Aušra Giedraitytė. Jis

Dienoraščio ištrauka


Šiandien sustojau autostrados šalikelėje. Ašaros trukdė vairuoti. Nežinau, kodėl kiūtojau ant to vairo ir verkiau. Galbūt tikėjausi, kad kas sustos ir paklaus, ar mano automobiliui sprogo padanga.

Tose pirmose akimirkose, toje pačioje pirmoje, kai susitinka du žmonės, telpa viskas, kas vėliau nutinka. Keista, kaip sekundėje gali tilpti metai. Prisimenu, pirmą vakarą praleidome per šventas Kalėdas, o paskutinį per Didįjį šeštadienį, Velykas. Jo kvapas iš mano plaukų, drabužių ir patalynės dalelė po dalelės išnyko. Neišmečiau jo alaus butelio, iškeičiau taromate ir už visą tarą nusipirkau loterijos bilietą. Jei laimėsiu, įsigysiu namą prie Atlanto vandenyno ir pakviesiu jį į svečius.

Vidurnaktis, aš degalinėje. Lyja. Automobilyje nėra popieriaus. Rašau ant skalbyklės instrukcijos lapų. Jai reikalingas santechnikas. Ir kaip man po galais ištraukt įstrigusį apatinį trikotažą? Jis ten skendi nuo penktadienio. Šiandien susipažinau su Tėja. Ji rūkė atsirėmusi į sieną per patį lietaus įkarštį. Praeidama pagalvojau, kad ji labai graži. Vasaros gatvės ligoninėje – apie dešimt korpusų. Iškart galvojau, kad ji ten dėl to paties kaip ir aš. Nesivarginau užkalbint. Per pie­tus susitikom prie bendro stalo. Kai atnešė maistą, ji net įrankių nepakėlė. Galiausiai atsisukau ir pasakiau, kad jos patiekalas atšals. Nusijuokė. Maistas – ar šiltas, ar šaltas – yra visiškai nesvarbu, jei santykis nulinis. Po kelių akimirkų ji jau verkė į sriubos dubenį. Tos ašaros ateina, kai esi toks tuščias, kad nebegali ničnieko įsidėt į burną, net kramtomosios gumos, nes viskas atrodo nešvaru, bjauru. Lėkštes, aišku, patikrina ir aš gavau baudos taškų, nes išvalgiau tik blynų vidų. Per pavakarius Tėja jau valgė, girdėjau, kaip jos šakutė kartkartėmis skambteli į lėkštę. Šįkart aš sėdėjau ir verkiau į makaronų dubenį. Tuomet užsimerkusi sukišau maistą į burną, užsigėriau ir išbėgau lauk. Pliaupė lietus, prisiminiau, kaip sakė, kad draugas jai nupirks šuniuką, kai ji priaugs svorio, pridūriau, kad veislė priklausys nuo to, kiek kilogramų pavyks priaugti. Ji atlošė galvą ir nusijuokė. Tuomet renkuosi čihuahuą, pasakė. Ji labai graži. Man patinka jos veidas, prakaulus ir kiek piktas. Rūko kas kelias dešimtis minučių, net jei pliaupia lietus. Tiesa, aš irgi norėčiau šuniuko. Anglų kokerspanielio. Toks primena užkietėjusius kilnius romantikus, kurie atsirastų kitam žemyne, kad ištrauktų apatinį trikotažą iš skalbyklės.

 

Aušros Giedraitytės nuotrauka
Aušros Giedraitytės nuotrauka

 

Laikas nepaliaujamai veržiasi pirmyn. Gražu, kai žmoguje telpa laikas, per kurį jis spėja priešintis mirčiai. Prašvito. Pastarosiomis savaitėmis bijau pabusti naktį. Nebegaliu užmigti. Prisimenu jį. Bandau užmigti ant dešinio šono, ant pilvo, be pagalvės, kūdikio poza, numirėlio poza. Ir vis tiek nepavyksta. Gyventi su nervine anoreksija nėra lengva. Nors turbūt leng­viau nei su bipoliniu sutrikimu ar pirmojo tipo diabetu. Tiesiog gyveni kartu ir apsimeti, kad labai gerai sutari. Randi bendrą kalbą. Jums pradeda patikti bendri dalykai. Supanašėji. Pradedi mąstyt kaip ji. Ir tuomet viskas erzina. Vengi grįžti namo, galvoji, kuri savaitės diena, apsimeti, kad pametei raktą, užtrukai darbe, nors esi degalinėje.

