„Šikšnosparnis“, 3 veiksmų klasikinė Johanno Strausso operetė, LNOBT pastatyta lietuvių kalba. Kalba (išvertė V. Mikštaitė, A. Gailius) pati savaime gražiai sušukuota, gražiai gula po muzika ir artikuliuotai sklinda iš vaidinančių dainininkų lūpų. Net keista iš pradžių, nes jau esame įpratinti prie bjauriai suredaguotų lietuviškų subtitrų mūsų nacionalinėje Operoje. Tačiau operos spektaklis, atliekamas originalo kalba, pasistato sau lyg ir distancinę širmą, ir tu negali su ta opera bendrauti taip sau, be reikiamos pagarbos, tu turi įeiti į muziką tam tikru labirintu. „Šikšnosparnis“, išsikovojęs garbią tradicinę sceną ir vis dėlto pasirinkęs išverstą libretą, siekęs, taip sakant, apsikabinimo su publika, mano galva, padarė esminę klaidą. O ją jau padaręs, nėjo gilyn tuo pačiu keliu, negėrė šampano, nesiglėbesčiavo su žiūrovais – fejeriškas šampaniškas šurmulys kažkodėl nekilo virš visaip besisukančių scenos ratų ir tiltelių – tris veiksmus buvo tvarkingai iliustruojama muzika, vyravo elementari nuobodybė.

Scenografija (A. Dumitrescu) užpildė tik dalį aiškiai šiam spektakliui per didelės sceninės erdvės. Kad to tūrio neįgalumo nesimatytų, šonuose stūksojo ir „apvaidintą“ aikštelę niūriai  rėmino du cementinės spalvos perlaužti kampainiai. Mes, lietuvių miesčionys, operetės dievintojai, jei norėjom, galėjom per pertrauką juos apšnekėti kaip vis nepastatomų Valdovų rūmų aliuziją, išskridusią iš eurorumuno menininko galvelės. Paskutinio veiksmo frontali dviaukštė kalėjimo ekspozicija priminė „bohemiečių“ pastatymus, kuriuose panašūs „kregždžių lizdai“ visada be atokvėpio virpa ir knibžda, – čiagi žiauriai išdidintas, priartintas ir apmiręs antras aukštas tarsi sviro į orkestrinę, neestetiškai glušino muziką.

Kostiumų (dailininkė A. Kuzmickaitė) šifro grūdas, atrodo, slypėjo moterų suknelių užpakalinėje „šikšnosparninėje“ dalyje. Fantastiškos XIX amžiaus antrosios pusės aukštuomenės damų suknios su tvirtinamu virš sėdynės karkasu spektaklyje, deja, „negroja“ kaip tikėtasi – tiulio drugeliai neplazda, nes atlikėjos (taip pat ir choro) nepaslankios, nekoketiškos, neoperetiškos. Vėjavaikiški vyrai mėgina plaikstytis štrausiškom šilko skraistėm ir šalikėliais; kunigaikščio Orlovskio cariškai plati krūtinė puošta aukso šarvais; kalėjimo prižiūrėtojas pats įkištas į maišinį kostiumą; į akis visur ir visada krinta išskirtinis arlekiniškas Skraidančios pelės, vyro ir meilužio, chalatas.

Deja, kostiumai neturi gerų pasirodymo progų, šioje muzikinėje komedijoje nėra jokių choreografinio darbo užuominų, nėra to lengvabūdiško slydimo paviršiumi, kuris buitinį plokščią vodevilį keltų ir iškeltų kaip šampano purslai bent laikinai į paviršių. Toks pajėgus (pvz., ankstesniame šio teatro pastatyme „Eugenijus Oneginas“) choras šįsyk beviltiškai sustingęs. Matyto spektaklio (sausio 3 d.) siurprize – koncertiniame intarpe –­ nebuvo nė choreografinio numerio (kituose buvo). Tiesiog akibrokštas maestro Straussui – gal bent orkestro dirigentas galėjo grakščiai atsisukti į salę ir pašokdinti snaudžiančią publiką?

Per tą kinder siurprizą palinksminti mūsiškių tarnaičių ir ponių, advokatų ir prižiūrėtojų atvyksta mūsų muzikinis elitas: P. Geniušas, D. Montvydas, V. Noreika... Įdomus sumanymas šiuo atveju, nes operetės vežėčių ratai klimpsta. Jeigu „Šikšnosparnis“ būtų pasisekęs, būtų tapęs nedalomu kūnu, intarpas tikrai trukdytų, atrodytų kaip prilipdytas dar vienas veiksmas. Dabar gi – liuks, tarsi nemokamai gauname papildomos kokybiškos muzikos dozę. O Noreika su paprasta dainele „Skraidykime!“ iš nieko išskelia ugnį, viens du pademonstruoja, kaip operetėje per ketvirtąją žiūrovinę sieną turi sklisti fluidai.

Pagrindiniams spektaklio dainininkams (antrosios sudėties) trūksta privalomo šiame žanre atsipalaidavimo, šėlsmo, karnavalinio „užsivedimo“. Jie bijo drąsiau pajudėti, tarsi patys sau dar neišsiaiškinę, kas čia vyksta – opera ar operetė? Nors, pavyzdžiui, perėjimą nuo kalbamojo teksto prie dainavimo atlikėjams pavyksta įveikti natūraliai, jiems kalbėti ir dainuoti yra tas pats – ir tai labai daug. „Šikšnosparnyje“, manau, galėjo atsirasti ir įžūlesnių ibelhauptaitiškų „razinų“ – juk režisierius G. Šeduikis mokėsi ir „bohemiečių“ mokykloje. Reik manyt, konkuruojančiuose Kongresų rūmuose neužtektų pasukioti laikroduko priešais nosį – moterys apsimetėlės būtų vyrų atpažįstamos ne iš veidų, o iš biustų...

Režisūrinė intonacija neiškrypsta iš saloninio padorumo ribų, ji tiktų gal „Žydrajam Dunojui“, bet čia silpnas limonadinis komizmas nepatrauklus. Juk ir operetės pavadinimu kadaise buvo pasirinkta keista būtybė, „negražumo grožis“ – istorijėlei norėta suteikti išskirtinių, „ultragarsinių“ bruožų. Kadangi muzikinis šampanas nemuša atsargiam režisieriui į galvą, veiksmas scenoje apsineša muilo operos putomis. Bet tokių dalykėlių mes galim pažiūrėti ir per televizorių.

(Įvyko tik keletas įtemptų premjerinių spektaklių. Tikėkimės, kad artistai, jų auros, jų balsai dar susibrandins ir trinksės į operetės sienas.)