× Jorė Janavičiūtė

 

Apleistame Ignalinos atominės elektrinės, vadinamosios Čornobylio elektrinės sesės, valdymo poste rangosi gyvatė. Branduolinio reaktoriaus šerdis – monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė Emilija Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuoja pastangas užkasti tai, kas nemiršta. Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti audiovizualine kelionė, filmas „Kapinynas“, kreipia dėmesį į gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.

E. Škarnulytė, menininkė, apdovanota „Future Generation Art“ prizu. Jos filmai pristatyti Modernaus meno muziejuje Niujorke, Pompidou meno centre, „Serpentine“ galerijoje Londone, kino festivaliuose „Visions du Réel“ Šveicarijoje, „Hot Docs“ Kanadoje, Roterdame, Busane, Oberhausene ir kt.

 

Monikos Penkutės nuotrauka

 

Kodėl nusprendei kalbėti branduolinių atliekų tema? Kaip suprantu, sprendimas susijęs su tavo ankstesniu trumpametražiu filmu „Aldona“.

Vienas pirmųjų mano trumpametražių filmų „Aldona“ yra apie mano močiutę. Ji apako 1986 m. po Čornobylio sprogimo. Užnuodyti akių nervai. Aš gimiau 1987-aisiais. Tad ji manęs taip niekada ir nepamatė, nors iš tikrųjų labai matė. Močiutė mano gyvenime buvo labai svarbus žmogus.

Viskas prasidėjo nuo asmeninės istorijos, bet ir ankstesnėje kūryboje domėjausi žmonijos Žemėje paliekamais pėdsakais. Filme tarsi leidžiamės į Žemę ir matome ją iš ateities archeologo, ateivio perspektyvos – matome žmogaus paliktus randus. Labai dažnai mano kūryboje pati Žemė, o ne žmogus, yra pagrindinė veikėja ir tyrinėjimo objektas.

Žemėje, kurią vaizduoju, nėra žmonių, personažų, naratyvo. Lieka tik geologinė struktūra, stebint vaizdą po vaizdo, kaip stratą po stratos, pradedant nuo aerovaizdų, artėjant prie žemės, sluoksnių po žeme ir einant ligi mikroskopinio vaizdo – tai tartum šiuolaikinio pasaulio skerspjūvis, atveriantis ir narpliojantis smurto, troškimų, žmogaus godumo tematikas. Man įdomesnės kitos rūšys, kitos perspektyvos ir kiti, didesni nei žmogaus masteliai.

Taigi atominių atliekų laidojimo projektas Lietuvoje, kurį užbaigus planuojama, kad visa buvusios Ignalinos AE teritorija taps žalia veja, man priminė etruskų nekropolius. „Kapinyne“ taip pat matome intarpus, kuriuose šokame į dingusių civilizacijų pėdsakus. Matome ne tik etruskų urvus, bet ir kelių tūkstančių metų romėnų miestus, paskendusius Viduržemio jūroje. Šis filmas ir apie žmogaus laikinumą.

Filme daug lokacijų visame pasaulyje. Ar į jas visas vykote? Ar buvo sunku patekti, ar naudojote kokią nors rastą medžiagą?

Į daugumą lokacijų stengiausi patekti su komanda ir dažniausiai pats procesas užtrukdavo ilgai, net kelerius metus, buvo sudėtinga, pavyzdžiui, patekti tiek į Prancūzijos nacionalinės radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros saugyklą, esančią 500 m po žeme, tiek į Ignalinos AE ir kitur. Man norisi žiūrovus nuvesti ten, kur jie negali patekti.

Kai pirmą kartą filmavau uždarytoje Ignalinos AE, nustebau, koks milžiniškas Šaltojo karo monumentas yra Lietuvoje, ir pajutau labai stiprų norą jį užfiksuoti.

O kaip visos šios vietovės atsirado „Kapinyne“?

Tai labiau mano asmeninės sąsajos, interpretacijos, mitologijų jungimas, jis kartais būna pasąmoningas. Pavyzdžiui, scena su gyvate ir Ignalinos AE valdymo pultu, turėjau tokią viziją – Alejandro Jodorowskio „Šventajame kalne“ yra scena su kambariu, primenančiu reaktorių. Būtent Ignalinos AE reaktorius man buvo panašus į tą siurrealistinį kambarį. Taip pat apsilankiusi Čornobylyje ir Pripetėje mačiau, kaip gamta viską tarsi perima, užvaldo. Gyvatė man yra mitologinis simbolis jėgos, kurios jau nebegalime kontroliuoti.

Kaip atradai šio filmo struktūrą?

Filme vyrauja kelios skirtingos struktūros: žiedinė, cik­lo, geologinė.

Viena iš jų geologinė – mes nuo pat pradžių, kai paneriame po žeme ir po vandeniu, beveik visą filmą ten liekame ir tik filmo pabaigoje išlendame.

