Su lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk kūryba susipažinau tokia tvarka: pirmiausia perskaičiau romaną „Bėgūnai“ (lietuvių kalba pasirodė 2019 m.), vėliau – „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (2020), „Dienos namai, nakties namai“ (2007), galiausiai – romaną „Praamžiai ir kiti laikai“ (2000), kurį ir noriu paversti šios apžvalgos ašimi. Istorinis romanas „Jokūbo knygos“ į lietuvių kalba dar neišverstas, tad didžiausias simpatijas kol kas reiškiu romanui „Bėgūnai“ – jame originaliai ir kompleksiškai tyrinėjamos judesio bei kelionės temos. Pati autorė pripažįsta, kad judėjimas – reikšmingiausia jos kūrybos tema. Tai patvirtina ir „Praamžiai“, bet apie kūrinį – kiek vėliau.

O. Tokarczuk yra gavusi daugybę literatūrinių apdovanojimų (Nobelį, „Man Booker“, kelias „Nikės“ premijas ir t. t.) ir gali būti vadinama balsu, kurio literatūros pasauliui labai trūko. Gyvenamąjį pasaulį mistifikuojanti prozininkė linkusi į viską žvelgti iš kosmologinės perspektyvos, atsigręžti ir įsijausti į kiekvieną būtybę tuo pat metu subtiliai tyrinėdama žmogų. Skaitytuose romanuose atveriamos svarbios šiuolaikinio pasaulio opos: žmonių žiaurumas ir siauramintiškumas, galios santykiai, elgesys su gamta ir gyvūnais, malonumų perteklius, ribos ir desperatiškos pastangos iš jų išsilaisvinti. Vietoje tiesioginio įvardijimo ar fakto, O. Tokarczuk siūlo intuityvų suvokimą. Vietoje intelektualizmo – neapibrėžtumą ir mįslingumą, o vietoje aštraus ironizavimo ar sarkazmo – dvasingesnį žvilgsnį. Todėl šiandienos kontekste rašytoja lyg ir rizikuoja tapti nemadinga. Galbūt ji mano, jog tai, ko atsisako, tėra neurozės formos? Tačiau rizika pasiteisina: O. Tokarczuk vertina ir skaito tiek kritikai, tiek menkai literatūra besidomintys žmonės. Vadinasi, rašytojos balsas reikalingas.

 

Olga Tokarczuk. „Praamžiai ir kiti laikai“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dizainerė Milena Liutkutė-Grigaitienė. –V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

„Praamžiai ir kiti laikai“ (toliau tiesiog „Praamžiai“) seniai viliojo pavadinimu, tačiau ant rašomojo stalo atsidūrė, kai perskaičiau visus kitus prozininkės kūrinius. Anotacija taupi, bet kartu su pavadinimu jos pakako – tikėjausi kažko panašaus į talentingai sukurptą pasaką suaugusiems. Aišku, O. Tokarczuk stiliaus pasaką. Pasakiškai romanas ir prasidėjo: kažkur, pasaulio vidury, juosiamas dviejų upių egzistuoja mistiškas Praamžių kaimas, kurį saugo keturi arkangelai... Tai markesiška istorija apie Praamžių kaimo žmones, kurie stato namus, tuokiasi, gimdo vaikus, dirba ir miršta. Jie pergyvena du pasaulinius karus, o per Antrąjį pasaulinį kaimas net tampa simbolišku karo įvykių epicentru. Veikėjų kasdienybę neretai paįvairina stebukliniai ar ribiniai nutikimai. Kol perverti pustrečio šimto puslapių, spėja pasikeisti trijų kartų atstovai. Visi veikėjai (net šuo, Dievas, žaidimas ar sodas) romane turi savo „laiką“ ir savo skyrių. Taigi laikas paliečia visus.

