Autorės nuotrauka

 

Pirmieji žiūrovai jau susirinko į LNDT Didžiąją salę po restauracijų ir remontų – mielosios sienų plytos savo vietoje, vilnija ir koncentruoja dėmesį į sceną. Spektaklis „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (gruodžio 2 d.), kurtas su LNOBT ir „Operomanija“, – muzikinis, todėl avanscenoje atverta tariama orkestro duobė. 

Joje dirigentas Ričardas Šumila su savojo teatro simfoninio orkestro grupe ir choristais scenoje atlieka kompozitoriaus Dominyko Digimo „Dalykus...“. Pusantros valandos muzikinis opusas ir tampa šio įvairiomis rankomis sudėtingai ir eklektiškai sukalto laivo pergalingu pirmagaliu. 

Po prailgusios, vis kažkur bedančios ir niekur neįtaikančios daugiakalbės įžangos būtent tyliai pragydęs choras pradeda prasmingą operą, kad „Viskas gerai...“. Tariant trumpai ir tiesiai, man vadinamoji operomanija ir būtų įvykusi, jeigu ne vis įterpiamos telefoninės remarkos...
Kraupiai ištuštinta, renovuota, išprievartauta scena įveda į oro uosto laukiamąją salę – Barboros Šulniūtės scenografija rodo mums mūsų tuščią tuštumą ir priverstinai slampinėjančius keleivius. Tolumoje, už galuscenio langų, žaliuoja peraugusi Šimašiaus žolė, kurią, žinoma, nuskus (kad netrukdytų sklaidytis lėktuvų ir automobilių teršalams). Veiksmui linkstant į pabaigą, ore dar gims ir išsirutulios B. Šulniūtės siaubingai įstabi vaizdo projekcijos abstrakcija. Bravo. 

Telefono būdelė (paimta iš tokių pat, kaip lietuviai, neiškalbingų japonų, pastatyta keliems mėnesiams prie teatro, o dabar įkelta į sceną), suprantu, yra tokio performanso vinis ir viltis. Deja, ji kreiva šleiva, kaip ir griozdiškas spektaklio pavadinimas. Ką jau išlemens tie mūsų broliai ir seserys, užsukę į šitą sakyklą – ir bažnyčioje retas įstengia atsiverti.

Ak, režisiere ir teksto kūrėja Kamile Gudmonaite, reikėjo pasitikėti tikrais rašytojais, o ne šita lėkšta teleišklotine, nulėkštinusia ir muzikos tūrį. Gal buvo papildomai ir pačių spektaklio autorių prikurta, priredaguota, tačiau dramaturgija „Dalykuose...“ nė nekvepia. Apie ką buvo išpažintys prie teatro? Meilė seilė; prasmegęs kažkur tėtis; gyveno senelis ir senelė, augino kalendrą, paskui jie numirė, ir aš pamilau kalendrą...  

Berniukas Naglis, jo Mama, Senelis, Brolis ir dvi Sesės librete egzistuoja atskirai – gal sufleruojama, kad ateis laikas ir jie taip pat turės susisiekti mirties telefonu? Finalinė keleivių eilutė į užkulisius būtent mirtį ir fokusuoja. 

Taip, toji lėtai žengianti eilutė genialiai sugalvota, bet lieka atskira, neišplaukiančia šios dalykinės, pseudodokumentinės operomanijos fraze.  

 

 ///

Arturas Bumšteinas, garso ambasadorius meno Lietuvoje, tarsi užbėga garsams, garso judesiams už akių. Mėgina XXI a. muziką, kurioje, kaip sakoma, jau viskas sukurta, preparuoti, lipdyti nuo paties nulio, nuo šalia padėto daikto ar išsakomos minties. Gal išeis, gal garsas išsiduos ir gyvybė vėl nuvingiuos. 

Užtemdytoje Jaunimo teatro Salėje 99 performanso „Vieno garso istorija II“ metu (gruodžio 16 d.) A. Bumšteinas įkurdina lašo pavidalo helio balioną ir jame projektuoja aktorių veidus su balsais. Veidukai šviečia iškreipti, banguojantys, jų neatpažinsi, o štai jo didenybę kiekvieno aktoriaus balsą, net ir miksuojamą, atskirsi. Nes balsas eina iš aktoriaus vidaus, jis individualesnis nei veidas.

Balsai, išstumdami vienas kitą iš scenos, pasakoja apie savo santykius su kažkur kadaise atsitikusiais garsais. Šiukštu nieko daugiau. Visas 40 min. zvimbia vienas violončelės garsas (nors nesu tikra, nes įsiklausydama į tariamus žodžius imu jo nebegirdėti). Tiesa, ant galinės uždangos formuojami šešėliai nieko nei prideda, nei atima.

Garso formulė švari, nepajudinama, suraukus kaktą galima ją išspręsti įvairiais būdais. Formulę ant lentos užrašęs spektaklio autorius primena atsiribojusį nuo nuščiuvusios klasės (nuo publikos) matematikos mokytoją...  

 

///

Prancūzo Floriano Zellerio (g. 1979) draminė trilogija „Motina“, „Tėvas“, „Sūnus“ apie subtiliai civilizuotos, supratingos, bet vis tiek nelaimingos europinės šeimos santykius dabar pasakojama įvairiose Europos scenose. „Tėtį“ Senajame teatre neseniai pastatė Jonas Vaitkus, o „Mama“ (gruodžio 17 d.) pasirodo režisieriaus Kirilo Glušajevo OKT ilgųjų kambarių paveiksluose su užtraukiama užuolaida. 

