Iš ciklo „Augau teatre“

 

Aktoriaus profesija – viena priklausomiausių nuo kito žmogaus. Šiuo atveju – nuo režisieriaus. O dar ir nuo dramaturgo – tai ypač aktualu aktorėms. Tradiciškai daugelį metų Konservatorijoje renkamam aktorių kursui reikėdavo dešimties vaikinų ir penkių merginų. Toks yra ir klasikinis dramaturginis lyčių santykis dramoje – moterų personažų triskart mažiau. Aišku, su išimtimis, o šiais laikais tokią situaciją keičia pačios moterys: dramaturgės, scenaristės, režisierės ir aktorės. Kol augau, šis santykis versdavo aktores konkuruoti (o kaipgi be to), varžytis, kartkartėmis apkalbėti vienai kitą, skaudintis, kritiškai vertinti atvirus mėginimus „prasimušti“ į sceną, ką jau kalbėti apie elgesį scenoje per patį spektaklį. „Nunešė sceną...“ – girdėdavau namuose. Ir niekam tai ne į naudą. Nei spektakliui, kai vienas kuris artistas užsoluoja, nei kolegoms, galop nei pačiam soluotojui. Apie tai ne kartą esu kalbėjusis ir su tėvais, ir su aktoriais, kai užaugusi mėginau šį bei tą apie teatrą rašyti. „G. vėl užlipo ant mano pagrindinio monologo, ėmė duotis su tom putom ir juokinti salę...“; „R. išlindo į avansceną ir, kol sakiau tekstą, koketavo su žiūrovais...“; „R. gali važinėti į gastroles viena, kam jai ta pjesė, tie kolegos, viena sau „grajina“...“; „Kuris dėmuo svarbesnis – Romeo ar Džuljeta? Gal vis dėlto – abu?“; „Atrodo, kad jis vienas teatre temoka taisyklingai scenoje artikuliuoti. Minties nebėra, vien taisyklinga artikuliacija, kolegų aplinkui irgi nebėra...“ Ir taip toliau, ir panašiai.

 

„Svajonių piligrimas“. Petras Venslovas, 1975 m.

 

Aktoriaus profesija – iškili, bet ir tragiška. Mama maištaudavo. Būdama iš prigimties kovotoja, nesyk gyvenime ėmusis ir režisūros, vargiai galėjo susitaikyti su molio režisieriaus rankose padėtimi. Vyksta B. Brechto „Opera už tris skatikus“ repeticija (1964 m.). Režisierius A. Gončiarovas per raciją kviečia artistes, kurios vaidina laisvo elgesio moteris. „Все курвы на сцену!“ Pasipiktinusios aktorės nenorom leidžiasi iš antro aukšto žemyn. Juronytė nekruta iš vietos. „ А где Дана?“ – klausia režisierius. Ne, ji kvietimo negavusi, gal režisierius ką supainiojęs...

Mama kovėsi ir dėl tėčio. Ir vietoj tėčio, nes tėvelis mėgindavęs prisitaikyti net prie įmantriausių režisūrinių sprendimų ar abejotino talento režisieriaus įgeidžių. Tuo jie vienas nuo kito ir skyrėsi. Kalbant apie galutinį rezultatą, laimėdavęs, žinoma, tėtis. Gal tik porą sykių yra griežtai užprotestavęs ar apskritai suabejojęs pastatymu. Turiu galvoje, suabejojęs garsiai, viešai. O mama iššaudavo kaip kamštis. Repeticija. Mamai skirtas epizodinis vaidmuo, o tėčiui – didelis, rimtas. Laukdama savo eilės mama stebi repeticiją iš salės. Tėtis scenoj. Kažkoks, pasak mamos, visiškai nepateisinamas sumanymas, ir Zelčius verčiamas lipti ant kėdės (mano atminty – taburetės, nors gal ir ne). Tėtis klausia režisieriaus: „Bet kodėl?..“ Režisierius – tėvui: „O čia jau jūs pats sugalvokite ir atsakykite.“ Tėtis nieko nedaro, palenkęs galvą kažką sprendžia. Staiga salėje pašoka mama ir surinka: „Leo, nedrįsk jo klausyti, nelipk! Čia visiška minties ir žodžio devalvacija!“ Nežinau, kuo baigiasi ši repeticijos scena, bet namuose, žinoma, įvyksta skandalas. Tėvai aiškinasi, ką turi veikti režisierius teatre, o ką – aktorius. Ką tokiomis valandėlėmis jausdavau? Žinoma, bijodavau. Be proto mylėjau mamą, bet iš prigimties buvau tėčio vaikas. Dėl jo sielodavausi taip, kad kai kurių jo tikrai pavykusių vaidmenų geruose spektakliuose (bent jau tokiais buvo laikomi) negalėdavau žiūrėti. Iš gailesčio.

