Romualdas Deltuvas. Lietuvybės gaivinimo Vilniuje pėdsakais, arba Kas yra lietuviško teatro tėvas (I)

Povilas Matulionis su miškininko uniforma 1904 m.

Lietuviškojo teatro pradžia Vilniuje buvo slaptieji ir viešieji spektakliai, įėję į istoriją lietuviškųjų vakarų vardu. Balio Sruogos nuomone, lietuviškieji vakarai savo reikšme mūsų tautos atgimimui galėtų varžytis su rašytąja literatūra dėl pirmenybės: „Daug heroizmo, kančių ir pasišventimo pareikalavo lietuviška knyga, bet ar daug mažiau jų reikalavo lietuviškasai teatras – lietuviškieji vakarai?" Jis tvirtino, kad lietuviškųjų vakarų teatras „šimteriopai" buvo teatras tikra to žodžio prasme, davęs savo publikai tai, ką teatras duoda ir turi duoti. Nors tai buvo „diletantų teatras", bet teatro istorijoje šis terminas nėra pašiepiantis. To teatro kūrėjams rūpėjo „gal daugiau (...) patriotizmas, tautiškumas, susipratimo žadinimas, na, gal greta jų, ir labdarybė". B. Sruogai pritarė Vincas Krėvė-Mickevičius, pabrėžęs, kad teatras buvo mūsų tautiško atgimimo, tautiškos kultūros kilimo vienas svarbiausiųjų faktorių. Niekas kitas rūsčią priespaudos gadynę taip nesujungdavo tautiečių „dvasios švitrėjimu", kaip neužmirštamieji lietuviškieji vakarai. Antano Jasūdžio žodžiais tariant, „vakaruose galėdavo lietuviai lyg į kokį lizdą susieiti, pasipažinti, pasilinksminti, savo reikalais pasitarti, susiartinti vienan ryšin".

Lietuviškieji vakarai, o kartu ir lietuviškojo teatro pradžia, Vilniuje yra neatsiejami nuo miškininko Povilo Matulionio (1860–1932) vardo. (Šis straipsnis pagrįstas autoriaus praėjusiais metais išleistos monografijos „Povilas Matulionis: ateities pradžia – tai mes" medžiaga.) P. Matulionis, nuo 1894 m. pavasario gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, stovėjo prie „12 Vilniaus apaštalų" būrelio ištakų, kartu su bendražygiais kovojo dėl lietuviškų Šv. Mišių Vilniaus bažnyčiose, organizavo slaptus ir viešus lietuviškuosius vakarus, kuriuose buvo pirmasis lietuviškų spektaklių režisierius, kūrė Vilniaus lietuvių savitarpės pašalpos draugiją (VLSPD) ir vadovavo jai, Lietuvių mokslo draugiją, steigė pirmąją Vilniaus lietuvių mokyklą, lietuvių vaikų ir tarnaičių prieglaudas, rengė Lietuvos vidurinių mokyklų neatidėtinųjų reikalų programą, Didžiojo Vilniaus Seimo dokumentus. J. Tumo-Vaižganto nuomone, P. Matulionio, kaip vieno iš kovotojų už lietuvybę Lietuvos Rytuose, kai tokių įžymybių buvo reta, nuopelnai leidžia vadinti jį milžinu. Jokių partijų, jokių krypčių, jokių diferenciacijų nepripažinęs, niekados nesilaikęs „kurios partijos katekizmo ir brošiūrėlių", visiems surasdavo realaus darbo „privalomoje tautybės upės tėkmėje". Istorijoje klausimu „kas būtų buvę, jeigu..." nediskutuojama, tačiau lietuvybės žadinimo ir lietuviškos kultūros ugdymo procesas Vilniuje be P. Matulionio neabejotinai būtų buvęs ne toks raiškus.

