Donato Ališausko nuotr. Klaipėdos senamiestyje ant Mėsininkų gatvės pavadinimo lentelės pokštininkai nubraukė tašką nuo ė, o vietoj s užrašė n. Taip Mėsininkų gatvė bent ant vieno namo tapo Menininkų gatve. Šis linksmas pokštas gerai iliustruoja mūsų būseną: rūpi nebe pavalgyti, o ką nors sukurti, – gyvename gerai. Gero gyvenimo ženklų daug: gatvėse betono plytelės keičiamos į granitą; kultūros įstaigų lankomumo statistika kasmet kyla (...
Liudo Parulskio nuotr. Prieš keliolika metų Anglijos kaimo vintažo mugėje (angliški kaimai nėra tapatūs lietuviškiems – ten jie yra aukštesniosios vidurinės klasės bastionai su atitinkamai tokios pačios klasės daiktais mugėse) pamačiau, kad bižuterija iš ankstyvojo plastiko kainuoja daug brangiau už standartinius, net ir auksinius, juvelyrinius gaminius. Na, pavyzdžiui, bakelitinė tarpukario Filadelfijos stiliaus apyrankė kainavo še&scar...
Agnės Bykovos nuotr. Šiąnakt į mūsų Toskanos miestelio pakrantę išropojęs jūrų vėžlys sudėjo smėlyje kiaušinius. Sudėjo priešais privataus paplūdimio gultus ir nakčiai suskleistus skėčius, abejingai, gal net įžūliai nepaisydamas žmogiškos tvarkos ir kurorto dėsnių. Laukdami gyvūnų apsaugos tarnybos, paplūdimio savininkai nesnaudė: kaipmat smėlio kaugėn pakastus kiaušinius apjuosė gultų barikadomis, viską paversdami smagia atrakcija poilsiautoj...
Tado Kazakevičiaus nuotr. Tądien Vilniaus centras jau priminė normalų didmiestį – penktadienio vakaras, aibės žmonių, net prospekte neprasilenksi be fizinio kontakto su praeiviu. Įspūdis toks, kad į centrą suvažiavo Šeškinė, Perkūnkiemis ir gal net Grigiškės – kaip nominaliai priklausančios Vilniui. Kiek kitokia apranga, kitokia eisena, tarsi lydima neužtikrintumo, nežinojimo, kaip čia elgtis ir kur patraukti. Kiti sluoksniai, atskiedę verslininki&scar...
Vilmanto Raupelio / LRT nuotr. Išvydęs prekės išmuitinimo procedūros grožį Sigitas Parulskis knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ prisipažįsta norėjęs, kad muitinės tarpininkai „skęstančiomis valtimis plauktų per vandenis, knibždančius krokodilų, kad juos keptų ant laužo kaip ankstyvuosius krikščionis“. Matome neapykantos motyvą, jis nukreiptas į socialinę grupę. Bet kažin kodėl niekam nešauna mintis bausti. Saviraiško...
Donato Ališausko nuotr. Festivalis – tai šventė, raudoni kilimai, užsienio svečiai, spalvotos reklamos ir kitos linksmybės. Šiemet trisdešimtmečio jubiliejų šventęs „Kino pavasaris“ festivalio atidarymo savaitgalį surengė Nacionaliniame dramos teatre, kur sutelkė visus šventinius atributus, o įprastuose kino teatruose rodė tik keletą pavienių filmų. Nuėjusi į „Forum Cinemas“ bičiulė liūdėjo: „Atėjom į &bdquo...
Agnės Bykovos nuotr. Balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, Europos literatūros vertėjų asociacijų taryba (CEALT), kurios narė yra ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, drauge su Europos rašytojų taryba (EWC) bei Europos leidėjų federacija (FEP) išplatino Europos Komisijai skirtą pareiškimą dėl generatyvinio dirbtinio intelekto. Pareiškime išsakomas nerimas dėl intensyvėjančio DI taikymo knygų leidyboje ir su tuo susijus...
Liudo Parulskio nuotr. Studijos „Paramount Pictures“ kambaryje režisierius Christopheris McQuarrie ir aktorius Tomas Cruise’as šlifuoja filmo „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ scenas. Aktorius, plaštaka imituodamas lėktuvo skrydį, aiškina režisieriui įtempto epizodo seką: – Ir tuomet aš užsikabinu už kylančio biplano rato ir bandau pasiekti sparną. Biplanas pakyla, vėjas sustiprėja. Aš užsikabinu u...
Donato Ališausko nuotr. Kai tekstas ar kokio politiko (ypač politiko!) kalba prasideda žodžiais „Vadinkime dalykus tikraisiais vardais“, nieko gero nelauk. Stambulo konvencija bus pavadinta gender ideologijos įtvirtinimu, Rusijos karo Ukrainoje kaltininkais taps Vakarai, o pilietiški visuomenės veikėjai išvadinti propagandininkais. Dalykų vadinimas tikraisiais vardais meno pasaulyje – irgi gan sudėtingas reikalas. Kalbu apie filmų, knygų...
Tado Kazakevičiaus nuotr. Giedrės Beinoriūtės filmo pavadinimas itin tikslus: „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Atrodytų, pasiruošimas velyknakčio apeigoms ir pačios budynės aiškiai skaido fiksuojamą aplinką į kasdienos detales ir šventas akimirkas. Bet kiekvienas žiūrintysis atskiriems fragmentams gali suteikti atitinkamą statusą, ir visai nebūtina galvoti, kad šventa yra tik tai, kas yra bažnyčioje, o profaniška – kas už jos durų....