į nematomą tolį kur ateities
užmestas negatyvas kur tamsos
jonvabaliai audžia nenujaučiamą ženklą lemties
mėnesienos ryškalui liejantis taip
kad net neištarti žodžiai
suribuliuoja nepažįstamos moters akyse
laivui dūsuojant be jokios pašalinių pagalbos
taip tyliai lyg būtų užmiršęs
visas prisiglaudusias gyvastis
taurių skambių skiemenuotes
ištuštėjusių butelių liūdesius
vis labiau skečias naktis
kupina nežadėtų žvaigždžių
veido odą mėgina kvapūs jos liežuvėliai
laivo denis gundo gultų aistra
pakrantės nežinomos pritariant žiburėliams
kad ir kaip besistengtumei – nebeįminsi
jųjų siųstą tau žinią
be jokios jau esi apibrėžties – atsitiktinis
ką tik užvėręs vidurnakčio liūdesį
ir moteris lyg iš gelmės – juodaplaukė
ir dar keliskart – – juodaakė
iš spindinčio tundros pakraščio burtą užmaišiusi
liežuviu taip kad net vyzdžio akivaras eižėja
pirštams leidžiantis laimės ieškot
ir keliems samių šventžodžiams vyturiuojant
negirdimais žingsniais pusračiu užkalba
tavo vienatvę nelyg skindama
lapelius ateities ramunėlės ir aukotiną
švelnų gyvūną įkalbinėdama galvą atlenkt –
vėjo gūsis sūrus verčia tiesiogiai – užmušiu
ir blyksteli rankoj geležtė
pasirengus džiugiai pasimelst
kaipgi mes buvome susišnibždėję
kuo tavo akys gundė viliojo ulbėjo
kad vėjas užkimo beversdamas tavo atodūsį –
mirsi – –
ir puslankiu slysta ranka
gracingai pritariant kūnui
pasisukam dar labiau sudermėję
ir atsitraukiam į taktą likimo užgautai stygai
lengvai pakyla geležtė ir nusileidžia
nelyg priešmirtinė graikų poetės eilutė
ir vėlei ryžtingai pasisukam veidas į veidą
puslankiu spengiančiu judesiu
geležtės ritmu surakinti
jos kūnas pakyla lyg būtų netekęs amo
neįtikėtinai lengvas – ranka neužmiršo peilio
praslysta pro šoną tarsi sulėtintam filme
ar į jaunus meilužių kūnus
žvelgiant pro sapno skylutę
jos akis vis arčiau
vis arčiau begalinė tamsa
sutraukusi viso pasaulio šviesą
stojus aukojimo laikui
vėlei atsiliepia kūnas – puslankiu žingsnis nuslysta
nugara išsilenkus standėja
tarsi perlieta pranašo balso
ir delną nutvilko geležtės tiesa
pasisukam
du iš nakties išrauti amžinieji meilužiai
švelniavilniai vieno atodūsio perverti –
aš ragana – paslaugiai išverčia gūsis –
šiaurės pašvaistės liūliuota
su tavim amžinai –
šnibžda pakilus virš borto –
jūros bangos manęs nepriims
o ir tu išduot neišdrįsi
neįstengsi paleist mane skradžiai – –
sustingom akimirkos kristale
tylos mirtinai sueiliuoti
ir peilio geležtė užgeso
vėžio žvaigždynui stingiam
metusi skaidrų šešėlį – –
denis atgavo amą