Vaižganto žodžiais, P. Matulionis, kaip ir kiekvienas kitas lietuvis, XIX a. pabaigoje atvykęs į savo istorinę sostinę Vilnių, jame buvo „toks pat beteisis svečias, kaip Afrikos juodaveidis Paryžiuje". Jonas Strazdas-Jaunutis atsiminimuose rašė, kad 1900 m. jam su tėvais persikėlus į Vilnių, miestas „su apylinkėmis buvo tikras ištautinimo katilas": tik kelios dešimtys grynai lietuviškų šeimų, o didžioji dalis gyventojų – Liublino unijos romantikai, laikę save lietuviais, bet „su lenkų kultūra, kalbantys lenkiškai, lietuvišką milinę pakeitę į surdutą ar fraką". Siekis išsaugoti tarnybą „labai varžė reikštis lietuviais patriotais ir plačiau veikti". Jonas Basanavičius sulygino padėtį Vilniuje su pragaru, į kurį atvykęs lietuvis „pirmučiausiai turėdavo išsinerti iš savo lietuviško kailio ir užmiršti, pražudyti tą, kas žmogui visuomet ir visur brangiausia yra – savo tėvų kalbą". Mykolo Biržiškos nuomone, Vilnius, kaip tautinės kultūros centras, lietuviams buvo išnykęs ne tik de facto, bet ir, „kas pikčiausia, žmonių sąmonėje". Adomas Dambrauskas-Jakštas net ir 1908 m., kai jau buvo pasiekti pirmieji lietuviškos kultūros Vilniuje gaivinimo laimėjimai, padėtį vertino visiškai pesimistiškai: „Sulietuvinti Vilnių tegali tik stebuklas. Aš į tą stebuklą netikiu." Štai todėl pirmosios lietuviško sceninio žodžio apraiškos Vilniuje įgauna ypatingą vertę lietuvių tautos kultūros istorijos kontekste – tuo labiau šiemet, 2015 m., paminint 115-ąsias slaptų ir 110-ąsias viešų lietuviškų spektaklių Vilniuje metines.

Lietuviško teatro tyrinėtojas Vytautas Maknys tvirtina, kad P. Matulionis buvo pirmasis režisierius Vilniuje. J. Straz­das-Jaunutis teigia, kad P. Matulionis rengė Vilniaus lietuvių tautinio dramos teatro „pirmąją užuomazgą" 1900 m. vasarą Antano Vileišio name, stovėjusiame Jurgio prospekte. Tai buvo medinis sandariomis langinėmis pastatas, stovėjęs atokiau nuo gatvės, aptvertas medine tvora, tarp kurios ir namo augo aukštokų tujų eilė. Namas iki šių dienų neišliko. Pas A. Vileišį, kaip miesto magistrato gydytoją, įvairiu laiku lankydavosi daug žmonių, todėl ir rinkimasis į vakarą-spektaklį nekrito į akis policijai. Pirmame slaptame spektaklyje lietuvių kalba parodyta vokiečio J. B. Schweitze­rio vieno veiksmo komedija „Vienas iš mūsų turi apsivesti". Artistai vaidino be grimo, be scenos, stebint nedidelei grupei patikimų svečių. Antras slaptas, taip pat P. Matulionio režisuotas, lietuviškas vaidinimas įvyko 1901 m. lapkričio 17 d. J. Bortkevičiaus draugo mediniame namelyje Neries krantinėje. Vakare „be leidimo valdžios" buvo pa­rodytos dvi komedijos –­ J. F. Blizinskio „Žentas dėl parodos" ir Schweitzerio „Vienas iš mūsų turi apsivesti". Jono Vileišio žinutėje „Varpe" pažymėta, kad šis „pirmas platesnis lietuviškas spektaklis" Vilniuje pa­­darė gerą įspūdį susirinkusiesiems. 1902m. rugsėjo mėnesį vėl A. Vileišio namelyje surengtas trečias iš eilės slaptas vaidinimų vakaras. Tą kartą parodytos dvi P. Matulionio režisuotos komedijos –­­ Dviejų Moterų (G. Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės) trijų veiksmų dramatizuoti paveikslėliai „Velnias spąstuose" ir „Kaip kas išmano, taip save gano".

