Tamsos lašai ant medžių.Nors nelyja. Tai leidžiasi naktisiš savo aukšto, paslaptingo sosto.Girdi, kaip ošia? Ne jūra tai –Naktis, pakeitus vandenį į savo kūną.Senų laivų šešėliai uoste keliasi ir griūva,apkvaitę nuo kaitros. Tai ne kaitra.Tai vasaros naktis – tiršta, išalkus, bet kantri,nes žino, kad negalim nepaklusti.Ji stebi tarsi liūtė vieniša mėnulio tylą,tavo skruostus ir žodžius, kurių neištariam.Haec nox. Šita naktis –pavargus nuo savęs ir iš savęs išaugus –ir mus lyg juodas gintaras išs...
mirę yra daug stipresniuž gyvuosius: neužsigerdami jie valgo gyvųjų širdįir lyg policija daro kratągyvųjų sąžinės bute: viskas išvartytapakelti į orą net orūs karveliai vartikliaiperskaityti visi dienoraščiai ir užrašų knygutėspritaikyti visi raktai rakinamose skrynutėseir podėliuoseieškoma kažkokio plaukoPlautas iš to tik gardžiai juoktųsi bet gyviesiemsnejuokinga jie stengiasi suprastiabsurdo tai teatras ar ėdrus tetraedraso ypač tuo metukai spalio vėjas savo paskutiniogyvavimo dienomis juos v...
na taip, tu teisi – pradainavau irpragrajinau, žioplas, ką jau dabar,man taip atrodė gerai ir gražu,ir teisinga niekada tau to nesakiau,bet man visąlaik atrodė juokingivisi tie tavo rimti beprasmiai darbaiir bėginėjimai kaip tu stropiai ir klusniaikrauni šapą prie šapo, kaipatkakliai gamini panašiusį save – bebalsius, beklausius,bedžiaugsmius, skruzdes kareivius irskruzdes darbininkus visąlaik tylomis baisėjausitom tavo letenom lopetomtom tavo blausiom ir tuščiom akimtuo tavo atkakliu bukumu...
užsikrėtus ugnim pagimdyk man tris degančias gulbes,lai čia būna šviesos daug daugiau negu buvo nuspėta,tegul klumpa skenduolis nusekusioj upėj, apstulbęs – –vos pravėrusi smėlio duris, mane trauki iš lėto, kiek išvogta tavęs, kaulus vėjo skalikai ištąsė(papartynų tankmėj šiurpuliais vienas kitą sugėlębandėm spręsti kuo skiriasi vyrų ir moterų rasė)iki šiol tave saugau – – suskilusią marmuro lėlę, saugau lūžių vietas po pigiausių vienatvės motelių,po aštriausios tamsos, kurioje nukapojami pirš...
Purvinos miestelių aikštėsAlksnių lapai – vandeny.O į žemę žiūri žvaigždės,Kur nulėkti ketini. Ir žvakelė jau į viršųLapkričio pavakaryTolsta degdama: užmiršiuŠį gyvenimą, kurį Kiekviena ugnelė dega,Savimi apgaubdama,Kol pavirsta jis į niekąIr užgęsta kaip diena, Ne saulėgrąžą apsukus –Tavo galvą laukuose,Kai nuo žemės kyla rūkas,Nuo žmonių – skaidri dvasia. Šaltos žvaigždės upėj teka,Mėnuo kaip tiesa ramus.Ir neaišku, ką jos degaTamsoje – save ar mus. ...
Prieš šimtą metų, spalio 27 d., Velse gimė poetas Dylanas Thomas. Jo balsas, skambėjęs įvairiose BBC radijo laidose, tapo visos literatūrinės scenos balsu Anglijos ir JAV klausytojams. Didžiąją dalį savo eilėraščių, tarp jų ir garsųjį „Ir mirtis nebus nugalėta", jis parašė ir publikavo būdamas 16–20 metų. 22 metų, jau pagarsėjęs ne tik kaip poetas, bet ir kaip girtuoklis, Thomas susipažino su Caitlin Macnamara, kurią netrukus vedė. Bendras poros gyvenimas buvo audringas, tačiau jiedu susilauk...
stojas išnara aido vakariosopulio duženos balsasvejasi pinasidvišaku liežuvėliu iš visosmeilės raudos –skeltabalsėšiurpi pagauginėkaip pamotėsvytos išvytos našlaitėlės blauzdelėšvytuojanti žolėsežalumos gelmėjedilgėlių ašarėlėm nuėjusi dulkių stulpaspakeltas ir prišauktaspalaukėm pakrūmėm palenkėmatšipusiais grieždamas peiliaisatsopusius mušdamas vyzdžiusžemynper užuolankaspaskui versmės aleliuuujapalei laiko nuskausmintą rievękur tėviškė suka pro miesto šiukšlynąvis greičiauapsukui...
Šiandienbuvauper pėdąnuo eilėraščio šiandien mačiaužvynuotus akmenissužydėjusias uolas liečiausistuburuplaštakomkrumpliais šiandienbuvauper plaukąnuo eilėraščio kerpės kerpytėsit vaikiškos žvaigždėsapšvietė mano nugarą kvietė tenkur nieko nėra Redos Uogintienės „Angelų lietus“ (2014) ant Šiaulių dailės galerijos sienos (Arūno Uoginto nuotrauka). Apie skulptūras Šiauliuose skaitykite 18 p....
2014-ųjų Jotvingių premijos laureatas kada rimuojasi kiekvienas daiktasir visa jungiasi ir driekias pynėsiš šiapus į anapus iš manęsį niekur ir iš niekur žodžiai imas kai moliu lapkritis paverčia vėl lapusir kregždžių tuščiame lizde nubunda vėjas –tai vėjas iš anapus ir visus veiksmuskuriuos veikiu – veikiu ne čia ir trupa laiko rėmai atverdami erdves kuriasišreikšt materijos garsais ir simboliais tolyguviduržiemį ieškot žibučių – eitanapus jūrų marių arti karalystę kuri neturi žemės nei r...
Vytautui P. Bložei Džiaugsmingą genio kalenimą, kuriuoiš toli pasitinka miškas; apleistą laužavietę beržynėlyje; metais jaunesnį brolį, plonais griežinėliaispjaustantį baravyko kotą; triumfuojantį šunį Džekį; jo paskerstą vargšą kurmį, išlindusįaklai dienos žvalgybai; save –voratinklių siūlais aplipusiais drabužėliais,nuo ryto rasos sudrėkusiom pėdom; įkaitusius geležinkelio bėgius,vedančius daržo link – – – – štai tėvas iš šulinio pasemia šalto vandens,štai motina vikriai apeina burokų...