Žvarba – lietuviška vasara. Nepažįstamieji glaudžiasi vienas prie kito, kartkartėmis tarsi rodydama liežuvį vis pasirodo saulė. Nepaisydami įžūlių vėjų šurmuliuojantys klausytojai pamažėle prišildo amfiteatrą. Laukia skaitymai. Pavydžiu čia nesiliaujantiems plūsti moksleiviams ir studentams – gal tai, ką šįvakar išgirs, kurio nors iš jų gyvenimą pakreips nauja vaga. Tokiuose MO muziejaus poezijos skaitymuose prieš kelerius metus taip nutiko ir man, kai išgirdau Vaivą Grainytę, skaitančią tekstus iš „Gorilos archyvų“. 

Šią vasarą su visa minia (nežinau, kaip dar kitaip pabrėžti šitokį poezijos skaitymams neįprastą kiekį žmonių) po MO skliautais klausėmės nesėkmingo flirto, kurį mums pateikė Dovydas Grajauskas: „o taip mažyte sakyk / o tu ar palepini savo katę maišeliu whiskas / geraigerai viskas baigiu / einu pasilepinsiu whiskis / pats neišsigers o kandidatų niekada / netrūksta“ („Šlapio ėdalo bliuzas“, 21 p.). 

 

 

Dovydas Grajauskas, „Debreceno gatvės bliuzas“, V.: „Baziliskas“, 2025

 

Tiek šis, tiek kiti MO muziejaus amfiteatre skambėję tekstai – iš naujausio, jau antrojo, D. Grajausko poezijos rinkinio „Debreceno gatvės bliuzas“, pavadinto pagal Klaipėdos mikrorajoną ir jame esančią gatvę. Už šią knygą autorius pelnė Jaunojo jotvingio premiją. Rinkinyje vyraujanti tendencija poeziją tapatinti su bliuzu perimama ir išplėtojama dar iš poeto debiuto „Apie reiškinius“, kuriame pirmąsyk susipažįstame su kandžiu, ironišku, buities ir būties paradoksus bei distanciją mėgstančiu kalbančiuoju. Tačiau, kitaip nei pirmoje knygoje, šįsyk D. Grajausko eilės temiškai nuoseklesnės, labiau vedamos vidinių naratyvų ir muzikos, kylančios iš kasdienybės sąskambių ir šiuolaikybės absurdo, tad ir pats rinkinys skamba darniau. 

Rinkinyje panaudotos Beno Šarkos nuotraukos – fantasmagoriškos, nepatogios savo ironišku šypsniu. Nors jose vyrauja tuščios ar apleistos erdvės, pavaizduoti keisti, pavieniai žmonės nėra vienišiai, veikiau autsaideriai. Gal kiek nuvalkiota mintis, bet šis paradoksas – vienatvė esant tarp žmonių, – rodos, veikia ir D. Grajausko eilėraščiuose. Dauguma Debreceno „bliuzų“ yra apie vienišumo pojūtį ir tarpusavio nesusikalbėjimą, būties dualumą. Puikiai suprasdamas, kad nė vienai nepriklauso, eilėraščių subjektas tragikomiškai svyruoja tarp dviejų erdvių, žyminčių skirtingas pasaulėvokas. Tarp Klaipėdoje esančio blokinių namų rajono, bendrabučio, kuriame autorius užaugo ir kur galioja visi, tik ne vilties ar sėkmės dėsniai, ir tarp gyvenimo svetur, kur tariamai įmanoma viskas.  

Turint galvoje šiandien vyraujančią naratyvaus verlibro tradiciją, muzikalus D. Grajausko poetinis balsas skamba pagauliai jaunajai skaitytojų ir klausytojų kartai: autorius itin mėgsta kartoti eilutes ar pavienius žodžius, taip kurdamas eilių melodingumą, net savotiškas manifestacijas ar afirmacijas. Šiuo požiūriu jį būtų galima palyginti su scenoje neretai kartu pasirodančiu, skambesiu taip pat žongliruojančiu, poetines plunksnas dar tik pradedančiu kedenti Pijumi Opera. Taip pat galima rasti ir šiek tiek autoriaus tėvo, irgi poeto, Nacionalinės premijos laureato Gintaro Grajausko įtakos. Nepaneigiantis savo tėvų autoriteto – tiek tiesioginiu, tiek poetinės tradicijos požiūriu – toks galbūt ir yra naujasis poezijos balsas, įgarsinantis Z ir jaunesnes kartas.