1904 m. atgavus lietuviškų rašmenų naudojimo teisę ir įsteigus Vilniaus lietuvių savitarpės pašalpos draugiją, kuriai buvo leista keturis kartus per metus rengti viešus spektaklius ir koncertus, teatro scena tapo nepaprastai svarbia tautinio susipratimo raiškos priemone, nes ji buvo beveik vienintelė vieta, kur galėjo laisvai skambėti lietuviškas žodis. P. Matulionis rašė, kad ankstesnieji „slapti mitingai, spektakliukai", buvo pakeisti „viešai po priedanga Vilniaus Lietuvių Susišelpimo Draugijos organizuojamų renginių". Tiesa, kai kurie lietuviški viešieji vaidinimai atnešdavo nuostolių, bet, V. Maknio teigimu, jie visada buvo pelningi dvasiškai, nes jų dėka užguiti vilniečiai lietuviai suvokė esą lietuviai ir nustojo gėdytis savo kalbos.

Rengiant Vilniuje viešuosius lietuviškus vaidinimus, atsiskleidė P. Matulionio, kaip režisieriaus, gebėjimai. V. Mak­nys pripažino jį turėjus puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, nemaža išradingumo ir buvus „geriausiu režisieriumi mėgėjų tarpe". Atitrūkdamas nuo profesinių miškotvarkos darbų įvairiose Lietuvos vietose, P. Matulionis 1904 m. rudenį ėmėsi rengti pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį Vilniuje – režisuoti žymiąją A. Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje". Jis ilgai rinkosi aktorius, repetavo, skolinosi iš Vilniaus priemiesčių lietuvių spektakliui reikalingus rūbus, pakinktus, baldus.

Tikėtasi spektaklį parodyti jau 1904 m. lapkričio 21 d., bet, nepaisant paskelbtos lietuviškų rašmenų laisvės, Vilniaus administracinė-policinė mašina tebedarė lietuviams įvairias kliūtis. Vilniaus gubernatorius pirmąjį prašymą dėl lietuviško spektaklio atmetė. Antrajame prašyme spektaklis nukeltas 1904 m. Kalėdų šventėms. Tikintis palankaus sprendimo, Šiaurės Vakarų krašto oficioze „Северо Западное слово", vis dar nesant vietinės lietuviškos spaudos, nors jos jau buvo laukiama pasirodant, paskelbtas pirmasis istorijoje oficialus pranešimas apie būsimą viešą lietuvišką vakarą 1904 m. lapkričio 24 d.: „Kalėdų švenčių metu Polesės geležinkelininkų ratelio salėje įvyks šokių vakaras, rengiamas vietinės lietuvių inteligentijos. Pradžioje bus suvaidinta pjesė lietuvių kalba."

Polesės geležinkelių valdyba buvo įsikūrusi, kaip pažymėta 1910 m. Vilniaus miesto telefoninio ryšio žinyne, „viename iš grandioziškiausių pagal savo dydį pastatų" Vilniuje tuometinių Didžiosios Poguliankos ir Kaukazo (dabar J. Basanavičiaus ir Mindaugo) gatvių kampe. Prie Polesės geležinkelių valdybos veikė Muzikinis-literatūrinis geležinkelininkų ratelis, nuo 1905 m. vadintas tiesiog Geležinkelininkų rateliu, įsikūręs Verai Prozorovai priklaususiame name Chersono g. Nr. 5 (dabar A. Jakšto g. 9). Ratelis tame name turėjo didelę salę su scena, todėl pasirinktas parodyti spektaklį. Tikėtina, kad čia neapsieita be P. Matulionio bend­ražygio, vieno iš „12 Vilniaus apaštalų" –­ Valentino Urbanavičiaus patarimo ir pagalbos, nes jis dirbo Polesės geležinkelių valdybos Kelių tarnybos pirmo ruožo viršininku, žinojo esant salę ir pažinojo Geležinkelininkų ratelio vadovus.

