Prieš 14 metų išleistą didžiąją poezijos rinktinę Tomas Venclova pavadino paprastai – „Visi eilėraščiai“ (2010). Šis pavadinimas anuomet skambėjo dviprasmiškai – lyg poetas teigtų, kad jau ir viskas, lyg atsisveikintų su poetine kūryba. Vis dėlto po kelerių metų pasirodė naujas eilėraščių ir vertimų rinkinys „Eumenidžių giraitė“ (2016), nors savos poezijos jame buvo nedaug, ir atrodė, kad jis tėra tik nedidelis žinomos visumos papildymas. Tačiau pernai išleista T. Venclovos eilėraščių knyga „Už Onos ir Bernardinų“ šį vaizdą keičia iš esmės – tai nauja poe­tinių reikšmių visuma su savita vidine logika ir aktualiai skambančiais tekstais, naujas kūrybos žingsnis. Dabar didžiosios 2010 m. rinktinės pavadinimas galutinai tapo netikslus, tad ją reikėtų bent mintyse pervadinti – „(Ne)visi eilėraščiai“. Ši korekcija džiugina kaip įrodymas, kad dideliam talentui nei garbus amžius, nei pelnyti laurai, nei nugludintas stilius nėra kliūtis.

 

Tomas Venclova. „Už Onos ir Bernardinų“. Dailininkas Jokūbas Jacovskis. – V.: „Apostrofa“, 2023.

 

Naujai T. Venclovos kūrybos kontekste skamba jau pats rinkinio pavadinimas – „Už Onos ir Bernardinų“. Savo knygoms pavadinti poetas paprastai rinkdavosi trumpas, abstrakčias filosofines metaforas: „Kalbos ženklas“, „Tankėjanti šviesa“, „Pa­šnekesys žiemą“, „Vilties formos“, „Sankirta“. Šįkart pavadinimu tampa konkreti topografinė Vilniaus erdvės nuoroda, o pati frazė neužbaigta, paliekanti atvirą klausimą skaitytojui: kas yra už garsiojo gotikinio ansamblio lyg už tam tikros ribos? Bernardinų sodas, Vilnios upė, Užupis? Dangaus švytėjimas, metafizinė erdvė? Iš tiesų eilėraštyje, kurio pirmoji eilutė tapo knygos vardu, kopiama į kalvas už Vilnios, o nuo jų atsiveria miesto panorama su jo architektūrinei atmosferai būdingomis detalėmis: „Per karus nesunaikinta, / porą šimtmečių nekinta / mūro kreivė po skarda, / atrakinto labirinto, / laisvo juodraščio valda“ (p. 43). Literatūros vakare – jame poetui buvo įteikta 2023-iųjų Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už šią knygą – jis komentavo, kad eilėraštis kalba apie kelią į Trijų Kryžių ir kitus kalnus, nuo kurių matosi patys nuostabiausi Vilniaus vaizdai – šį įspūdį atsimenąs dar iš vaikystės. Taip knygoje pasirodo pirmoji ją siejanti reikšmių gija – miestų erdvių ir asmeninio likimo sampynos. Ne visada iššifruojamos – kaip juodraštis.

Šis T. Venclovos rinkinys itin vilnietiškas, turint mintyje eilėraščius, tokius kaip „Počobuto observatorija“, „Sostinės pakraštyje“, „Sielų palydovas“, „Už Onos ir Bernardinų“. Tačiau iškyla ir daugelis kitų autoriui svarbių miestų – gimtoji Klaipėda, vaikystės Kaunas, Petrapilis, Krokuva, Praha, Roma, Delftas, Juodkalnijos Kotoras, švysteli Niu Heiveno, Maskvos ar Tbilisio detalės, rašoma apie dabartines karo realijas Ukrainos miestuose Mariupolyje ir Chersone, kuriame yra mokytojavęs poeto senelis Merkelis Račkauskas. Miestai ryškėja už miestų, praeities likimai už dabarties būsenų, ir eilėse pamažu atsiveria itin daugialypis urbanistinis kraštovaizdis – klodas už klodo. Tačiau tai tik viena iš galimų šios knygos kodinio prielinksnio „už“ reikšmių.

Kita reikšmė ir viso rinkinio motyvas – laiko riba. Ji iškyla įvairiais pavidalais: kaip Europos, o gal ir globalios epochos lūžio pojūtis, kaip kartų skirtumo jausmas, kaip pokalbiai su amžinybėn išėjusiais bičiuliais lydint dievui Hermiui („Sielų palydovas“), kaip asmeninio laiko artėjimas prie ribos. Ne viename eilėraštyje spėjama – kas už jos? Civilizacijos krizės, artėjančių kataklizmų nuojauta užfiksuota dar 2014 m. eilėraštyje „Atokvėpis užtruko neilgai...“, parašytame po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos, o vėliau paskelbtame rinkinyje „Eumenidžių giraitė“. Eilėraštis baigiasi kone pranašyste: „Užpūsk žvakes ir uždaryk duris. / Anapus jų – Kaligula ir maras“ (p. 33). Naujojoje knygoje šį motyvą tęsia ciklas „Skaitant Marką Aurelijų“, kuriame Romos imperijos nuopuolio istorija dar kartą virsta neramia šiandienės Vakarų situacijos paralele. Nepaisant imperatoriaus Marko Aurelijaus stojiškos išminties ir pastangų stiprinti valstybės tvarką, „grikši imperijos bronziniai vartai“, o netikėta valdovo mirtis į sostą iškelia jo netikrą tuščiagarbį sūnų, suardysiantį visa, ką kūrė tėvas: „Padarei, ką pajėgęs. Galinga, svari, nebylė / Ilsis tavo šalis – trirema, pasitikusi uostą. / Mauzoliejaus krantinėje kalasi kovo žolė, / Ir pamišėlis Komodas rengias įžengti į sostą.“ (p. 73)

