Vladas Sipaitis (1904–1992) – tarpukario dramos aktorius ir drauge baleto šokėjas (labiau balerinų asistentas), režisierius. Smetoniškų laikų scenų bei salionų žvaigždė ir drauge rerichiškos, vydūniškos dvasinės struktūros asmenybė, žingeidi, tobulinanti save, be to, raštinga. Jaunimo teatro ilgamečio aktoriaus Sauliaus Sipaičio (g. 1940) ir mokslininkės Marijos Aušrinės Pavilionienės (g. 1944) tėvas. Pokariu, 1949 m., aktorius buvo iš...
x Agnė Muralytė Claire Heggen gyvena Paryžiuje. Aktoriaus kūnas, judesys ir gestas sudaro jos kūrybos esmę. Menininkė tiria ir plėtoja judesio teatrališkumą, plėtoja dialogą su kitais scenos menais – šokiu, cirku, muzika, lėlių ir objektų teatru. Claire, brandaus amžiaus moteris, pritrenkia energija ir vikrumu. Jos spektakliai palieka didžiulį įspūdį, nes yra nepaprastai poetiški. Gal galėtumėte prisistatyti skaitytojams. Esu teatro „...
Garsiąją pjesę „Belaukiant Godo“ Samuelis Beckettas (1906–1989) parašė po Antrojo pasaulinio – ir iki dabar ji buvo itin laukiama visose europinėse scenose. Spektaklio publika privalėdavo pati susimedžioti atsakymus ir beveiksmio veiksmo prasmę. Depresyvūs, nieko radikaliai reikšmingo sustojusiu taikiu laiku nedarantys (ne, buvo sukurta ES), bet niekur nuo scenos nenueinantys, nepasikariantys ant medžio, o tiktai vienas kitą baksnojantys valkatos laukia I&s...
Kasdienybe virtęs karas griauna bet kokį loginį pasaulio suvokimą, todėl griebiamės kitų būdų keistumui suvokti. Žmogiškos prigimties mėsinėjimas, mistika – tik keli jų, bet scena visada yra ta platforma, kurioje vyksta didysis pasaulio virsmo eksperimentas. Vienas didžiausių tos platformos kareivių – Valentinas Masalskis. Prieš gerą dešimtmetį atvykęs į Klaipėdą Valentinas sukūrė čia savitą teatrinę mokyklą, išleido ne vieną aktorių laidą, rūpinosi jomis...
„Tai apie paralyžiuojančią meilės idėją“, – sako režisierius Jokūbas Brazys, ir jo „Žuvėdroje“ (kovo 18 d. OKT) žodžiai tampa kūnu. Visus čechoviškos pjesės personažus vaidina labai jauni žmonės, vieno kurso studentai, todėl paralyžiaus, nirvanos, sekinančios meilės raumenų (o ir kaulų) ištraukimas į spektaklio paviršių nestebina – jie prašo ir netgi reikalauja meilės. Meilės šiaudo griebiasi trokšdami išge...
× Skaidrė Baranskaja Plaukiant reikšmingų ir mažiau reikšmingų sostinės kultūrinių įvykių srovėje, ima ir ištinka Kaunas. Buvusi laikinoji, o šiemet dar ir Europos kultūros sostinė šių eilučių autorę dažniausiai pagauna netikėtai, lyg ir nieko ypatingo nesitikint. Taip buvo su Gintaro Varno „Sombru“, Gildo Aleksos „Kandidu“, o dabar impresija trinktelėjo iš Kauno valstybinio muzikinio teatro pabūklų. Gioachino Rossini&rsquo...
Vieną vakarą su aktore Kamile Andriuškaite sutarėme susitikti prie arbatos puodelio ir pasikalbėti apie klaipėdietišką premjerą „Robotų pasakos“. Juk pagaliau sulaukėme tikrai novatoriško spektaklio paaugliams! Vos įžengęs į Klaipėdos dramos teatro salę patenki į sustingdytą sprogimo lauką: ir scenoje, ir žiūrovams tiesiai virš galvų kabo daugybė riedulių, blyksi šviesos. Jauna lenkų scenografė Marika Wojciechowska, nesyk apdovanota už novatori&sca...
Čia tai bent: keletas artistų, trokšdami persikūnyti į boksininkus, vyko į kitą pasaulio kraštą – pas Gvadalupės Mergelę. Paskui papildomai – žengę jau į kitą stebuklų sferą – ragavo haliucinogeninių rupūžės nuodų. Šitaip įsisavino suplanuotą siurrealizmą. Siekiant jau dokumentiško realizmo „Bokso“ (LNDT, kovo 3 d.) scenoje pastatytas ringas (be artistų, jame matysime ir vieną parodomąją vaikų sporto klubo dvikovą). Užnugaryje atsiveria e...
× Nikodem Szczyglowski Konradas Dworakowskis – režisierius, scenografas, pedagogas. Režisavo lėlių ir dramos teatruose Lenkijoje ir užsienyje. Scenarijų ir dainų tekstų autorius, rengia autorines dirbtuves. 2009–2019 m. ėjo Lodzės Pinokio teatro vadovo pareigas. Daugelio projektų, susijusių su socialiniu ir kultūriniu miesto erdvių atgaivinimu Lodzėje, Valbžyche ir Katovicuose, iniciatorius. Tarptautinio festivalio „Teatro karuselė“ („Teatralna Karuzela&ldquo...
× Martynas Bialobžeskis Galima sakyti, su aktore Vilma Raubaite kartu esame perėję ugnį ir vandenį – mūsų draugystė tiek žmogiškame, tiek profesiniame lygmenyje prasidėjo praktiškai nuo pirmojo Cezario Graužinio suburtos „cezario grupės“ spektaklio „Arabiška naktis“. Gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, repeticijos, premjeros – visa tai mums irgi nutiko per ilgus metus. Ir, nors pastaruoju metu bendraujame retokai, smagiai paplepėjome...