Vėl negavus gubernatoriaus leidimo spektakliui, nutarta kreiptis į Vilniaus generalgubernatorių. Nesulaukus jokio atsakymo, kreiptasi pakartotinai ir prašyta leisti spektaklį rodyti 1905 m. sausio 30 d. Kaip žinia, 1904 m. pabaigoje pasirodė pirmieji carinės valdžios leisti lietuviški laikraščiai–­ „Lietuvių laikraštis" (Peterburge, lapkričio 18 d.) ir „Vilniaus žinios" (gruodžio 10 d.). Pastarasis 1905 m. sausio 21 d., pirmąjį kartą istorijoje, trumpa žinute lietuvių kalba pranešė apie būsimąjį spektaklį: „Sausio 18 d. Lietuvių Šelpimos draugovės pirmininkas A. Vileišis gavo leidimą taisyti draugovės naudai geležinkelio ratelyje šeimynišką vakarą su vaidinimu lietuviškoje kalboje. Bus vaidinama: komedija Keturakio „Amerika pirtyje" ir farsas „Vienas iš dviejų turi apsivesti". „Lietuvių laikraštis" po kelių dienų paskelbė paties P. Matulionio atsiųstą žinutę, kurioje pranešta apie generalgubernatorius leidimą parodyti abi pjeses, nurodyta, kad vakaras įvyks sausio 30 d. „didelėje ir gražioje Geležinkelių bend­rijos salėje". Artistai pradėjo džiūgauti, bet džiaugsmas, pasirodė, buvo ankstyvas – Vilniaus policmeisteris nedavė leidimo spausdinti ir platinti spektaklio afišų lietuvių kalba. Negavus teisės klijuoti lietuviškus skelbimus, teko prašyti leidimo spektaklį surengti ir plačiau paskelbti apie jį laikraščiuose. Kartu neužmiršta apskųsti policmeisterio draudimo, kaip prieštaraujančio įstatymui.

Galų gale visos biurokratinės instancijos patvirtino leidimą surengti „nustatyta tvarka" mėgėjišką spektaklį lietuvių kalba. Galima tik spėlioti, ką jautė P. Matulionis ir jo bendražygiai 1905 m. vasario 1 d. atsivertę „Vilniaus žinias" ir perskaitę skelbimą: „Vasario mėn. 6(19) dieną Pagirio geležinkelio kuopelės bute (Chersono gatvė) pirmą sykį bus suvaidintas Lietuvių teatras: 1)Keturakio 3 veiksmų komedija „Amerika pirtyje" ir 2) verstinė „Vienas iš mudviejų turi apsivesti" Vilniaus Lietuvių Draugovės naudai." Praėjo įtemptos paskutinės repeticijos ir pirmasis istorijoje viešas lietuvių spektaklis Vilniuje įvyko. „Vilniaus žinios" pastebėjo, kad žmonių prisirinko pilna salė, „nė prasigrūsti negalima buvo, o dar daugybė žmonių turėjo dėl trūkumo vietos grįžti namo". Tarp žymesnių svečių paminėtas grafas Antanas Tiškevičius su dukra Marija. Rašyta, kad „vaidintojai savanoriai labai gerai buvo prisiruošę ir puikiai atliko savo darbą". Pažymėta, kad režisierius P. Matulionis „gana daug pasidarbavo tokio puikaus vaidinimo surengimui".

Sėkmės paskatintas P. Matulionis tais pat 1905 m. sugalvojo pastatyti operetę „Eglė žalčių karalienė". Jis pasiūlė vargonininkui ir chorvedžiui Vincui Nacevičiui parašyti muziką „Eglei", tačiau šis atsisakė, teisindamasis patyrimo stoka. Tada buvo pasikviestas Šv. Jono bažnyčios vargonininkas lenkas Gieringas, buvęs gana palankus lietuviams. Repeticijos nutrūko, kai bažnyčios klebonas vargonininkui pareiškė – „arba su lenkais, arba su lietuviais". Galutinai „Eglės žalčių karalienės" rengimo darbus sustabdė cenzūra, kuriai buvo nusiųstas libretas ir visa būsimo vakaro programa. Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos valdytojas pranešė, kad spektaklio pastatymas ir Maironio eilėraščio „Jaunimo giesmė" deklamacija lietuvių kalba neleidžiami, paliekant teisę prašyti leidimo kitai pjesei ir kitam eilėraščiui. Lyg pasityčiojimas iš lietuvių tautinių jausmų skamba sakinys cenzoriaus rašto pabaigoje: „Grąžindamas minėtos pjesės egzempliorių ir keturių, leistų viešai deklamuoti, eilėraščių sąrašą, prašau priimti mano visiškos pagarbos ir atsidavimo užtikrinimą."

