Kino režisierė Carla Simón filmu „Romerija“, kuriame vaizduoja savo tėvų santykių ištakas ir priklausomybę nuo heroino, baigia savo kinematografinę trilogiją apie šeimas. „Romerijos“ premjera įvyko Kanų kino festivalyje, Lietuvoje šį filmą šiemet pristatys „Kino pavasaris“. Ankstesni trilogijos filmai „Vasara, 1993-ieji“ ir Berlynalės „Auksinį lokį“ pelnęs „Alkarasas“ taip pat buvo rodyti Lietuvoje.

 

× Noelia Ramírez

2017 m., kai Carla Simón Pipó pristatė savo filmą „Vasara, 1993-ieji“, jos močiutė dar nežinojo, kad jos duktė Neus, režisierės motina, mirė nuo AIDS. Nuo jos laidotuvių praslinko dvidešimt ketveri metai – ji buvo pasiekusi tą ŽIV stadiją, kai žlunga visa imuninė sistema. „Kai mama sirgo, niekas nedrįso ištarti to žodžio. Ligoniai slėpė, kad serga AIDS. Seneliai iš motinos pusės nežinojo, kad ji mirė nuo AIDS, nes jų vaikai susitarė sakyti, kad mama mirė nuo kitos ligos. Net mano šeima, gana šiuolaikiška ir atvira, nesugebėjo nusikratyti senos tradicijos ir susitaikyti su padėtimi.“ Debesuotą liepos pabaigos popietę C. Simón visiškai ramiai ir paprastai prisimena tą atsitikimą. Barselonietė sėdi ant suoliuko vaikų žaidimų aikštelėje „Planes d’Hostolese“ Žironoje, tykioje Garočos srityje, išsidėsčiusioje tarp idiliškų slėnių, kur prasidėjo vasara, 1993-ieji. Šiuo debiutiniu filmu apie našlaičių prieglaudą užsimezgė trilogija, kuri, po filmo „Alkarasas“ (2022) apie žemdirbių šeimą iš Segrijos, baigiasi „Romerija“, laisvu pasakojimu apie režisierės šeimos istoriją ir Vigo mieste Galisijoje prasidėjusią priklausomybę nuo heroino. „Tas filmas man suteikė laisvę“, – prisipažino režisierė. Už kelių metrų, pabrėždama savo artimumą, sėdi jos įmotė Paquita, laiko ant rankų Milą, antrą C. Simón vaiką, mergaitę, gimusią prieš šešias savaites, netrukus po „Romerijos“ premjeros Kanuose. Antrame plane jos sesuo Berta ir Carlos partneris Valentinas supa režisierės pirmagimį, trejų metukų Manelį, klausinėjantį, ar dar ilgai užtruksime.

 

 

Carla Simón. Davido Ruano nuotr.

 

Simón didesnę metų dalį gyvena Masnou, bet jai pagimdžius šeima galėjo kelias dienas praleisti kaime. Po pietų ramu, pro šalį praeina vos vienas kitas kaimynas. Kokių dvidešimties metų vaikinas, vaikystėje buvęs jos auklėtinis, išėjęs pavedžioti šunį sveikinasi su seserimis. Žiūrėdamas į tą paprastą vasaros vaizdelį niekas nė nepagalvotų, kad į šį parką sutelktas kūrybinis režisierės žvilgsnis, kad ji ieško atsakymų į klausimus apie savo šaknis, kad nuo savo asmeninio pasaulio ji eina prie bendruomenės, kuria plačią mūsų epochos šeimos trilogiją. Ją sukūrė atskleidusi vieną iš daugelio opų, nuslepiamų istorinėje šalies atmintyje: paranoją ir gėdą, lydėjusias devintojo dešimtmečio heroino epidemiją ir paskutinio dešimtmečio AIDS. „Praėjo pakankamai laiko, kad galėtume pradėti šį pokalbį. Mes, jaunesnė karta, šiaip ar taip, likome gyvi ir supratome, kad atėjo metas pažvelgti teisybei į akis. Būtina išsaugoti istorinę atmintį, nes tie, kurie nukentėjo, palaidojo viską didžiausio skausmo akivare, ir ta žaizda surietėjo“, – sako režisierė. 