Net jei gera tą akimirką, kurioje esu, vis tiek sugrįžta mintis apie jį. Važiuoju automobiliu, vėjas taršo plaukus ir pasirodo toji mintis, pravažiuoju raudoną šviesoforo šviesą, sėdžiu kavinės lauko terasoje, kalbuosi su savo geriausiu draugu, už jo beprotiškai gražus saulėlydis ir pasirodo toji mintis, didelė, visa apimanti mintis – nieko nebegirdžiu, dingstu. Sėdžiu vakare ant smėlio dėžės, rūkau ir pasirodo toji mintis. Toji mintis išves mane iš proto. Alaus kamštelis sako, kad mačiau jį birželio ketvirtąją. Kai pamesiu palto sagą, kamštelis galės tapti pakaitine saga. Pirmasis jo patarimas uždėti automobiliui padorias žiemines padangas vedė geru keliu. Tikiuosi, antrasis paskatinimas – priaugti svorio – nuves dar geresniu, ir man nebereiks sagų. Jis sakė, kai priaugsiu penkis kilogramus, galėsime susituokti. Nuo to laiko, kai susipažinom, aš keturis kartus gulėjau ligoninėje išvežta greitosios pagalbos automobiliu ir dar du raičiausi namuose galvodama, kad numirsiu. Man liepta mechaniškai valgyti ir mechaniškai laiku eiti miegoti.

Nežinau, kiek dabar valandų, žinau, kad į darbą keltis penktą ryto, o šaldytuvas tuščias. Buvo gražus dangus, sūnus stovėjo basas priešais akacijas ir žiūrėjo, kaip lietus kapsi jam ant pėdų. Labai šalta. Apsivilkau megztinį, sėdžiu po pūkine antklode ir vis tiek kalenu dantimis. Neišeina užmigti. Suvalgiau sausų pusryčių, nors dabar nėra pusryčiai.

Šiandien aš ligoninėje, valgymo sutrikimų skyriuje. Tualete ant durų parašyta „prašome nevemti“. Mano dieta kol kas A, greit bus B, o prieš išeinant C.

Jis įstrigo. Labai stipriai ir giliai. Ilgiuosi jo. Ilgiuosi jo kūno. Šalia ar prie jo stipriai prisiglaudusi jaučiausi namuose. Man patikdavo įsikniaubti į jo juodos spalvos marškinėlius. Labai patikdavo veidu liesti jo kaklą, odą. Ji pilna ugnies, gyvybės. Prisimenu jo randus, laiko žemėlapį. Man patikdavo, kai jis palikdavo bučinius ant mano odos. Įdomu, ar palikau bent šiek tiek savęs jo sidabro grandinėlėje. Būdavo gera ją čiuopti ant savo kūno. Jausti prigludusią tarp raktikaulių. Girdėti jo širdį, delnu jausti jos plakimą. Būdavo gera gulėti ant jo kūno. Kai mano kaulai palikdavo mėlynes ant jo. Jausti jo rankas, raumenų vingius. Jo rankos švelnios, kažkas bendra jas sieja su jo lūpomis.

Nepamenu, ką valgiau pastaruosius mėnesius, bet pamenu, ką tiksliai valgiau su juo. Pamenu, kaip važiavau paimti jo užsakytų pietų prie Užupio Angelo esančioje kavinėje. Atsiskaičiau jo kortele, kurios PIN kodas buvo jo gimimo metai. Kai važiavau link namų, stikliniai alaus buteliai posūkiuose bumpteldavo vienas į kitą. Grįžusi atidariau keleivio pusės dureles, vienas jų nukrito ant akmenukų ir sudužo. Pamaniau, kaip reikiant gausiu per nagus. Kai įsiropščiau namo pro priekines lauko duris, jis su mano sūnumi klausėsi muzikos. Visai nesupyko dėl butelio, ničnieko nepasakė.

Prisimenu, kaip šventų Kalėdų naktį sėdėjome apsikabinę ant lovos krašto. Glosčiau jam plaukus. Tą akimirką pamilau jo akis. Niekuomet nemačiau jo rašto. Nei jo parašo. Prisimenu tik darbo kalendorių. Tas kalendorius atrodė svarbus, elegantiškas. Kai reikia slaptažodžio, visada naudoju „Kambarys 1061“. Niekuomet nepamiršiu to kambario. Nenoriu pamiršt to jausmo pradžios. Niekuomet.

Aš ligoninėje, ant sienos žaidžia medžių šakų šešėliai. Prisimenu pirmą cigaretę su juo, teatro rūkomajame. Labai bijojau, kad matys, jog iš jaudulio man dreba rankos. Patiko, kad jo kalbėsena primena jo žingsnį, eiseną. Tąkart jis paklausė, koks mano amžius, pasakė, kad galėtų būti ir septyniolika. Ilgiuosi jo balso. Prisimenu, kaip trumpam laikė mane už rankos, naktį, kai ėjome iš viešbučio link mano automobilio Totorių gatvės kieme. Tai buvo vienintelis atstumas, kurį nuėjome susikibę už rankų. Pastebėjau, kad jo žingsnis tylus ir minkštas kaip liūto.