Ciklo struktūra (filmo pabaigoje grįžtama į pirminę situaciją). Uranas yra imamas iš žemės – filme matomas visas procesas – iškasimas, išardymas ir ato­minių atliekų laidojimas atgal į žemę – ten, iš kur atėjo, tik po žmogaus prisilietimo daug pavojingesnis. Prižadinome monstrą, kuris kvėpuos amžinai. Pabaigoje matome gyvatę, keičiančią odą. Tai naujo ciklo pradžia. Žmonija išnykus, bet ji vis dar gyvena.

Kita struktūra žiedinė – Uroboras (sen. gr. ouroboros – „ryjantis savo uodegą“) – senovės Graikijos ir Egipto mitinė gyvatė, apsivijusi Žemės rutulį ir nasrais įsikibusi į savo uodegą.

 

Filmo „Kapinynas“ kadras

 

„Kapinyne“ į daug ką žiūrėjau iš mitologinės perspektyvos. Būtų galima įžvelgti, kad filmas yra ir iš urano atomo dalelės perspektyvos, o ne iš žmogaus. Todėl buvo ir sudėtinga, nes nėra tiesioginio emocinio priėjimo prie žiūrovo. Pristatinėdama filmo projektą dažnai susidurdavau su pasiūlymu įtraukti vieną veikėją, kurį sekčiau, tačiau nuo pat pradžių filmo idėja buvo pasakoti istoriją ne iš žmogaus požiūrio taško. Man tai toks absurdas, tokio mažo žmogaus scenarijus – kaip išmontuoti tokią milžinišką struktūrą ir palaidoti ją į žemę.

Filmo pabaigoje matome povandeninius miestus ir atkastas mozaikas, šie vaizdai iš paskendusio miesto šalia Neapolio. Galvojau pradėti filmą mokslinės fantastikos scenarijais, kad pasaulis jau yra po vandeniu. Tačiau kartais sci-fi scenarijų nereikia ieškoti taip toli – jie jau yra aplinkui. Taip atradau paskendusį miestą.

Filme atsidengia daug kultūrinių sluoksnių. Studijavau skulptūrą, tad filmavimo kamerą suprantu vos ne kaip geologinį instrumentą, paimantį geologinį mėginį iš pasaulio. Kamera tarsi skenuoja kultūrinius sluoksnius. Filmas pradedamas nuo pasaulio sukūrimo, kaip iš žvaigždžių dulkių susiformavo uranas, kaip jis buvo po žeme, kaip žmogus jį iškasė ir t. t. Man filmo laikas yra geologinis, daug ilgesnis negu žmonijos. Žmogaus civilizacijos labai trumpai egzistuoja ant žemės paviršiaus, o uranas buvo ir bus.

Kiek viskas truko?

Septynerius metus. Galvoju, kodėl pasirinkau tokią temą, kodėl nepasirinkau, pavyzdžiui, kurti filmo apie Karibus? Visur reikėjo eiti savo kūnu, pavyzdžiui, filmuojant Ignalinos AE. Mums su Eitvydu (Doškumi – vienu filmo operatorių, – aut. past.) radioaktyviose Ignalinos AE zonose reikėjo dirbti labai greitai. Kartais ateidavome į patalpą ir turėdavome vos keletą minučių viskam nufilmuoti dėl didelio radioaktyvumo.

Kaip suprantu, turėjote labai daug medžiagos. Koks buvo montažo procesas?

Gal dar būčiau tęsusi filmavimą ir kūrusi naujas scenas, bet prodiuseriai sakė, kad jau reikia pabaigti. Dar būčiau tęsusi kelerius metus. Gyveni ir filmas kartu su tavimi gyvena. Montuojant jau reikėjo rasti struktūrą. Kurdama filmą dirbau su keliais montažo režisieriais, bet galutinę struktūrą atradome kartu su Miku Žukausku. Su juo ir radome pagrindinį personažą, pitoną ir visą jo kelionės ciklą. Montažas tikrai nebuvo lengvas. Ieškojome, kaip žiūrovui ištransliuoti įvairias metaforas ir sąsajas.

Atėjai iš meno lauko. Ar kuriant „Kapinyną“ išryškėjo skirtumai, kaip menininkai ir kino kūrėjai, baigę kino mokyklas, mato kūrybos procesą?