Nors neplanavo, jau praėjo dešimtmetis, kai C. Simón tyrinėja savo šaknis ir šeimos tylėjimo priežastis. Jos tėvai Kinas ir Neus devintajame dešimtmetyje įjunko į heroiną ir mirė nuo AIDS – iš pradžių vienas, o po trejų metų kitas. Ji niekada nematė tėvo, kilusio iš Vigo. Motina išsiskyrė su juo būdama nėščia ir išvyko, norėdama atprasti nuo heroino. Carla gimė Barselonoje 1986 m. neužsikrėtusi ŽIV, po trejų metų Galisijoje mirė tėvas. 1993 m. mirus Neus, mergaitę įdukrino motinos brolis su žmona, jau auginantys dukterį Bertą.

Iki dvylikos metų Carla įsivaizdavo, kad dėdė ir teta yra tėvai, manė, kad Kinas žuvo automobilio katastrofoje, o Neus pakirto liga. „Tėvai man pasakė tiesą, kai buvau, mano galva, tokio amžiaus, kai protas labai imlus, tada jau galėjau daug ką suprasti, nors ir nepriaugusi iki paauglystės. Išklausiusi jų pasakojimą atrėžiau: „Gerai jau, gerai, supratau.“ Man labai pravertė pažintis su kartos kontekstu, suvokiau, kad taip atsitiko ne tik jiems“, – pridūrė ji. Carla buvo taip įtikėjusi ta istorija, kad vidurinėje mokykloje vis pasakojo ją savo mokslo draugams. „Gimnazijoje, priešingai, draugams paaiškinau: „Prisimenat, pasakojau, kad mama mirė pasiligojusi, o tėvas žuvo per automobilio avariją? Nieko panašaus“, – prisimena ji. Galima sakyti, kad anas pokalbis tapo jos pirmuoju žingsniu į kino meną, kurį studijavo Barselonos universitete. Vėliau, gavusi stipendiją, ji tęsė magistrantūros studijas Londono kino mokykloje. Menate visus tuos mirusius vaikinus, apie kuriuos niekas nenori kalbėti? Tai tos neregimos kartos istorija.

Filmų trilogiją sieja ne vien autobiografiniai fragmentai, bet, svarbiausia, klinikinė ir intelektuali šeimos žodyno analizė: prasmingas kiekvienas gestas, žvilgsnis, pauzė. Nesvarbu, ar tai būtų kaimo, provincijos, ar miesto kontekstas. Tam tikrą akimirką visi mes matome savo atspindį kokiame nors kadre. C. Simón pabrėžia autobiografinę distanciją. „Filmas „Vasara“ buvo asmeniškesnis, „Alkarase“ daug ko nuo savęs pridėjo scenarijaus bendraautoris Arnau Vilaró, kilęs iš žemdirbių šeimos. „Romerijoje“ nėra nė užuominos apie mano gimines iš tėvo pusės. Joje rodomi tėvo šeimos įpročiai labiau susiję su kitomis šeimomis. Pavyzdžiui, scena, kur senelis (iš tėvo pusės) duoda pinigų anūkams, surikiuotiems į eilę, yra lygiai tokia pati kaip mano senelio iš motinos pusės elgesys, nes jam taip patiko“, – pasakoja režisierė. Pasak jos, tų specifinių, bet universalių galaktikų vaizdavimo paslaptis – tai empatijos paieška narpliojant neišnarpliojamą painiavą. „Teko daug kalbėtis su savo šeima, bet ne tam, kad pasakyčiau „šitas taip, o šitas ne“, tiesiog norėjau pasiklausyti, kad suprasčiau kiekvieno požiūrį. Gyvenime ne visas juoda ar balta. Netgi tada, kai vaizduoji trūkumus, stengiesi švelniai prieiti prie žmogaus, kad geriau jį suprastum. Apskritai kiekvienas daro tai, ką gali, arba tai, kas jam geriau sekasi.“

„Nežinau, kaip jai pavyksta, bet Carla sugeba paskirstyti savo emocijas. Sukaupia visą šeimų mėšlą, sudėlioja į dėžes, brandina mintis, o paskui paverčia jas kažkuo gražiu. Mano akimis žiūrint, jos filmai yra geriausia pagarbos duoklė šeimoms“, – tvirtina jos sesuo Berta Pipó. Sesuo, ketveriais metais jaunesnė aktorė, prisidėjo prie visų trilogijos dalių. Filme „Vasara, 1993-ieji“ ji vaidino vieną iš Fridos tetų, „Alkarase“ – tetą Gloriją, „Romerijoje“ dirbo už kadro kaip aktorių konsultantė. „Pirmajame filme manęs mažiausia, bet jis man asmeniškai brangiausias. Statant ir galutinai montuojant filmą, iš nebūties iškilo kai kurie prisiminimai. Ne visiems pasitaiko tokia proga“, – sako B. Pipó. 

