Roberto Bolaño. „Prakeiktos žudikės“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

 

Lietuvių skaitytojus Roberto Bolaño sužavėjo novatoriškais didelės apimties romanais „Pašėlę detektyvai“ („Kitos knygos“, 2013) bei „2666“ („Kitos knygos“, 2020), kultūrinėje spaudoje pasirodžiusiais poezijos vertimais. Pernai pasirodžiusiame 13 novelių rinkinyje „Prakeiktos žudikės“ lieka ištikimas romanuose plėtojamoms temoms. Novelių veikėjai – daugiausia marginalai, kankinami beviltiškumo ir nusivylimo būsenų, pasineria į destruktyvią seksualinio geismo, egzistencinės frustracijos, nežinomybės, literatūrinių paieškų ir revoliucinio maišto kelionę.

R. Bolaño gyvenimą Lotynų Amerikoje vadina mistika (p. 95), o novelių veikėjus įvardija kaip „žlugusią kartą“. Vaizduojama Augusto Pinocheto diktatūros valdoma Čilė – kamuojama smurto, politinių perversmų, nusikalstamumo, skurdo, socialinės neteisybės. Autoriaus žvilgsnis krypsta į žemiausiąjį socialinį sluoksnį – politinės santvarkos palaužtus, visuomenės atstumtus, pakrikusios psichikos žmones, nusikaltėlius, valkatas. Tarp jų – ir besipriešinančius miestietiškam komfortabilumui, varginamus perversinių seksualinių geidulių, subtilius estetus, rašytojus. Vujeristiškai autorius fiksuoja jų nuopuolį, bando veikėjus apginti ir nesmerkdamas suprasti poelgių priežastis.

Novelėje „Sugrįžimas“ vaizduojamas dizainerio Žano Klodo Vilnevo įvykdytas nekrofilijos aktas stebint lavono šmėklai. Siurrealistinio grotesko kupinoje novelėje dizaineris atsiprašinėja šmėklos už kūno išniekinimą. Vis dėlto šmėkla nepyksta. Nekrofilija parodoma kaip kraštutinis gynybinis mechanizmas, apsaugantis nuo emocinio skausmo ir vienatvės.

Įsimintinoje novelėje „Lalo Kuros priešistorė“ aprašomas sudėtingas pornografinių filmų aktorių likimas. Veikėjas, kurio motina filmuodavosi „namudiniuose“ filmuose, susitinka su buvusiu pornografiniu aktoriumi Paukštuku Gomesu. Pykčio, skausmo ir tuštumos būsenos užplūsta veikėją supratus, ką jo motinai reikėjo ištverti filmuojantis su juo. Novelės kulminacija pasiekiama, kai stebėdamas buvusio aktoriaus „žmogiškumo, baimės ir atminties pasiklydusio embriono akis“ (p. 109) veikėjas atsistoja ir išeina. Paukštukui Gomesui atleidžiama suvokus ir jo situacijos tragizmą.

Įsiminė homoseksualaus fotografo Akies portretas novelėje „Akis Silva“. Indijos viešnamyje tapęs žiaurių nusikaltimų liudytoju (pagal uždraustus indiškus papročius jauni berniukai „aukojami“ „barbariškom apeigom“ (p. 18), joms vykstant iškastruojami), fotografas palūžta. Pasakotojas pastebi jo keistumą, neadekvatumą – pasirodė, jog autoriui pavyko užfiksuoti potrauminio streso sindromo kamuojamą žmogų, kurio tolimesnė adaptacija visuomenėje paženklinta šiurpių prisiminimų, baimės ir socialinės atskirties. Siekiant parodyti jautrią fotografo prigimtį, Akis apibūdinamas kaip visada stengęsis išvengti smurto – „net jei galėjo būti palaikytas bailiu“ (p. 9).

