Teatras


Kitokia opera Kaune

2022-04-11 20:36:03

× Skaidrė Baranskaja Plaukiant reikšmingų ir mažiau reikšmingų sostinės kultūrinių įvykių srovėje, ima ir ištinka Kaunas. Buvusi laikinoji, o šiemet dar ir Europos kultūros sostinė šių eilučių autorę dažniausiai pagauna netikėtai, lyg ir nieko ypatingo nesitikint. Taip buvo su Gintaro Varno „Sombru“, Gildo Aleksos „Kandidu“, o dabar impresija trinktelėjo iš Kauno valstybinio muzikinio teatro pabūklų. Gioachino Rossini&rsquo...


Vieną vakarą su aktore Kamile Andriuškaite sutarėme susitikti prie arbatos puodelio ir pasikalbėti apie klaipėdietišką premjerą „Robotų pasakos“. Juk pagaliau sulaukėme tikrai novatoriško spektaklio paaugliams! Vos įžengęs į Klaipėdos dramos teatro salę patenki į sustingdytą sprogimo lauką: ir scenoje, ir žiūrovams tiesiai virš galvų kabo daugybė riedulių, blyksi šviesos. Jauna lenkų scenografė Marika Wojciechowska, nesyk apdovanota už novatori&sca...


Čia tai bent: keletas artistų, trokšdami persikūnyti į boksininkus, vyko į kitą pasaulio kraštą – pas Gvadalupės Mergelę. Paskui papildomai – žengę jau į kitą stebuklų sferą – ragavo haliucinogeninių rupūžės nuodų. Šitaip įsisavino suplanuotą siurrealizmą. Siekiant jau dokumentiško realizmo „Bokso“ (LNDT, kovo 3 d.) scenoje pastatytas ringas (be artistų, jame matysime ir vieną parodomąją vaikų sporto klubo dvikovą). Užnugaryje atsiveria e...


× Nikodem Szczyglowski Konradas Dworakowskis – režisierius, scenografas, pedagogas. Režisavo lėlių ir dramos teatruose Lenkijoje ir užsienyje. Scenarijų ir dainų tekstų autorius, rengia autorines dirbtuves. 2009–2019 m. ėjo Lodzės Pinokio teatro vadovo pareigas. Daugelio projektų, susijusių su socialiniu ir kultūriniu miesto erdvių atgaivinimu Lodzėje, Valbžyche ir Katovicuose, iniciatorius. Tarptautinio festivalio „Teatro karuselė“ („Teatralna Karuzela&ldquo...


× Martynas Bialobžeskis Galima sakyti, su aktore Vilma Raubaite kartu esame perėję ugnį ir vandenį – mūsų draugystė tiek žmogiškame, tiek profesiniame lygmenyje prasidėjo praktiškai nuo pirmojo Cezario Graužinio suburtos „cezario grupės“ spektaklio „Arabiška naktis“. Gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, repeticijos, premjeros – visa tai mums irgi nutiko per ilgus metus. Ir, nors pastaruoju metu bendraujame retokai, smagiai paplepėjome...


Renovuojamas LNDT prieš metus Vilniaus medicinos bibliotekoje parodė „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas), o dabar fabrikinėje galerijoje Kauno g. 32 žiūriu spektaklį „Sieros magnolijos“ (sausio 14 d.), kuris tampa tarsi antru tos pačios temos „tėvai ir vaikai“ veiksmu. Įdomu, kad šios istorijos gerai prigyja ne teatrinėje įstaigoje, o intymesnėje miesto erdvėje. Grįžti tamsų žiemos vakarą namo iš Naujamiesčio ir už kiekvieno bu...


Po Rimo Tumino spektaklio jautiesi lyg pabudęs iš sapno. Arba grįžęs iš šventės. Arba susitikęs su savimi pačiu vaikystėje. Paskui dar ilgai nešiojiesi širdyje spektaklio nuotaiką, regi įspūdingus sceninius vaizdus. Režisierius priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos, kaip teatro šalies, reputaciją. Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus...


× Martynas Bialobžeskis Su teatro dailininke Paule susipažinome ne taip jau ir seniai – 2017 m. kartu dirbome Jono Tertelio spektaklyje „Žalia pievelė“. Iki tol jau buvau matęs jos Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą darbą KNDT – scenografiją Vido Bareikio „Hamletui“. Suprantama, anksčiau ta pažintis nelabai ir galėjo įvykti – Paulė atstovauja jaunajai teatro kartai ir mūsų kūrybiniai keliai tiesiog nesusikirsdavo. Šiaip ar taip, po dar kel...


Aktorius Dainius Gavenonis ne pirmą kartą pats kaip režisierius rizikuoja užpildydamas visas scenos tuštumas. Anksčiau taip negalvojau, bet dabar jau esu patenkinta, kad aktoriai „darbininkai“ (taip jie save vadina), neapsikentę režisūrinio teatro diktatūros, kovoja už savo teises – tyliai susiburia ir imasi pjesės (dažniausiai nepažįstamos, tarsi atliekamos). Dirba kaip bitės.     Kanadiečio Martino Bellemare’o drama „Laisvė“ (OKT, gruod...


Kai opera-performansas „Saulė ir jūra“ grįžo į Lietuvą ir rodė buvusiame Vilniaus taksi parke, buvau tarp tų laimingųjų, kurie galėjo pamatyti 2019-ųjų Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ lietuviškąjį variantą. Labai rūpėjo pačiai išgyventi lietuvišką stebuklą. Pirmiausia apie tai, kas man padarė didžiausią įspūdį. Tai Didysis pasakojimas apie Kūrinį ir jo Pergalę. Vadybai ir pardavimo menui duodu aukščiausią įvertinimą. Tasai vadybinis menas...