S-keltininkai


  Mane migdo skaitant savo eilėraščius O visgi jie užrašyti krauju. Nicanor Parra   Árpádo Schillingo „Barbarai“, vasario 25 d. pristatyti Jaunimo teatre, ant liežuvio ilgam palieka geležies ir kraujo poskonį. Bepigu ištarti „barbarai – mes“ arba „barbarai – tie kiti“ ir baigti klausimą. Ką nors pavadinus barbarais, vata, PIŠ, liberastais ar rasistais, gimsta iliuzija, kad situacija kontrol...


  Rašydamas straipsnį „Ar reikia menininkes uždaryti į getą?“ („Literatūra ir menas“, 2022, Nr. 21) tikrai nesiūliau menininkių uždaryti į rezervatą ar kaip kitaip nuvertinti, nors kai kas tokių intencijų įžvelgė. Atskiri pasisakymai buvo šiek tiek polemiški, užaštrinti, bet taip elgiausi dėl diskusinės aistros. Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių d...


Kęstas Kirtiklis. Du protestu

2023-03-30 21:13:26

  Kaip manote, ar reikėtų Vilniuje statyti paminklą Antanui Smetonai, pirmajam Lietuvos Respublikos prezidentui ir pirmajam prasimušusiam į antrąją kadenciją perversmo keliu? Panašų klausimą neseniai uždavė LRT užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa. Atsakymai, bent manęs, nenustebino: 40 proc. Lietuvos gyventojų šiai idėjai pritaria, 38 – nepritaria, o 22 aiškios pozicijos neturi (arba jiems tiesiog vis vien). Suprantama, kodėl dabar...


  Atstovauju tai pusėtinai išprususiai liaudžiai, kuri skaitė „Šiaurės Atėnus“, bet neapkentė ilgus metus juose spausdintų Sigito Gedos dienoraščių. Todėl iš lentynos ištraukti Rimanto Kmitos monografiją „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ sumasino ne poe­to asmenybė, bet estetiškai ir taktiliškai kone tobulas knygos leidimas. Taip pat sukilę lūkesčiai dėl lietuviškos publicistikos. Kai tyrėja...


Zigmas Pakštaitis. Tai, ko nėra

2023-03-17 01:15:10

  Implozija Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Sala, kurios nėra“ Aleksandras Špilevojus gvildena mintį apie galimybę apsigyventi kūrybos pasaulyje ir atsiriboti nuo aplinkos. Tyrinėjamas J. Miltinis formaliai bando įtikti visiems režimams, kad tik galėtų kurti teatrą, apsigyventi kūrybos pasaulyje. O gal Rusijoje vyksta kažkas panašaus ir būtent todėl nematome beveik jokio pasipriešinimo? Pamenu vieną iš Rusijos pabėgusią bičiul...


  Kaimynystėje gyvena ponia Liuba iš Lvivo. Jau 20 metų Šiaurės Italijoje ji slaugo senukus, nors pagal išsilavinimą yra vaikų gydytoja. Autobusų stotelėje darkyta rusų ir italų mišriakalbe pakalbam apie viską ir apie nieką. Ji su ryškia ukrainietiška, o aš su lietuviška tartimi. Ponia Liuba sakosi Italijos nemėgstanti, čia atsidūrusi tik iš reikalo, kad užtik­rintų Ukrainoje likusiems vaikams padoresnį gyvenimą. Per tą l...


  Pradžioje karas Ukrainoje sukėlė šoką ir didžiulį išgąstį, vėliau tapo kasdiene nerimu persmelkta rutina, dar vėliau – vis labiau augančia pergalės viltimi. Karas prasidėjo dar 2014 m., kai Rusija užpuolė ir aneksavo Krymą. Tačiau vis dar gyvenome iliuzijomis, kad konfliktas lokalus. Rusija sėkmingai maskavo savo agresiją ar bent jau pateikė ją taip, kad neryžtingiems Vakarų politikams leistų nesiimti aktyvesnių atsakomųjų veiksmų. Toks neryžtingumas ne tik Ukraino...


  Nenorėjau skambios antraštės, neįdomu žaisti kombinacijomis „trys“, „jauni“, „mūzos“ ir t. t. Tačiau verta aptarti, kodėl Kamilės Gudmonaitės, Antano Obcarsko ir Eglės Švedkauskaitės paskyrimas eiti Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovų pareigas sulaukė tiek dėmesio. Pirmiausia norisi sveikinti profesionaliai su užduotimi susitvarkiusią komunikacijos komandą. Po audringo Oskaro Koršunovo atleidimo ir serijos įra&scaron...


  „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ ir „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ yra beviltiškai pasenę – graudžiai nespėja su laiku. Štai ką DLKŽ žino apie terapiją: „terapija: 1. gydymas nechirurginiais metodais; 2. mokslas apie vidaus ligas ir jų gydymą vaistais ir kitomis nechirurginėmis priemonėmis.“ O VLE rašoma: „terapija (gr. therapeia – gydymas, slaugymas), medicinos šaka, tirianti vidaus ligų priežastis...


  Visų šventų dalykų tikslas – džiaugsmas. Marcel Schwob   Kaip kurti teatrą karo metu? Ką jis gali pakeisti? Ar ap­skritai reikalingas? 2014 m. Gintaro Varno režisuota oratorija „Juditos triumfas“ tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre parodyta vienintelį kartą. Oratorijos centre – biblinis pasakojimas apie našlę Juditą, išgelbėjusią žydų tautą nuo puolančių asirų. Prisidengdama noru suvilioti Judita ateina į priešų stovy...