Vienas šio balso pavyzdžių – muzikalus, įtaigiai skambantis tekstas „Radauskiškas bliuzas“ (45 p.). Pirmasis posmas „ėjau namo / (aš visada einu / namo)“ nuskamba kaip aidas, pritariamasis vokalas, patvirtinimas. Tekste vis pasikartojantys ėjimo namo, gyvo miesto motyvai ir juos lydintys nuolat kintančių erdvių aprašymai – tarsi spragsėjimas pirštais ar lėtai užgaunamos gitaros stygos  („žviegė ašmenys ir žiro žiežirbos / meluoju jokio fabriko nebuvo bet gražu / kai žviegia ašmenys ir žyra žiežirbos“). Autorius, nevengdamas radauskiško estetizmo, stengiasi suprasti savo būseną, kai visko yra per daug, fiksuoti patiriamą (muzikinę?) estezę, nuostabą kasdienybėje: „nebemeluoju / žviegė ašmenys ir žiro žiežirbos ir plūdo / gatvėmis taip užsupo / kad prieš akis man iš šviesos / išniro / upė“.

Grajauskas išties daug žaidžia sąskambiais ir paradoksais, tačiau jo eilės toli gražu nėra savitiksliai kalbiniai ar fonetiniai žaidimai, nors kartais galėtum susidaryti įspūdį, kad svarbiausia jam – prajuokinti. Debreceno gatvės, kurioje patirdami nepriteklių, priklausomybes, smurtą gyvena Pranas, Saulius, Osvaldas, Irena, Birutė, Ruslanas, Aurelija, Čiorikas, Sigita su Matu, Marius su Kristina, linija yra veikiau epiška, parodanti stebėtojo kalbinį išradingumą ir šmaikštumą, bet ne socialinį jautrumą. Kita vertus, paribyje neįžvelgiama jokios mistikos, romantikos, nefetišizuojamas skurdas, minėti personažai ir jų likimai yra svarbi kalbančiojo gyvenimo dalis, kad ir kaip ironiškai skambėtų eilės (banaliai tariant, gali ištraukt žmogų iš Debreceno, bet Debreceno iš žmogaus – ne). Nes ko neaprašysi, to ir nebus: „o kaip tie kuriuos pamačiau daugkart ir / visada mačiau daugkart ir aš juos matysiu / jie eis ir išeis ir pareis ir / galiausiai išeis ir tada jau / daugiau aš jų nematysiu“ (61 p.). 

Rodos, knygoje nėra realių pokyčių, laimingų pabaigų ar išeičių. Tik ironiškos svajos – kaip braškinės „Marlboro“ cigaretės, kurių raudonas pakelis suteikia saldžią iliuziją, o jų skonis rūsčiai grąžina į tikrovę. Kalbantysis vis bando parodyti savo gebėjimą atpažinti ir draugiškai pašiepdamas tarsi demaskuoti prarają tarp idealų ir tikrojo gyvenimo menkystės. Pavyzdžiui, skeptiškai vertinama šiuolaikinė afirmacijų ir manifestacijų, perdėto pozityvumo kultūra, kai tikima individo galia keisti savo gyvenimą. Eilėraštyje „Nugirstas bliuzas“ imituojama autobuse Vilnius–Klaipėda neva išgirsta radijo laida. Numanomas vedėjas absurdiškai kviečia pasidalinti „sunkiais išgyvenimais“, kaip patiriamas fizinis, psichologinis smurtas, prievarta ar galiausiai net įvykdoma brutali žmogžudystė: „ir jei tu kas rytą atsikeli kaip iš naujo pradedi / naują žaidimą tai paskambink į mūsų laidą ir pasipasakok / koks varganas yra šitas tavo / gyvenimas“ (20 p.).