Vietoje uždraustos operetės imtasi statyti iš lenkų kalbos verstą J. Korzeniowskio komediją „Pabaigtuvės", kurioje P. Ma­tulionis skyrė tėvo vaidmenį Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui. Pastatyti pjesę, deklamuoti eilėraščius ir platinti skelbimus rusų bei lietuvių kalbomis gautas generalgubernatoriaus kanceliarijos leidimas. Spaudoje iš anksto pranešta apie birželio 6 d. rengiamą vakarą. Skelbimas apie būsimąjį spektaklį kartotas tris paskutiniąsias dienas iš eilės pirmajame „Vil­niaus žinių" puslapyje. Šis antras viešas lietuviškas spektaklis parodytas Miesto salėje, „kurion anksčiau lietuviai negalėjo įžengti". Kritikai „Vilniaus žiniose", pažymėję „beveik artistišką" vaidintojų darbą, pastebėjo, kad komedijos turinys „ne visai tinka prie lietuvių gyvenimo ir kad sodiečių apdarai buvo visiškai netikę, nelietuviški ir biaurūs".

Jau rengiant spektaklį „Pabaigtuvės", Mikas Petrauskas pasiūlė P. Matulioniui savo operetę „Malūnininkas ir kaminkrėtys". Pastarasis, peržiūrėjęs libretą, pritarė jos pastatymui: „Sutarta buvo ją pastatyti, bediriguojant Juozui Tallat-Kelpšai ir man gi režisuojant." Norint pailginti vakaro programą, nutarta kartu parodyti ir Vaižganto komediją „Nepadėjus, nėr ko kasti". Pasirengimas trečiam viešam lietuviškų spektaklių vakarui ėjosi lengviau, nes carinė administracija pamažu apsiprato su lietuvių laisvėmis. Nutarta kreiptis dėl leidimo organizuoti lietuvišką vakarą rugpjūčio antroje pusėje. Leidimas buvo gautas. P. Matulionis rašė: „Malūnininko rolei jau buvo Gabrielis Landsbergis (baritonas), trūko Kaminkrėčio (tenoro); atvyko A. Smetona ir puikiai rolę pravedė." Vėl pavyko išsinuomoti Miesto salę. Rengiantis spektakliui, „Vilniaus žinios" kurstė laukimą: „Mes girdėjome, kad po kokių dviejų-trijų savaičių bus Vilniuje lietuviškas vakaras"; „Vakaras bus apie rugpiūčio galą"; „Nedėlioje Rugpiūties mėn. 1905 m. 28 d. Vilniaus miesto salėje bus Lietuvių vakaras Vilniaus Lietuvių Šelpimosi Draugovės naudai"; „D-ras Basanavyčius ketina būti lietuvių vakare". Spektaklio dieną, apie aštuntą valandą vakaro „pradėjo traukti iš visų miesto kampų Ašmenų vartų link žmonių būriai". (Kaip tada aiškino M. Davainis-Silvestraitis, Vilniaus apylinkių lietuviai, pasigedę lietuviškų pavadinimų, lenkišką Vilniaus gynybinės sienos vartų pavadinimą Ostra brama pakeitė Aštriaisiais vartais, vėliau Aušros arba Austros, o dar vėliau pradėjo vadinti Ašmenų vartais, nes, atrodo, „Ašmenos link pro tuos vartus kelias ėjęs".) Spektaklis susilaukė didžiulio pasisekimo ir buvo įvertintas kaip puikiausias iš visų Vilniuje buvusių „tos rūšies lietuvių pasilinksminimų", ypač džiaugiantis, kad šį kartą viskas buvo „grynai lietuviška, originališka". (Beje, po šio spektaklio J. Basanavičiaus iniciatyva pasilikusi grupelė šviesuolių sutarė steigti Lietuvių mokslo draugiją; ją įsteigus, P.Matulionis buvo išrinktas Draugijos pirmininko J. Basanavičiaus pavaduotoju.)