Iš istorijos absurdo lieka vienintelis prasmės grūdas – ori žmogaus laikysena. Ji tampa pavyzdžiu, ištveriančiu laiko lūžius, valstybių žlugimus, profanacijas. Taip eilėraštyje regima Marko Aurelijaus statula Romoje, kuri tveria daugybės epochų kaitą ir šiuolaikinio turizmo tvaną. Alfonso Nykos-Niliūno cikle „Markas Aurelijus, Carnuntum, A. D. 180“ (1960) filosofo idėjų likimas prieš chaoso ir barbarų antplūdį atrodo labai trapus. T. Venclovos ciklas, viena vertus, kartoja jam būdingą konstantą – klasikinio stoicizmo principus, kurie vis tiek teigiami po išbandymų skepsiu. Kita vertus, eilėraščio pabaigoje spengia Marko Aurelijaus, kaip valdovo, pralaimėjimas. Egzistencinės lygties sprendimo nėra.

Rinkinio eilėraštis, kurį laikyčiau vienu svarbiausiu laiko ribos ženklų, – „Negimtajai kalbai“. Rusų poezija, kultūra, kalba T. Venclovai itin artimos nuo jaunystės studijų Maskvoje bei Leningrade, nuo pažinčių su garsiaisiais rusų rašytojais ir disidentais. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste poetas šį asmeninį santykį užklausia iš esmės, be užuolankų, ir tai rezonuoja su daugybe viešų debatų: nuo rusų atlikėjų boikoto iki Josifo Brodskio eilėraščio „Ukrainos nepriklausomybei“ vertinimo. T. Venclovos pasirinktas intertekstas – Osipo Mandelštamo eilėraštis „Vokiečių kalbai“, parašytas 1932 m. rugpjūtį (likus keliems mėnesiams iki nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje), bendraujant su vokiečių kilmės bičiuliu Borisu Kuzinu. Jis kupinas prieštaringos įtampos – meilės ir svetimumo, grožio ir grėsmės. Iš panašios vidinės įtampos sukurtas ir T. Venclovos tekstas. Jame, parafrazuojant pirmąją O. Mandelštamo kūrinio frazę, apie rusų kalbą sakoma: „Svyruoju ties riba ir prieštarauju sau, / kada į ją įsiklausau.“ Tačiau kitaip nei tankiai supintas Mandelštamo aliuzijų audinys T. Venclovos tekstas turi aiškią struktūrą, primenančią silogizmą. Pirmi 4 sestetai grąžina į jaunystę, kurioje buvo išgyventas dviprasmiškas rusų kalbos magnetizmas: „Kaip gundė, kaip žavėjo ta kalba – / jos permainingi ritmai ir spalva, / jos griausmas, prasiskleidęs palengva!“ Kitos 4 strofos eina kaip neiginys – užnuodytos, užakusios kalbos ir merdinčios rusų visuomenės vaizdas. Katastrofizmui būdingas peizažas (griuvėsiai, pusnynai, apkasai, apokaliptinė žvaigždė), trumpos strofų kadencijos primena Antrojo pasaulinio karo metų lietuvių poeziją, lyg ataidėtų V. Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ dūžiai: „...ir Viešpats neišgelbės užmirštų / paniekintų kartų“ (p. 91). Tačiau paskutinysis eilėraščio sestetas vėlei skamba kaip stoiška išvada: „Ir tik teisiajam lieka pareiga. / Įtempk akis. Jį pastebi rega. / Kol jis apgaulę perbraukia ranka, / kol jis atranda draudžiamus posmus, / kol matom jį, o jis įžiūri mus, / esu ramus“ (p. 91).

Tokia pat fraze („aš su tavim ramus“) baigiasi ir O. Mandelštamo eilėraštis „Vokiečių kalbai“. Tik jame ramybę suteikia tikėjimas, kad vokiečių kalboje tebėra gyva poezijos dvasia, eilėraštyje pavadinta „Dievu-Lakštingala“ (Бог-Нахтигаль), galbūt parafrazuojant Heinricho Heine’s eilutę „Pradžioje buvo lakštingala...“ („Im Anfang war die Nachtigall...“). T. Venclovos tekste ramybę lemia tikėjimas vienišo teisiojo buvimu rusų kultūroje ir kalboje, tokių vienišųjų solidarumas. Sakytume, kartojama disidentinio pasipriešinimo logika. Bet ar išties ji gali teikti ramybę? Per du šimtmečius nuo dekabristų kartuvių iki Aleksejaus Navalno žūties kalėjime elitiniams oponentams pakeisti Rusijos visuomenės taip ir nepavyko. Laikinai išjudėjusi, ji ir vėl inertiškai grįžta į tironijos būklę. Koks sukrėtimas pajėgtų išlaisvinti jos sąmonę ir kalbą? Man regis, šio eilėraščio finalą labiau įkrautų nežinomybė nei raminanti, rusų kalbos vertę reabilituojanti išvada.