Nepaisant kontroversiškų temų ir makabriškumo, provokatyviai šokiruoti nėra vienintelis rašytojo siekis. Jis kuria psichologiškai įtikinamus veikėjų portretus, stengiasi įsigilinti į jų būvį, suprasti elgesio motyvus, išryškinti socioekonomines aplinkybes. Panašiai kaip ir Jeanas Genet romane „Gėlių Dievo motina“, novelėse vaizduojamas liūdesio, desperacijos, trauminių patirčių ir brutalumo persmelktas gyvenimas užribyje.

Ne vienos novelės protagonistas yra rašytojas. Kankinamas monotonijos, nuolat besiilgintis intensyvesnių patirčių ir seksualinio geismo. Tai kūrybinėse dirbtuvėse nuobodžiaujantis, klajojantis po Europą, politiškai aktyvus intelektualas, neretai persekiojamas vaikystės prisiminimų ir mirties baimės. Skaitydama prisiminiau Michelangelo Antonioni’o filmo „Naktis“ pagrindinį veikėją Džiovanį Pontano: kaip ir jis, R. Bolaño novelių veikėjai beatodairiškai ieško naujos medžiagos, pasižymi obsesyviu neurotiškumu, melancholija, trokšta fizinio ir emocinio artumo. Novelėje „Susitikimas su Enrike Linu“ literatūrinis kelias lyginamas su „minų lauku“ (p. 214), o Čilės literatūra kritiškai vertinama kaip „šūdo verta“ (p. 215).

Kurdamas literatūrinius alter ego autorius flirtuoja ir mausto skaitytoją: įpinama autobiografinių detalių, tuo pačiu – jos ironizuojamos ir išjuokiamos. Pabrėžiamas šiuolaikinių žmonių susvetimėjimas ir izoliuotumas – veikėjai primena „vaiduokliškas figūras“ (p. 82), o verbalinė komunikacija prilyginama spąstams, dažnai lemiantiems tik dar didesnį bejėgiškumą. Novelėje „Dantistas“ reflektuodamas praeitį pasakotojas prisipažįsta, jog „jaunystės nuotykiai gana bereikšmiai“ (p. 182) ir akcentuoja meno, kaip „istorijos registro“ (p. 174) reikšmę. Autoriui literatūra – tai būdas analizuoti ir įprasminti patirtis, palikti pėdsaką istorijoje dokumentuojant gyvenamą laiką, ieškoti naujų pasakojimo būdų tolstant nuo literatūrinių pirmtakų.

„Prakeiktos žudikės“ – dėmesio verta knyga, galinti tapti įvadu į ekscentrišką R. Bolaño kūrybą. Skaitydama svarsčiau apie literatūros ir socialumo sąsają: autorius yra ne tik akylas stebėtojas, nebijantis atsigręžti į politinius vyksmus bei išlaikantis kritiškumą. Bet ir aktyviai veikia, reaguoja, niršta: kaip pastebi literatūrologė Dovilė Kuzminskaitė, „Bolaño gyvena tekstų pasaulyje, literatūra jam yra ne pramoga ar darbas, o buvimo forma“. Tai ir lemia R. Bolaño prozos gaivališkumą, nenuspėjamumą, paradoksalumą.

Skaitydamas jauti autoriaus susirūpinimą kitais, nostalgišką įtūžį dėl žuvusių revoliucinių idealų, anapusybės ir mirties ilgesį. Nors novelėse nemažai intertekstinių nuorodų, visgi didžiąją gyvenimo dalį keliavusio ir nekvalifikuotus darbus dirbusio rašytojo kūryboje nėra intelektualinio elitizmo. „Prakeiktos žudikės“ – nuotykių alkio, vitališkumo, juodojo humoro ir apmaudo dėl artėjančios mirties pripildyta knyga, kurioje pašėlusi autoriaus vaizduotė bei fantasmagoriškumas persidengia su sukrečiančiomis realybės ir politinio laiko nuojautomis.