Norėčiau rūkyti. Negaliu prisidegti, nes nuo pirštų pagalvėlių nusilupo vienas odos sluoksnis. Skauda ką nors liečiant. Šiek tiek atbukęs lytėjimo pojūtis. Norėčiau, kad tai būtų pakankamai svari priežastis kam nors paskambinti. Paprašyti pridegt. Vakaras. Vasara. Eidama pasivaikščioti apsukau ratą. Rokas žaidė krepšinį. Nežinau, iš kurio jis skyriaus. Pagalvojau, būtų smagu pamėtyti kamuolį. Lauke dvidešimt keli, aš vilkiu vilnoniu megztiniu. Visą laiką šalta. Sviesto davinys yra penktadalis sviesto pakelio. Tiek paprastai išnaudoju per mėnesį. Paskutinius tris sviesto pakelius išmečiau į šiukšlinę, nes jiems baigėsi kantrybė gulėt mano šaldytuve iki galiojimo pabaigos. Kartu su majonezu ir padažu makaronams nuo 2012 metų.

Man 39 laipsniai temperatūros ir aš degu noru jį pamatyti. Norėčiau delnais paliesti jo delnus. Turiu žemėlapį, todėl kyla mintis apie kelionę automobiliu per Ameriką. Greičiausiai todėl, kad man 39 laipsniai ir aš jo pasiilgau. Net dabar matau gyvenimą iš gabalėlių, kuriuos jis man parodė. Kartais, kai kito žmogaus akys persmelkia mane, atrodo, pamatys ir mano mintis apie jį. Tuomet aš atsitraukiu. Esu jam be galo dėkinga. Kad jis yra. Už kiekvieną įkvėpimą, žingsnį.

Jei laimėčiau loterijoje, norėčiau laimėti patį ilgiausią skrydį lėktuvu. Skrydyje būtinai būtų tik jis ir aš. Kartu nesudužtume. Jis kvepia taukmedžiu. O taukmedis man primena Pietų Afriką, Stalo kalną, žirafas ir be galo plačias dykumas bei paplūdimius.

Pamenu, kaip jis pakėlė mane laikydamas už liemens. Labai gera prisiminti jo prisilietimą. Malonu užmigti lovoje, kur jo miegota. Malonu liesti jo lytėtus daiktus. Iš tiesų manau, kad rojus priklauso vien mirusiems. Mes, gyvieji, esam įkalinti prisiminimuose. Prisiminimai yra mūsų pragaras, kurį reikia ištverti.

Mano kieme auga kiparisas. Ryškiai salotinis. Norėjau pasodinti ką nors už mūsų pažintį. Maniau, laistydama medelį galėsiu pagalvoti apie jį ir niekas to nesužinos. Pasodinau kiparisą. Sūnus galvoja, kad jam pasodinau. Vis prieina paglostyti šakelių, sakydamas „gražu; aš tave myliu“. Ir jis sako tiesą.

Šiandien atsibudau dvigulėje antikvarinėje lovoje. Dvare, vertame dviejų milijonų eurų. Prisiminiau, kad esu filmavimo pamainoje ir tai ne mano namai, ne mano lova ir ne mano patalynė. Atsiguliau viename iš kambarių pailsėti ir užmigau. Sapnavau, kad mudu iš Londono į Paryžių keliaujame traukiniu. Popierinis žemėlapis mano rankose. Paryžiuje pavakarieniaujame. Prieš tai užsukame pas bukinistus ir aš ilgai ieškau Norah Lange knygos. Jis ją randa ir nuperka sumokėdamas grynaisiais. Mes rūkome ant tilto ir juokiamės. Lyja. Mes be skėčių. Prieš tai mes čia, Lietuvoje. Čia rugsėjo 1-oji, gatvėse vaikai su mokyklinėmis uniformomis. Kaip šįryt. Ir mūsų mergaitė. Aš sapnuoju, kad jis veda ją iš pamokų, o aš su sūnumis žaidžiu krepšinį.

Pamatau juos kartu kitos dienos ryte. Prieš tai mes buvome jo spektaklyje ir ji juokiasi juoku, panašiu į vėjo varpelių skambėjimą. Jos platūs pečiai, kaštoniniai plaukai nugulę ant jų. Jos gražus balsas. Akys primena jo.


Aušra Giedraitytė – autorė, aktorė. Aktyviai keliavo prieš baigdama bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar profesiniai interesai apima kino scenarijų, poezijos rašymą ir vaidybą.