Dar vienas kertinis rinkinio kūrinys – „Počobuto observatorija“. Jis įdomiai pratęsia Vilniaus universiteto poetinį tekstą, tad kartu su Alvydu Šlepiku išsyk įtraukėme jį į pernai pasirodžiusią daugiakalbės poezijos antologiją „Mačiau Vilnių“. Jame taip pat žengiama per laiko ribas, sugrįžtant į mintinai pažįstamą, bet ir pakitusį jaunystės erdvėlaikį: „Pažįstu šitas vietas, bet kartais negaliu suprasti, / ką šneka praeiviai. Kiek kitokia tartis, galbūt pasislinkusios / priegaidės, slengo naujovės“ (p. 66). Universiteto architektūra tampa asmeniniu pasakojimu, grįžta kartos situacija: studijos okupacijos metais, suvaržyta kalba, iškreipti pasirinkimai. Kartojama polemika su buvusiais literatūriniais oponentais, kuriuos T. Venclova tekstuose vadina dirvininkais, nors literatūrologai pasitelkia objektyvesnę archajiškojo modernizmo sąvoką: „Išganymo laukė iš prasimanytų dievų. Jų ieškojo dūminėse / pirkiose, pelkių ir girių tankmėje, savo baimės tamsybėse“ (p. 67). Man regis, eilėraščio subjektas, tvirtindamas savo moralinį pranašumą prieš buvusius oponentus, čia vis dėlto pralaimi – jo kalbėjimą pasiglemžia publicistinis tonas, laiko atstumas neišvaduoja iš ginčų, pritrūksta naujo judesio. Gal taikančios šypsenos? Galutiniai atsakymai dėl praeities dilemų eilėraščio pabaigoje paliekami amžiniems Zodiako ženklams ant Počobuto observatorijos. Jie lieka švytėti ateinančioms universiteto kartoms ir prieštaringą atmintį gaubia vilties skliautu: „Virš naujosios žolės – Liūtas ir Žuvys, Dvyniai ir Mergelė“ (p. 67).

Estetinę nuostabą patyriau skaitydamas rinkinio eilėraštį „Kai mudu suvoksim, kad skausmas ir atpildas – veltui...“, kuriame taip pat grįžtama į atminties erdvę, šįsyk Delfto mieste. Jame leidžiamasi asmeninių prisiminimų pėdsakais: „Į deltą, kanalų žalsvumą, į tą daugialąstį / Krantinės ribėjimą.“ Raibuliuojančiame laike bandoma įžvelgti dingusią praeities detalę, galbūt – lemtingą meilės akimirką. Tekste meistriškai sujungiamos ląstelės ir lęšio metaforos bei Delfte gyvenusio mikroskopų išradėjo Antonie van Leeuwenhoeko istorija. Tačiau tuomet, kai ieškančiojo žvilgsnis beveik pagauna sprūstantį praeities fragmentą, žinojimą pakeičia paslaptis, o A. van Leeuwenhoeką – tame pat mieste gyvenusio tapytojo Jano Vermeerio figūra. Ir dingusi akimirka suspindi kaip neįspėjama mįslė – kaip garsusis J. Vermeerio nutapytos mergaitės perlo auskaras, būties krislas, kurio pakanka, kad visas gyvenimas pasirodytų kupinas savaiminės prasmės. Lęšio optiką keičia nežinomybė: „Šalis abejinga. Lemtis atsaini ir beglobė. / Neverta ieškoti garbės, nesukaupsime lobio, / Bet gera žinoti, kad lieka trys dešimtys drobių. // Tarytum gyvybė, jos esti ir nieko nereiškia. / Ties praviru langu mergaitė jau atplėšė laišką. / Jį rašėme mudu – o gal ir kas kitas, neaišku“ (p. 64).

T. Venclova yra nesyk minėjęs Nadeždos Mandelštam žodžius, esą poetui užtenka parašyti 30 gerų eilėraščių, kad jis nesijaustų praleidęs gyvenimą veltui. Vos 30 išlikusių J. Vermeerio drobių, minimų eilėraštyje apie Delftą, – tos pačios minties variacija. Kiek daugiau nei 30 eilėraščių yra ir naujajame T. Venclovos rinkinyje. Tarp jų esama ir šio poeto meistrystės konstantas patvirtinančių, ir netikėtų tekstų, prie kurių bus ne kartą grįžtama kintant laikui. Tai šią nedidelę knygą daro įvykiu – svarbiu ženklu šiuolaikinės literatūros raibuliuose.