Simón artimieji nėra naujokai kino pasaulyje: jauniausias brolis Ernestas Pipó – „Vasaros“ ir „Romerijos“ garso takelio autorius, bet sesuo Berta ją nustebino paskambinusi likus vieniems metams iki „Romerijos“ filmavimo. „Ji pareiškė, kad nori būti aktorių konsultante, ir aš jai atkirtau: „Ar kuoktelėjai? Tada turėtume visą parą būtų drauge. Jeigu mudvi puikiai sutariame kaip režisierė ir aktorė, kuriems galams mums pjautis? Mudvi susimušime.“ Pagaliau susitarėme. Tiesiog stebuklas, kaip darniai mudvi dirbome.“ Ranka rankon dirbdama su Carla prie monitoriaus, Berta įsimiklino įterpti kai ką iš savo šeimos istorijos. „Filmavimo metu supratau, kad mano sesuo yra našlaitė, – prisimena ji. – Visada laikiau ją seserimi, bet tada aiškiau supratau, kad ji neteko tėvų, nors mudviejų tėvai tie patys. Tada nejučia pradėjau galvoti apie savo tetą, man visai nepažįstamą moterį. Kaip ir Carla, į filmą kai ką įterpiau iš savo vaizduotės, iš prasimanytų prisiminimų.“

Simón motina buvo viena iš 4227 ligonių, mirusių nuo AIDS 1993-iaisiais, tada mirė ketvirtadalis tais metais užsikrėtusių žmonių, o daugiausia – 5857 – mirė 1995-aisiais. Bet Ispanijoje nė nebuvo užsiminta apie tuos pragaištingus metus. „Žmonės kentėjo užsisklendę savyje. Žaizda pūliuoja, tačiau ateina kas nors ir sako: gal nieko neatsitiks, jei sutarsime, kad nieko neatsitiko“, – svarsto C. Simón. Svarbu ne tik kalbėti apie tai, svarbu pakeisti požiūrį į tą piktžaizdę. Ji perskaitė laiškus, kuriuos motina siuntė draugėms į Tetuaną, Amsterdamą, Vigą, Barseloną ir Peru.

Simón suprato, kad tyrimui atsiveria plati gyvenimo sritis, kupina poetinių galimybių. „Atsiskleidė ištisa karta su labai šiuolaikiška būtimi. Juos domino viskas: narkotikai, kraštovaizdžiai, muzika. Supratau, kad privalau padaryti ką nors, kas atitiktų tekstų lygį“, – sako režisierė. Todėl po „Vasaros“ ji pasirinko nebe „Romeriją“, o „Alkarasą“. Jai reikėjo pailsėti po visų vargų, kurių patyrė per debiutinio filmo reklaminę kampaniją, jautėsi visiškai nusialinusi ir neišmanė, ką daryti su sukaupta medžiaga. „Alkaraso“ sėkmė (Berlynalės „Aukso lokys“ ir 2,4 mln. eurų pajamų už filmą) atnešė jai palengvėjimą ir laisvę. „Pagalvojau, kad nieko geresnio už „Alkarasą“ neišeis, tad verčiau darysiu, ką panorėsiu, eksperimentuosiu ir veršiuosi toliau.“ Ir jai, žinoma, pavyko.

