Pastudijavusi rašytojo Jonathano Littello (g. 1967) nuo pat jaunystės karštomis karinėmis zonomis apraizgytą biografiją, išsyk prisiminiau Mantą Kvedaravičių (1976–2022). Gal jiedu net buvo susitikę ar bent nepažindami vienas kito prasilenkė vadinamųjų lauko darbų tyrimuose kur nors Čečėnijoje, Afrikoje, Ukrainoje. Panašūs paniurę veidai, atžagarumas, nekomunikabilumas. Ir ko gi jūs norite daugiau, kai eini į peklą, kai esi stalkeris, kai maitini savo kūrybą, hm...
Keista, kad nauja originali meninė erdvė Naujojoje Vilnioje, Dūmų gatvėje – „Dūmų fabrikas“, – traukianti laisvus visų galų menininkus (taip pat ir alaus gėrėjus, nes čia yra ypatingo alaus), dar nepakvietė į spektaklį ar šou, kuriame būtų mosuojama kadaise čia gamintu istoriniu dalgiu „litovka“. Juk dalgis – mirties atributas! Madinga aktualija! Vietoj jo štai prašom jums Graikija – „Orfėjas, Euridikė“ (lapkričio...
Komedija dramos scenoje šiandien – balta varna juodų šmėklų ir destrukcijos plynėje. Kaip gerai, kad atskrido, nors iš anksto žinai, kad tuoj tuoj ji sukarksės, ir bus kaip visada – pernelyg lėkšta. Betgi ne, Vilniaus Mažojo teatro scena paduoda tau tiek entuziazmo ir sveiko kūno, tiek tinderiškos informacijos ir šviežio oro, kad ilgai mėgaujiesi sutirštinta realybe. Ak, jei „Tinder Dates“ (lapkričio 19 d.) būtų valanda tr...
Vilniaus mažasis teatras tampa flagmanu! Po ultrahibridinio (teatras + kinas) spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“ drąsiai išplaukia irgi sėkmingai sukryžmintas (teatras + džiazas) spektaklis „Infinity“ (spalio 7 d.). Gal vis dėlto veikia nuskalpuoto Mažojo eskadros kapitono, sėdinčio kažkur sodyboje po medžiu, fluidai? Ak, didelės sveikatos jam ir jo įpėdiniams! Iš pradžių gauname dozę kelerių metų senumo Baltarusijos įvykių – tiesmuką, publicis...
Nežinia, kieno daugiau yra pačiuose operos ir baleto „Dievo avinėlis“ (LNOBT, lapkričio 18 d.) pamatuose: rašytojo Rimanto Šavelio – jo to paties pavadinimo romanas išėjo 1974 m. – ar poetų Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio, 1982 m. apsiėmusių rašyti eiliuotą tekstą Felikso Bajoro operai. Libretas šiandieninėje premjeroje stebina įžūlia antitarybine potekste, kuri, matyt, ir lėmė gilų stalčių šiam 9 dešimtmečio LTSR k...
Vilniaus mažojo teatro premjera „Scilė nori būti žmogumi“ – tai kokybiškas sąskambis kino ir teatro kalbomis. Trikdantis hibridas tarp moljeriško kanono ir „Domino teatro“ trafareto. Naujausias Gabrielės Tuminaitės darbas pagal Paulinos Pukytės pjesę sukomponuotas iš dviejų vienodo svorio sandų ir prašosi analogijos: fotojuostos negatyvas (ekranas) ir jos pozityvas (scena). Pirmojoje dalyje (ekrane) regime jaunos moters-poetės (akt. Elžb...
„Scilė nori būti žmogumi“. Mažasis teatras pirmasis Vilniuje atidarė teatrinį sezoną (rugsėjo 8 d.) – ir netgi lietuviška pjese. Pagarba jam. Paulinos Pukytės komiška drama sumegzta iš jos iššukuotų šnekamosios kalbos citatų. Teksto ir pastatymo kryptis – feministinė. Mergina Scilė (atsimename: Odisėjas plaukė ir praplaukė pro pabaisą Scilę, bet ji suėdė šešis jo vyrus) ateina mokytis moteriškumo ir suvedžioj...
Rusijos veidai Alvio Hermanio spektaklyje Rygoje, Naujajame teatre, įvyko Alvio Hermanio spektaklio „Post Scriptum“ premjera. Vaidina Čulpan Chamatova, kuriai šis spektaklis pirmasis po atvirų antikarinių pareiškimų pasitraukus iš Rusijos. A. Hermanis ir Č. Chamatova pasakoja apie savo naują spektaklį ir pasikeitusius požiūrius į gyvenimą. Maskvietė mokytoja savo bute taiso mokinių rašinius. Ji visiškai vieniša, vyras ir sūnus žuvo...
Klaipėdos jaunimo teatro istorija prasidėjo 2008 m., kai režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis surinko pramoginio scenos meno aktorių kursą Vilniaus kolegijoje. Studijų dar nebaigę aktoriai įkūrė „trupę p. s.“, su kuria pristatė kelis spektaklius. Vėliau, prisijungus naujiems V. Masalskio mokiniams, 2012 m. „trupė p. s.“, gavusi profesionalaus teatro statusą, tapo Klaipėdos jaunimo teatru. Rugsėjo 10 d. Klaipėdos jaunimo teatras švenčia 10 metų sukaktį. Tea...
Pamenu, 2015 m. rudenį su kolegėmis teatro kritikėmis rengėme spaudai pirmąjį žurnalo „Teatras“ numerį. Daug nedvejodami nusprendėme jį paskirti ryšių tarp karo ir teatro analizei, reflektuoti lietuvių ir užsienio kūrėjų spektaklius, kuriuose vienu ar kitu aspektu paliečiami baimės, neapykantos kitokiems, keršto ir pasiaukojimo leitmotyvai, o patį žurnalo viršelį papuošėme žaismingu raudonos spalvos tanku, prie kurio vairo sėdėjo trys LNDT mūzos....