 

„Opera už tris skatikus“. Romualdas Tumpa ir Leonardas Zelčius, 1964 m.

 

Įsiminė vieno vaikiško spektaklio repeticija, kai tėtis ūmai sprogo. Įlindau į salę kaip tik tuo metu, kai režisierius kėlė balsą, o tėtis, niauriai panarinęs galvą, klausėsi „pastabų“. „Nagi, gerbiamasai, pasijundinkit! – taip ar panašiai reikalavo režisierius. – Gal nepavalgėt ar kaip tik persivalgėt? Ko jus ten GITIS’e mokė, ar sceninio judesio užsiėmimų nebuvo? Gal galėtumėt, gerbiamas Zelčiau, judriau, lanksčiau, daugiau fantazijos?!“ Ir staiga mano tėtis užriaumojo: „Ką jūs sau leidžiate?! Kaip su žmonėmis kalbate?! Kas jūs toks?! A?! Vienas sau repetuokit!“ Visa tai išrėkęs išlėkė iš scenos ir tą dieną nebedirbo. Režisierius bandė juokauti su likusiais scenoje aktoriais, bet nelabai sėkmingai. Žinoma, kitą rytą tėtis grįžo į teatrą, nes buvo pareigos žmogus. Režisierius kažin kaip pusiau atsiprašė (mama tėvui aiškino, kad „per mažai!“), ir jie repetavo toliau. Kodėl tai rašau? Ne dėl sąskaitų suvedimo. Visada mačiau nelygias jėgas. Ir tik retais atvejais, kai atsiduoti režisieriaus valiai reiškė pasitikėjimą, dalyvavimą bendroje kūrybos misterijoje, džiūgavo ir mama.

 

„Svajonių piligrimas“. Viktoras Šinkariukas, Doloresa Kazragytė, Petras Venslovas, 1975 m.

 

Užaugus ir užrašius ne vieną interviu būtent su režisieriais, man vėrėsi ir kitas vaizdas. Gintaras Varnas interviu taip apibendrino šiuos komplikuotus santykius: „Režisierius turi būti protingesnis už aktorių! (Kvatojasi.) Režisierius turi viską matyti! Aktorius dažniausiai mato vien savo vaidmenį. Juk spektaklyje gali būti labai stiprių vaidmenų, bet visuma – nesuveržta. (...) Jei yra solistas, režisierius turi išryškinti jo dainavimą, jei jis prastai dainuoja – galbūt jį „prigesinti“. Tokia profesija, ir tiek.“

 

Mama

 