„Romerijoje“ režisierė neketina vaizduoti savo artimųjų iš tėvo pusės, tik bando atgaivinti, sutaurinti tą gaivališką prarastąją kartą, kuri gyveno trokšdama laisvės, trokšdama nusikratyti visko, kas susiję su juodais diktatūros metais. Tai puikiai žino Xulia Alonso, Galisijos rašytoja, kurią režisierė pavadino „motina, jei ji dar būtų gyva“. C. Simón parašė šiuos žodžius galisų kalba užrašytų X. Alonso prisiminimų „Būsimasis nebaigtinis“ („Futuro imperfecto“) vertimo į ispanų kalbą epiloge. Prisiminimai pateikiami kaip laiškas dukteriai Lusiai, juose X. Alonso rašo, kaip devintajame dešimtmetyje drauge su partneriu Nico įjunko į heroiną, atjunko po trejų metų, kaip abu susirgo AIDS ir kaip paskutiniame dešimtmetyje Nico mirė nuo centrinės nervų sistemos taksoplazmozės – infekcijos, pražudžiusios ir Carlos tėvą Kiną.

Abi kūrėjos susipažino, kai rašytoja padovanojo Carlai savo knygą Pontevedros kino festivalyje, per filmo „Vasara, 1993-ieji“ premjerą; nuo to laiko jiedvi palaiko ryšį. Rašytojos dukters Lusios ir Carlos gyvenime, kaip telefonu aiškina X. Alonso, aibė „neįtikėtinų sutapimų“. Jas skiria vos dveji metai, abi susirgo astma netekusios vieno iš tėvų (Lusia – Nico, Carla – Neus), turi po du vaikus ir net pastojo tuo pačiu laiku; negana to, patekusios į Šv. Pauliaus ligoninę abi atsidūrė dvivietėje palatoje, kai Carla gimdė Milą. Statant „Romeriją“, X. Alonso koordinavo narkotikų vartojimo scenas ir epizodą, vaizduojantį, kaip atsisakę narkotikų kamuojasi įsivaizduojamieji C. Simón tėvai. „Teko aktoriams aiškinti, kad, gydydamiesi nuo heroino priklausomybės, meilužiai negali nei liesti vienas kito, nei glamonėtis. Aktoriai labai įsijautę vaidino tą sceną, tiesiog buvau sukrėsta. Laimė, visa tai praeity, – pagalvojau.“ X. Alonso irgi mano, kad dabar dukterims atėjo metas užgydyti AIDS paliktas tėvų žaizdas. „Nepaprastai žaviuosi ta tėvų karta, kuri darė, ką galėjo, tokiomis šeimomis kaip mano, tapusiomis aplinkybių aukomis. Jos nepajėgė nusikratyti priklausomybės, paskui susirgo AIDS ir stebėjo, kaip miršta vienas po kito. Lengva kalbėti apie tai, kai viskas praeity. Laimė, per atstumą atsiveria kur kas švelnesnė žiaurių potyrių panorama.“

Dešimtį metų tirdama savo šeimos istoriją, C. Simón, pati to nesitikėdama, rado daugiau šeimų ir suprato, kad nevalia kliautis prisiminimais. „Per visą reklaminę filmo „Vasara, 1993-ieji“ kampaniją kartojau, kad neįmanoma sukurti prisiminimų, kad būtina priderinti kitų žmonių istorijas, bet supratau, kad nevalia pasikliauti pasakojimais, nes kiekvieno žmogaus skausmas savitas, o požiūris – subjektyvus. Atmintis labai atranki ir neatitinka tikrovės.“ Žiūrėdamas trilogiją žiūrovas neturi ieškoti atitikmenų su savo gyvenimu. Autobiografinės kilmės duomenys nesumenkina literatūrinės išmonės. „Filme „Vasara, 1993-ieji“ gal tėra trys tokio pobūdžio scenos. „Alkarase“ pasitaiko vienas kitas atvejis iš šeimos gyvenimo. „Romerijoje“ vienintelis tikras faktas – mudviejų su dėde pasiirstymas valtimi. Aš viską sumaišau. Mano atmintis irgi nepatikima. Tam ir yra kinas: prisiminimams prasimanyti“, – tvirtina C. Simón.

Ji jaučia, kad ciklas užbaigtas. Kitas projektas bus skirtas flamenkui. „Nieko nuostabaus, kad tuo metu gimė duktė. Man atrodo, kad giminės praeitis jau išnagrinėta ir dabar prasideda mano šeimos istorija. Reikia žvelgti į ateitį.“

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas 

Publikuota „El País“, 2025 m. rugsėjo 8 d.