Vytautas Rubavičius. delčios tango

 

į nematomą tolį kur ateities

užmestas negatyvas kur tamsos

jonvabaliai audžia nenujaučiamą ženklą lemties

mėnesienos ryškalui liejantis taip

kad net neištarti žodžiai

suribuliuoja nepažįstamos moters akyse

laivui dūsuojant be jokios pašalinių pagalbos

taip tyliai lyg būtų užmiršęs

visas prisiglaudusias gyvastis

taurių skambių skiemenuotes

ištuštėjusių butelių liūdesius

                            vis labiau skečias naktis

kupina nežadėtų žvaigždžių

veido odą mėgina kvapūs jos liežuvėliai

laivo denis gundo gultų aistra

pakrantės nežinomos pritariant žiburėliams

kad ir kaip besistengtumei – nebeįminsi

jųjų siųstą tau žinią

 

be jokios jau esi apibrėžties – atsitiktinis

ką tik užvėręs vidurnakčio liūdesį

ir moteris lyg iš gelmės – juodaplaukė

ir dar keliskart – – juodaakė

iš spindinčio tundros pakraščio burtą užmaišiusi

liežuviu taip kad net vyzdžio akivaras eižėja

pirštams leidžiantis laimės ieškot

ir keliems samių šventžodžiams vyturiuojant

negirdimais žingsniais pusračiu užkalba

tavo vienatvę nelyg skindama

lapelius ateities ramunėlės ir aukotiną

švelnų gyvūną įkalbinėdama galvą atlenkt –

vėjo gūsis sūrus verčia tiesiogiai – užmušiu

ir blyksteli rankoj geležtė

pasirengus džiugiai pasimelst

 

kaipgi mes buvome susišnibždėję

kuo tavo akys gundė viliojo ulbėjo

kad vėjas užkimo beversdamas tavo atodūsį –

mirsi – –

ir puslankiu slysta ranka

gracingai pritariant kūnui

pasisukam dar labiau sudermėję

ir atsitraukiam į taktą likimo užgautai stygai

lengvai pakyla geležtė ir nusileidžia

nelyg priešmirtinė graikų poetės eilutė

ir vėlei ryžtingai pasisukam veidas į veidą

puslankiu spengiančiu judesiu

geležtės ritmu surakinti

 

jos kūnas pakyla lyg būtų netekęs amo

neįtikėtinai lengvas – ranka neužmiršo peilio

praslysta pro šoną tarsi sulėtintam filme

ar į jaunus meilužių kūnus

žvelgiant pro sapno skylutę

jos akis vis arčiau

vis arčiau begalinė tamsa

sutraukusi viso pasaulio šviesą

stojus aukojimo laikui

 

vėlei atsiliepia kūnas – puslankiu žingsnis nuslysta

nugara išsilenkus standėja

tarsi perlieta pranašo balso

ir delną nutvilko geležtės tiesa

pasisukam

du iš nakties išrauti amžinieji meilužiai

švelniavilniai vieno atodūsio perverti –

aš ragana – paslaugiai išverčia gūsis –

šiaurės pašvaistės liūliuota

su tavim amžinai –

šnibžda pakilus virš borto –

jūros bangos manęs nepriims

o ir tu išduot neišdrįsi

neįstengsi paleist mane skradžiai – – 

sustingom akimirkos kristale

tylos mirtinai sueiliuoti

ir peilio geležtė užgeso

vėžio žvaigždynui stingiam

metusi skaidrų šešėlį – –

                      denis atgavo amą

Karolinos Morkūnaitės nuotrauka
Karolinos Morkūnaitės nuotrauka