tokių reklamų pasirodys juosta su perspėjimu, kad seksas yra viena iš stipriausių priklauso...
Remigijaus Paulausko nuotrauka „Manau, kad daugeliui mūsų tėvas turi daug bendro su Dievo figūra, nes dažnai jo fiziškai nėra šalia“, – ant MO muziejaus sienos rašo Ance Eikena instaliacijoje apie savo santykį su alkoholio problemų turinčiu (ar turėjusiu) tėvu. Instaliacijos erdvėje stengiausi būti kuo trumpiau, tik tiek, kiek užtruko perskaityti ir peržiūrėti tas kelias sienas. Žinojau – jeigu pabūčiau nors sekundę ilgiau, tikriaus...