Taip, labai. Nuo pat pradžių, prieš 7 metus, visuose projekto pristatymuose sakiau, kad šis filmas yra įtrauki vizualinė meditacija, kai garsas lygiai taip pat svarbus, kaip ir vaizdas. Įtraukianti kelionė po kūną per garsą. Visos mano išvardintos kompozicijos filme skirtos panirti į jį ir likti ten. „Kapinyne“ nėra stereotipinės struktūros apie žmogaus dramą, nėra kanoninio naratyvo, nėra kulminacijos, viskas – uždaras ratas. Aš dirbu su video­instaliacijomis, kai gali bet kada įeiti ir išeiti, nėra nei pradžios, nei pabaigos, todėl filme vaizduojama gyvatė, valganti savo uodegą. Tokia struktūra padeda žiūrovą įtraukti ir kartu duoti jam galimybę pačiam spręsti. Nebandau duoti atsakymų, ar tai gerai, ar blogai. Per stebėjimą ir kontempliatyvų, metafizinį buvimą su objektais, struktūromis ir kt. gali pajusti laiką ir modernaus žmogaus, kuris propaguoja nuolatinį progresą, nerimą. Mūsų filmas yra labiau kaip šios dienos, to, ką sukūrėme, archeologinis stebėjimas. Įsivaizduoju: kai filme matomi objektai – tiek Ignalinos AE, tiek Čornobylio sarkofagas – bus atrasti po 10 tūkst. metų, tų laikų žmonės kels klausimus, kas tai buvo, kokia religija tai buvo, kuo jie tikėjo, kas juos stūmė į priekį? Ar šios struktūros buvo pastatytos pomirtiniam gyvenimui? Bandau jas matyti kaip griuvėsius. „Kapinyne“ svarbiausia tematika – ne kapinės, ne laidotuvės, bet labiau griuvėsiai.

Ar karo Ukrainoje pradžia paveikė kūrybinį procesą, filmo turinį ar jau buvote pabaigę filmą, kai jis prasidėjo?

Apie ankstesnius mano trumpametražius filmus mama sako, kad jie iš anksto numato dar neįvykusius dalykus. Kai prasidėjo karas, buvome bebaigią filmą, buvo daroma filmo spalvų korekcija. Prieš pat karą filmo pabaigoje įmontavome atominių sprogimų archyvinę medžiagą. Tad prasidėjus karui, filmas pasidarė dar aktualesnis.

Labai svarbu paminėti, kad aš, filmas ir visa kūrybinė komanda palaikome Ukrainą. Rusijos branduolinis teroras kasdien darosi vis baisesnis, tai man kelia labai daug stiprių emocijų.

Iš kur tavo kūryboje atsiranda undinės ir vandens motyvai? Kuo jie tau svarbūs?

2015 m., kai dar studijavau Norvegijoje, ten veikė NATO povandeninių laivų bazė. Joje nufilmavau trumpametražį filmą-videoinstaliaciją „Sirenomelia“: undinė plaukioja po Šaltojo karo griuvėsius. Mane visąlaik domino Šaltojo karo mitologija. Todėl ir norėjosi mitologinio personažo, kuris būtų kaip gidas. Personažo, kurio kūnas prisitaikė prie radioaktyvių ir kitų besikeičiančio klimato ir pasaulio sąlygų. Gal tai mano evoliucinis pasiūlymas, kad visi grįšime į vandenį? Norėjau, kad ta undinė bent trumpam pasirodytų „Kapinyne“. Man ji taip pat svarbi ir tarsi suteikia šiokį tokį pozityvų sprendimą – mutuoti, prisitaikyti. Reikia ieškoti naujų scenarijų, kaip prisitaikysime.

Minėjai, kad garsas buvo lygiai taip pat svarbus, kaip ir vaizdas. Papasakok apie garso kūrimą.

Naudojamas tiek filmuojant įrašytas, tiek įrašų studijoje sukurtas garsas. Tai ilgo bendradarbiavimo su garso režisieriais Jokūbu Čižiku ir Vytautu Puronu rezultatas. Labai ilgai miksavome, kaip erdvėje turi jaustis garsas, kaip jį turi jausti kūnas. Taip pat naudojome norvegų kompozitoriaus Gautes Barlindhaugo specialiai mums sukurtą kūrinį, kuriame girdimi skirtingomis kalbomis kalbantieji, jų balsai tarsi sklinda iš neveikiančio „Duga“ radaro. Lyg iš Babelio bokšto.

Ar tau svarbus aktyvizmas?

Manau, visi mano filmai prasideda su šia intencija, tačiau nenoriu užspausti žiūrovo su tiesioginiais atsakymais. Man svarbu palikti erdvės pačiam žiūrovui pajusti ir išmedituoti skalę, laiką, archeologiją.

Netiesiogiai keliami klausimai analizuojant žmogaus veiklą, nematomas struktūras, bandant jas padaryti matomas, bet neužsiimant politiniu aktyvizmu, o remiantis mitologija.

Kaip minėjau, „Kapinynas“ man yra filmas apie žmogaus civilizacijos palikimus, apie mirtiną ir globalini branduolinių technologijų poveikį visur, poveikį, kurį žmogus pats sukūrė, tačiau nebegali jo suvaldyti.

Dedikuoju šį filmą kovotojams už laisvę ir taiką Ukrainoje!

Jorė Janavičiūtė – kino režisierė, scenaristė, žurnalistė.