Dėl lietuviškųjų vakarų vis daugiau Vilniaus gyventojų prisimindavo esą lietuviai, godžiai gaudė žinias apie rengiamus spektaklius, gausiai juose dalyvaudavo. Retas žmogus nežinojo, kas yra tas lietuviškasis vakaras. Lietuviškieji vakarai savo vienybės dvasia labai atitiko P. Matulionio viso gyvenimo siekį dirbti Tėvynei Lietuvai, nesusaistant savęs su jokia atskira politine jėga, nes, rengiant lietuviškuosius vakarus, visos partijos pamiršdavo nesutarimus.

Spektaklių reikėjo daugiau, tačiau VLSPD, kuriai tuo metu vadovavo P. Matulionis, turėjo teisę per metus surengti tik keturis vakarus. Taip kilo mintis įsteigti Vilniuje draugiją, skirtą organizuoti vien teatro renginius, kultūrines pramogas. Atsirasti atskirai, nuo VLSPD nepriklausomai, spektaklių statymo grupei buvo ir užkulisinė priežastis – būtent, trintis tarp senojo, nusipelniusio režisieriaus P. Matulionio ir lietuviškųjų vakarų naujoko, tačiau neabejotinais teatriniais gabumais pasižymėjusio, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio. Pastarasis atsikėlė į Vilnių 1904 m. kovo 1 d., greitai pritapo prie VLSPD teatralų ir virto vienu aktyviausių jų narių, nors iki 1905 m. teatrinėje veikloje nepasižymėjo. Kaip rašė V. Maknys, po kurio laiko jam tapo „per ankšta", nes jis savyje išsaugojo senąjį bajorišką polinkį „maža su kuo skaitytis, viskam vadovauti". P. Matulionis irgi buvo smarkus ir karštas. G. Landsbergiui-Žemkalniui, bajorui, teko paklusti „gana kieto mužiko" P. Matulionio režisūrai, kurios, „tiesą pasakius, nelabai ir paisė". Dviejų vyrų kūrybinių paieškų ginčai vykdavo ir Matulionių bute. M. Matulionytės-Janavičienės atsiminimuose randame: „Ge­rai prisimenu gražų, aukštą, senyvą poną su žila barzda – Gabrielį Landsbergį. Su tėvu visuomet labai balsiai ir gyvai diskutuodavo kabinete. Girdėti buvo visame bute." Palaipsniui trintis tarp G. Landsbergio ir P. Matulionio įgavo gana aštrias formas ir jiems tapo sunku sutilpti vienoje draugijoje.

Savarankiškos meno draugijos įkūrimo idėją visi sutiko labai palankiai ir po garsiojo rugpjūčio 28 d. lietuviškojo vakaro įvykiai pradėjo sparčiai plėtotis. G. Landsbergis, pasitelkęs Kazį Puidą, Vincą Putramentą, J. Vileišį, ėmėsi kurti naują draugiją. Gubernatorius 1905m. lapkričio 8 d. pasirašė leidimą steigti „dramatiškai-muzikališkai-dainorišką" draugiją „Vilniaus kanklės", kurios įstatai leido neapribotą metinį spektaklių skaičių. Draugijos „Vilniaus kanklės" steigiamasis susirinkimas sušauktas 1905m. lapkričio 10d. G. Landsbergio bute Tilto gatvėje. Lietuviškojoje enciklopedijoje teigiama, kad dauguma veiklesniųjų VLSPD vaidintojų, „išskyrus tik P. Matulionį ir dar vieną kitą, iš savitarpiečių perėjo į Vilniaus Kankles". Tuo tarpu J.Straz­das-Jaunutis rašė, kad VLSPD vaidintojų kuopa „su režisierium P. Matulioniu priešaky" patraukė į „Vilniaus kankles" ir steigiamajame Draugijos susirinkime iš 35 įsirašiusių į narius asmenų greta J.Basanavičiaus, Pelikso Bugailiškio, Donato Malinausko buvo ir P. Matulionis. „Vilniaus kanklių" valdybos posėdyje 1905 m. lapkričio 14d. G.Landsbergis išrinktas pirmininku. Rinkimai į Valdybą buvo taip organizuoti, kad netgi P. Matulionio vardas liko nepaminėtas, nes G.Landsbergio atsiskyrimą nuo P. Matulionio „diktavo gryna ambicija, tuščia bajoriška liekana".

Bus daugiau