Mamai daug džiaugsmo suteikė darbas Jono Vaitkaus repeticijose. Šitai man ir dabar labai keista. Būdama daug kam, kas dėjosi teatro gyvenime, kritiška, su dideliu įkvėpimu paniro į „Svajonių piligrimo“ repeticijų atmosferą. D. Juronytė – Sofija (pagal J. Vaitkaus ir Eugenijaus Ignatavičiaus dramą). Namuose mama atrodė atsitolinusi nuo visko ir pritilusi, nuolat skaitė M. K. Čiurlionio laiškus, kažką konspektavo... O teatras švietė nuo pakilios nuotaikos, užkulisiuose skambėjo Giedriaus Kup­revičiaus muzika, dainos pagal Jurgio Baltrušaičio poeziją, Kęstučio Genio užsceninis balsas; po premjeros aktorių – Petro Venslovo, Valentino Masalskio ir Doloresos Kazragytės – trio tapo drąsia Švenčiausiosios Trejybės alegorija. Ir vėliau šiam spektakliui mama ruošdavosi rūpestingai, gerokai iš anksto, mes su sese nelįsdavom jai į akis (nors man ir norėdavosi). Jau dabar, po ano vaitkiškojo periodo Kauno scenoje, nevienareikšmiškai žvelgiu į tą panirusį kūrybos virsme žmogų, šiuo atveju – savo mamą. Suprasdama (ar nujausdama ir taip auklėta) misionierišką požiūrį į meną, išskirtinę dvasinę kuriančiojo laikyseną, aš egoistiškai tokiais sakraliais kūrybos periodais ilgėjausi... tiesiog mamos. Ji betgi išgyveno tikrą kūrybos džiaugsmą. Renkant interviu savo knygai „Po repeticijos“, net praėjus daugeliui metų nuo tų įsimintinų teatrinių įvykių, kuriuos Kauno dramos teatre, išgyvenančiame aukso amžių, kūrė miestą ir Lietuvą drebinantys režisieriai, mamos atsakymai į dukters klausimus dar vieną sykį mane kaip reikiant supurtė. „Aišku, kai yra šeima ir vaikai, artistė turi save „dalinti“. Bet viena pasakysiu: kai tam tikro vaidmens lauki lauki ir skelbimų lentoje pamatai, kad jis tau paskirtas, tavo gyvenime viskas pasikeičia. Namie greitai padarai viską, ką reikia, nes jau turi perspektyvą, turi apie ką galvoti. Dėl vaidmens gali nemiegoti, nevalgyti. Ir iš viso – stengiesi atlikti visas savo pareigas, o esi tarytum ne čia. Man kartais atrodydavo, kad namuose yra tik mano kūnas, o aš kitur. Atsimenu, išeinu iš namų, lipu į troleibusą ir kartojuosi tekstą, kol atvažiuoju iki teatro. (...) Miltinis norėjo, kad aktoriai nesituoktų, nebūtų šeimų. O aš galvoju, kad aktoriai turi patirti tėvystę, motinystę. Nes kiekgi gali remtis intuicija? Privalai turėti ir gyvenimišką patirtį, tai yra pagrindas.“

 

„Paskutinieji“. V. Šinkariukas, Antanas Žekas, Gražina Balandytė, Viktoras Valašinas, 1977 m.Nuotrauk0s iš asmeninio D. Zelčiūtės archyvo.

 

Aš viską suprantu. Pati ne vieną knygą parašiau. Žinau tą mirtiną svaigulį. Tik man – aktorių vaikui – vėl šoka į gerklę nereikalingumo jausena, totalus nykis ir siaubas.

 

Mamutė su liale ir Joana 1994 m. gegužės mėn.

 

Gal kokių aštuonerių, kai tėvai kas vakarą iškeliaudavo tai į repeticiją, tai į spektaklį, man prasidėdavo panikos priepuoliai. Guliu susirietusi embriono poza ir drebu. Šalta ir trūksta oro. Aš negyvenu, manęs nėra, kol jie negrįš. Kol mama negrįš. Mėginu užmigti. Mėginu verkti. Einu į balkoną ir žiūriu į visus artėjančius siluetus. Kai įveda telefoną, skambinu teatro budėtojui 22-30-21. „Labas vakaras. Ar Juronytė su Zelčium jau išėjo? Išėjo?!! Se-niai?!“ Puolu į laiptinę, vėl atgal. Ir tai tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi. Į mano sielą įsisuka mirties dvasia. Dabar aš visa tai suprantu būtent taip. Kai tik įmanoma, išsiprašau mamos, kad mane vestųsi kartu. Pažadu viską: gerai mokytis, būti nematoma teat­re. Atsiranda ir melo pagunda: man skauda tą ar aną, negaliu likti namie nei su močiute, nei su aukle, nei su sese, nes gali pasidaryti blogiau. Visiškai praradusi orumą krentu po kojom ir inkščiu: „Maldauju, pasiimk!“ Ir mama neatlaiko, pasigaili, pasiima. Tai tęsiasi ne vienerius metus. Mama, jau man užaugus, yra pasakiusi, kad jei būtų žinojusi, būtų metusi darbą teatre. Aš jai dėkinga už tuos žodžius, bet netikiu. Teatro skalpelis mane perskrodė, išoperavo, negrabiai susiuvo. Tačiau orumo, dėl kurio scenoje ir už scenos kovėsi mano tėvai, liko.