Vilniaus Ašmenos g. 8 ir šalia kreivojančių geto gatvelių butai, tamsiame gruodyje šviečiantys šiltom vakaro šviesom, o prieš 80 gruodžių – žydiškų žvaigždžių lopais, palankūs Paryžiaus senamiesčio istorijoms. Šeima užaugino du vaikus, tie vaikai išėjo savais keliais, lengvai sentelėjęs tėtis turi meilužę ir svarbų darbą, mama jų kažkodėl neturi, todėl, seniai susitaikiusi su vyro dingimais, velkasi raudoną suknelę ir kabinasi už 25-mečio sūnaus. 

Stop, šioje vietoje drama klumpa tiek Paryžiuje, tiek Vilniuje. Ima mirksėti įspėjamosios graikų mitų ir televizinio muilo lemputės. F. Zelleriui, regis, daug suprantamesnis vyro („Tėtyje“ sergančio demencija profesoriaus, „Mamoje“ tėvo ir sūnaus, susišnekančių iš pusės žodžio) nei moters būdas. Moteris čia patraukli ir jautri, vis dėlto ilgainiui nepakenčiama, antipatiška. Akivaizdu, iki tobulo žmogaus šitoms moteriškėms yra daug toliau nei vyrukams, jauniems ir seniems, turbūt tokiems kaip pats rašytojas Florianas, – jos tiesiog neišsiugdžiusios kažkokio svarbaus organo.

Su aktorės Rasos Samuolytės Ana, sugebančia ta pačia švelnia intonacija išsakyti savo vyrui, kad jį ir myli, ir nori nužudyti, pirmoje spektaklio dalyje nesunkiai tapatiniesi, ją atpažįsti. Vėliau, įėjus sūnui, Anos „reitingas“ smunka. Aktorė, kuriai nepadeda nei tekstas, nei režisūra, nesukuria gilesnių santykių su aplinkiniais, tik grakščiai jais manipuliuoja, lyg ir nūdieniška istorija staiga bliūkšta, sensta. „Mama“ vyksta viename uždarame bute ir už jo ribų neišeina, mamytei ir mums leista spręsti tik aritmetinius psichologinius uždavinius ir jokių algebrų. 

 

P. S. Kaip tik perskaičiau kitos prancūzės – nobelistės Annie Ernaux (g. 1940) ploną knygelę „Įvykis“ („Baltos lankos“, 2023, vertė Violeta Tauragienė). Vieną autobiografinį įvykį autorė lipdo stojiškai, jos sukurta jauna, neįvykusi mama yra kiaura besmegenė, tačiau summa summarum šio uždaro vieno buto veiksmas ne veltui sukurtas. „Mudvi mano kambaryje. Aš sėdžiu ant lovos su vaisiumi tarp kojų. Nežinome, ką daryti. Aš sakau O., kad reikia nukirpti bambagyslę. Ji paima žirkles, mes nežinome, ties kuria vieta kirpti, bet ji nukerpa. Žiūrime į tą mažylytį kūną didžiule galva, po perregimais vokais akys – dvi mėlynos dėmės. Sakytum, indėniška lėlė. Žiūrim į lytį. Mums atrodo, kad matom penio užuomazgą. Taigi aš sugebėjau sukurpti šitai. O. atsisėda ant taburetės, verkia. Mudvi tyliai verkiame. Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis tuo pat metu. Aukojimo scena. Mudvi nežinome, ką daryti su vaisiumi. O. eina į savo kambarį atnešti tuščio sausainių maišelio ir aš jį įleidžiu vidun. Einu su tuo maišu iki tualeto. Viduj – tarsi akmuo. Iškratau maišą virš unitazo. Nuleidžiu vandenį“ (p. 69).  

 

///

Šlapios kalėdinės šventės pririš prie stalo ir televizoriaus. Prie silkės, tešlos variacijų ir tų pačių veidų ekrane.

Klausiu savęs, kodėl vis įsijungiu „Neemigrantus“? Todėl, kad tai vienintelė savaitinė laida, kurioje užtikrintai pamatysi nematytus veidus. Kitus ir kitokius. Pasirodo, tokių dar yra! Tegul ir pasipinigauti išvažiavę, tegul jau ir sugrįžę, tegul niekad negrįš, betgi vis tiek lietuviškai šneka, kvailai ir visai nekvailai, ir praplečia tavo siaurą televizinį akiratį.

Štai sakykit, kas naujoje kultūrinėje laidoje „Knygų žiurkės“ demonstruoja savo protingas knygas ir galvas? Laba diena, vis tie patys: Alfredas Bumblauskas, Rafailas Karpis, Rasa Tapinienė, Linas Kojala, Paulius Gritėnas, Rūta Kačkutė... 

Televizinė autokratija, narcisizmas, inercija skleidžiasi įvairiausiomis formomis. Jeigu dar pasižiūriu „Daiktų istorijas“, tai tikrai be pradžios ir pabaigos, kad tik negirdėčiau žavaus vedėjo Sauliaus Pilinkaus savigyros; net vertingiausioje politinių debatų laidoje „Lietuva tiesiogiai“ Rimvydo Paleckio klausimai su prologais ir epilogais veda iš kantrybės (o gal kaip tik kaitina atmosferą?); net Peliukų diktatūra „Dviračio žiniose“ suabejojau – gerai, kad juos dabar kartais perkerta miela moteriškė; ko gero, tik kuklūs Vyginto Prebergo „Gimę tą pačią dieną“ sutampa su pasirinktu žanru, niekas čia neišsišoka.

Hm, nuo diktoriaus (skaitovo) iki diktatoriaus (žvaigždės) – vienas žingsnelis.  

 

 

 

Jūratė Visockaitė – kino ir teatro kritikė.