Autorė Praamžius paverčia viso pasaulio miniatiūra, o karo žiaurumus atskleidžia per sugriautus personažų asmeninius gyvenimus, nuolatinę baimę ir įtampą, bombarduojamus ar kareiviais apgyvendintus namus, sušaudytus kaimynus. Mėgindama suprasti tiek kariaujančių rusų, tiek vokiečių pusę, juos O. Tokarczuk vaizduoja kaip klusnius, įsakymus vykdančius, baimę ir nerimą jaučiančius žmones, trokštančius grįžti namo, į paprastą gyvenimą. Tačiau karo sudrebintas pasaulis gyvuoja toliau. Pokariu daugiausiai dėmesio tenka Genovefos, Michailo, jų vaikų Misios ir Izidoriaus, o vėliau ir anūkų likimams. Personažų gausoje išsiskiria Varpenės, Rutos ir bene įdomiausiai psichologiškai išplėtoto Izidoriaus paveikslai – šie keistuoliai tebėra išsaugoję gaivališką ir jautrią prigimtį, leidžiančią atrasti sąlytį su supančiu pasauliu. Jie oponuoja kitiems Praamžių gyventojams ir jų buitinei tikrovei: dėl vaikų gimdymo, namų ruošos gyvenančioms moterims ir alkoholyje skęstantiems vyrams. Daugelis jų taip ir nepakyla aukščiau instinktų ar malonumų tenkinimo sferos, nors nutuokia, kad jų gyvenimuose kažko trūksta. Kritiškas žvilgsnis į pragmatizmą, hedonizmą pastebimas ir kituose autorės kūriniuose. Pavyzdžiui, romane „Dienos namai, nakties namai“ alkoholikas Marekas Marekas pasikaria ištaręs: „Gyvenau kaip kiaulė ir mirsiu kaip kiaulė“ (p. 30). Perteikdama šių veikėjų psichologiją O. Tokarczuk neteisia, veikiau atskleidžia nerealizuoto žmogiškojo potencialo pasekmes – todėl toks pralaimėjimas atrodo dar dramatiškesnis.

Kenčiančių, ribines patirtis tveriančių žmonių pasaulio ir jų buities vaizdavimas išryškina autorės talentą derinti tamsaus psichologinio realizmo elementus su lyriškesniais intarpais bei stipria mistikos, slėpiningumo doze. Pastaroji kuriama pasitelkiant pasakos ir mito elementus. Psichoterapinio darbo patirtį O. Tokarczuk kūriniuose neretai liudija Carlo Gustavo Jungo idėjos: žmogiškosios sąmonės ir pasąmonės konfliktas, dualistinė pasaulėžiūra, makabriškos individo šešėlio apraiškos (tarkime, romane „Dienos namai, nakties namai“ žmogus pavirsta vilku), personažų viduje vykstanti animus ir anima prieštara, ketveriopumo svarba („Praamžiuose“ Izidorius staiga suvokia, jog viskas pasaulyje sudaryta iš keturių elementų), pirmapradžio pasaulėvaizdžio užuominos. Kviesdama atverti žvilgsnį intuicijai ir jautrumui aplinkai O. Tokarczuk neįkyriai pašiepia grynąjį racionalizmą bei šiuolaikinio pasaulio Dievą – mokslą. Pavyzdžiui, romane „Dienos namai, nakties namai“ Franco Frosto pasaulėžiūra subyra sužinojus, jog mokslininkai atrado naują planetą. Kaip galima gyventi tokiame nepatikimame pasaulyje, kuris nuolat keičiasi? Autorė siūlo ieškoti šio to tvaresnio arba susitaikyti. Beje, beveik neabejoju, jog O. Tokarczuk mėgsta ar galėtų pamėgti ir Sauliaus Tomo Kondroto prozos gerbėjai.

Savitai ir netikėtai „Praamžiuose“ autorė perrašo pasaulio sukūrimo mitą: Dievas, sukūręs žmogų, pamilo jį meile be atsako, todėl nebeapsikentęs įkyrios Dievo meilės žmogus pasiprašė išleidžiamas iš rojaus. Kritikos instituciniam tikėjimui ir dogmoms kūryboje negailinti O. Tokarczuk (dėl to ją ne itin mėgsta dalis konservatyvių lenkų) mėgina plėsti Dievo paveikslą – „Praamžiuose“ Dievas yra ne tik kūrėjas, bet ir negailestingas naikintojas. Absoliutas čia pasireiškia per chaotišką visumą, kurioje gėrio ir blogio priešybės nedalomos, aktyviausiai jis apčiuopiamas dinamikoje, o ne statikoje: „Keista, kad belaikis Dievas pasireiškia laike ir kitime. Jei nežinia „kur“ yra Dievas – o žmonės kartais taip klausia, – ieškoti reikia ten, kur viskas kinta ir juda, neįsitenka formoj, banguoja ir nyksta: jūros paviršiuje, saulės karūnos šokyje, žemės drebėjimuose, kontinentų dreifavime (...) paakių raukšlelėse, palaidoto kūno irime, vyno brendime, grybuose po lietaus“ (p. 107). Arba: „Žmonės – kurie juk patys yra procesas – bijo to, kas nepastovu ir nuolat kinta, todėl išsigalvojo tai, ko nėra – nekintamumą, laikydami tobulu tai, kas amžina ir nekintama. Užtat Dievui priskyrė nekintamumą. Ir taip prarado sugebėjimą jį suprasti“ (p. 18).