Todėl nenuostabu, kad rinkinyje – daug apibendrinimų: „žmonės ir žmonės ir žmonės visi septyni milijardai / kai kurie netgi vagys arba žmogžudžiai ir vis tiek / žmonės // [...] // o štai didelė plati upė / jos dugne užteks vietos / visiems“ („Hidrografinis bliuzas“, 55 p.). Kartais tokie apibendrinimai tarsi sufleruoja autoriaus vertybines nuostatas, tačiau jos gana netiesioginės, dažniau nustelbiamos pramoginio ir satyrinio aido. Šie tonai leidžia autoriui daryti gan pompastiškas ir estetiškai patrauklias išvadas: „daug metų dirbo su žmonėmis / manėsi darąs gerą darbą kad su / žmonėmis šitaip susikalba // bet žmonės daug metų dirbo su juo / todėl jis pasidarė kartus ir piktas / daug dažniau pagalvodavo kad mielai / duotų kam nors į snukį nei kad žmonės / yra geri bet kvaili“ („Pridurtas bliuzas“, 39 p.). 

Leidinio koncepcijoje figūruoja bliuzas, tačiau vis dėlto tenka pripažinti, kad pasitelkiama ironija ir kalbančiojo subjekto savęs pozicionavimas kiek primena atpažįstamos dainos koverį. Nepaisant to, net kiek nuvalkiotas temas poetas sugeba perteikti su ryškia ambicija ir individualumo gaida. Pavyzdžiui, svetimumo dirbant biure tema nėra nauja, bet autoriaus ji atliekama tiksliai ir muzikaliai, tad sukuria naujumo įspūdį. Skaudžiai asmeniškai ir šviežiai nuskamba „Žmogiškųjų išteklių bliuzas“, pradedamas eilėmis: „ir aš turiu kolegą turiu kolegą / kurio katinas padvėsė ir šiaip mes / su kolega nesišnekam bet apie tą katiną / pašnekėjom supratau kad jo kartais / pasiilgstu“ (58 p.). Biuro kolegas, kurie vis dėlto nėra itin kolegiški ir artimi, siejami nebent bendros rutinos, suvienija netekties, ilgesio jausmas – abiejų vienakryptis. Šiuo atveju ironija leidžia nesusitaikyti su šiuolaikine darbo kultūra ir svetimumo absurdu. Tad ar nėra taip, kad koveriai skamba geriau nei originalai?

Reziumuojant norisi pasakyti, kad D. Grajauskas su savo „Debreceno gatvės bliuzu“ sugebėjo nustebinti. Nors abstrakti, gyvenimo paradoksais, žodžiais ir garsais žaidžianti poezija gali palikti vienkartinumo įspūdį, pasirodyti greitai perprantama ir nusibostanti, nepasiūlanti nieko daugiau. Nepaisant klastingai pagaulios, distanciją kuriančios ironijos, šiame rinkinyje galima išgirsti švelnumo pustonių. Vienatvės, nedosnaus likimo fone subtiliai cingteli meilė, bandymai kurti ryšį ar rasti prasmę. Gal tokie dalykai suskamba todėl, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nėra gausu poezijos apie meilę – laimingą, ekstatišką? 

Nors šaltai ironiškoje knygoje tai akivaizdžiai išsakančių eilių nėra daug, jas verta išskirti: „Elsbergiškas bliuzas“, „Stoglangių bliuzas“. Pirmajame tekste lyg žvyras ar trupiniai byrantis, sunerimęs (o gal pagiringas?) kalbantysis pamažu atranda ramybę moters žvilgsnyje. Antrajame jaukiai nuaidi posmas: „meile mano nenuskridus / toks tad labas toks tad rytas / didūs šiandienos darbai / nesikelkim perskambins vėliau / varpai“ (35 p.).

Skaitydama D. Grajausko eiles prisiminiau tiek vasarišką žvarbą, kai ieškai kito žmogaus šilumos, tiek jausmą, kai belangiame ir prirūkytame bendrabučio koridoriuje baisiai trūksta oro, o ryškiai žaliuojančio išėjimo ženklo niekur nematyti. Tai jauno žmogaus bandymai susiprasti ir suprasti aplinkinį pasaulį, tarpusavio santykius. Ši atmosferiška poezija skaitytojui gali sukelti skirtingų asociacijų, priminti apie turėtas ambicijas, neišsipildžiusius norus ar siekius, bandymus pasikeisti ar pabėgti nuo savęs. Pabėgti nuo vienatvės minioje. Vis dėlto smalsu, ar autorius ateityje planuoja išbandyti ir pasiūlyti kitokių muzikinių žanrų arba aranžuočių. Nes klausos jam netrūksta, klausytojų neabejotinai jau yra. Svarbiausia nepalikti groti tos pačios plokštelės. Net jei skambant minoriniam koveriui lengva įsivaizduoti braškinį „Marlboro“ skonį.