„Praamžiuose“ žmogus nuolat pralaimi dar ir todėl, kad nesugeba įsisąmoninti savo ribotumo. Amžinybės ir laikinumo gijos – viena svarbiausių temų romane. Jei judėjimu grįsta pasaulio esatis, tai žmogaus siekiai sustabdyti laiką ar išvengti jo įtakos tėra naivūs, desperatiški ir vienareikšmiškai pasmerkti. Praamžių gyventojus pergyvens ir malūnas, ir kavos malūnėlis, nes „kiekvienos materijos savybė – suturėti tai, kas laikina ir netvaru“ (p. 41). Daiktų prigimtį O. Tokarczuk paverčia bene reikšmingiausia laikinų žmonių gyvenimų liudininke, taip nubraukdama antikos filosofų ginčus. Vis dėlto itin originalių pastebėjimų laiko tema stokojama – sugestyviausiai atskleista būtent triuškinanti ir organiška laiko tėkmė, jos sukeliama erozija.

Skaitant „Praamžius“ neapleidžia jausmas (beje, šis jausmas apima ir skaitant kitus autorės romanus), kad iš paskirų gabalėlių karštligiškai mėginama sudėlioti vientisesnį ir ryšiais susaistytą pasaulį, kurį bene labiausiai suskaidė ribotos žmonių sąmonės. O. Tokarczuk primena, kad yra šis tas daugiau nei egocentriškos būtys, kad visi susaistyti – ir Misios kavos malūnėlis, ir jos šeima, ir sodas, ir vokiečių ar rusų karininkai. Tiesa, abejonių sukėlė šios saitų idėjos perteikimas pasitelkus fragmentiškų laikų – skyrių – formą. Darną chaotiškame pasaulyje nujaučia tik sąmoningesni personažai, ypač Varpenė ir Izidorius. Sustabarėję, inercijai pasidavę veikėjai juos laiko bepročiais, kuriuos privalu išstumti anapus sociumo. Prozininkės kūryboje tariama beprotybė neretai ženklina išskirtinį pažinimą, lūžį esamoje tvarkoje ir sistemoje. Todėl ir Praamžių kaimo žmonės natūraliai pasiskirsto į tikinčius akivaizdžia regimybe, klusniai „evoliucionuojančius“ ir kitus – grįžtančius prie grynesnio, pirmykščiam artimo būvio, maginio pasaulio suvokimo.

O. Tokarczuk pasaulis įtraukia, kartais pribloškia ar piktina, atrodo keistas arba sunkiai įtikimas, tačiau, kad ir kaip būtų, visuomet supurto. Manau, viena iš stipriųjų prozininkės kūrinių pusių yra veikėjų identifikavimas per gausius jų veiksmus, kurie nėra išsamiai interpretuojami, nesiūloma savų refleksijų, taigi paliekama mįslė ar erdvė savarankiškai suvokti. Veikiausiai tai viena iš priežasčių, kodėl autorė mėgstama ne tik literatūros „profesionalų“ – O. Tokarczuk galima skaityti ir pasyviai sekant siužeto vingius, nuobodu tikrai nebus. Tiesa, „Praamžiai“ gana smarkiai skiriasi nuo vėlesnių rašytojos knygų, net nuo pora metų vėliau pasirodžiusio romano „Dienos namai, nakties namai“. Pastarajame kūrinyje kalba subtilesnė, tonas neskubrus ir labiau apgalvotas, be to, daugiau dėmesio skiriama atmosferai kurti. „Praamžiuose“ kalba neretai „išvalyta“ iki kraštutinumų (kaip tartų G. Radvilavičiūtė, iki sakinių vien iš veiksnio ir tarinio), gruboka ir archajiška, o epizodai ir įvykiai keičiasi spėriai, savickiškai: dviejų puslapių skyrelyje veikėja spės ištekėti, pagimdyti vaikų ir dar numirti. Viena vertus, tokiu būdu spėri laiko cirkuliacija ir šiurkšti kaimo kasdienybė tarsi paaštrinama, tačiau sumažėja atskirų įvykių paveikumas, nes jų krūvis atrodo lygiavertis. Vienas, jei neklystu, lenkų kritikas pavadino O. Tokarczuk stilių klaikiu – įdomu, kuriuos romanus turėjo omenyje.

Ar „Praamžius“ skaityti verta? Tikrai taip: skaityti verta dėl kūrinio savitumo, stebinančių įžvalgų, asocia­cijų ir paradoksų, o ypač dėl galimybės sekti autorės kūrybos raidą. Ir, aišku, verta įsivaizduoti tai, kas liko tarp veiksnio ir tarinio.