„Arba, arba“ (dan. „Enten – eller“, 1843) – pirmasis publikuotas danų filosofo, teologo ir rašytojo Søreno Kierkegaard’o darbas – išleistas pasirašius fiktyvaus leidėjo Victoro Eremitos pseudonimu. Šis dviejų tomų veikalas, kaip galima numanyti ir iš pavadinimo, atskleidžiančio įtampą ir pasirinkimo būtinybę tarp dviejų priešingybių, kalba apie dviejų skirtingų žmogaus egzistencijos būdų ir pasaulėžiūrų priešpriešą. Pirmasis tomas skirtas estetinei egzistencijos stadijai, pasižyminčiai hedonistiniu gyvenimo būdu. Antrasis – etinei, reikalaujančiai pasirinkimo ir įsipareigojimo. Abiejuose „Arba, arba“ tomuose S. Kierkegaard’as mąsto apie erotiškumą, suvedžiojimą, išsiskyrimą, santuoką. Pirmasis tomas sudarytas iš labai įvairių, stilistiškai tarpusavyje stipriai besiskiriančių tekstų – nuo aforizmų ir trumpų samprotavimų, dienoraščio įrašų iki stilistiškai labiau filosofinį diskursą primenančių didesnės apimties apybraižų. Visus šiuos tekstus sieja bendra tema – estetikos sfera ir estetinė egzistencija – ir, nors ir skirtingais režimais, pasitelkiama ironija, žaidimas kalba, poetiniais įvaizdžiais, aliuzijomis. Spausdinamos kelios ištraukos iš pirmojo „Arba, arba“ tomo. Atkreipiame dėmesį, kad tai pirminis vertimo variantas, sąvokos gali keistis. Knygą ketina išleisti leidykla „Phi knygos“ (phiknygos.lt).

Vertėja

 

Søreno Kierkegaard’o knygos „Enten-Eller“ pirmojo leidimo viršelis

 

/ / /

Iš „Diapsalmatos“

Kas yra poetas? Nelaimingas žmogus, kuris širdyje slepia gilius rūpesčius, bet kurio lūpos yra taip sutvertos, kad atodūsiai ir klyksmai, srūdami pro jas, skamba lyg graži muzika. Su juo panašiai kaip su nelaimingaisiais, kurie Falario bronziniame jautyje buvo lėtai kankinami ant lengvos ugnies – jų riksmai nepasiekdavo tirono ausų, kad įvarytų jam siaubą, nes jam jie skambėjo kaip miela muzika. O žmonės miniomis plūdo prie poeto ir jam sakydavo: „Ilgai nelaukęs dar padainuok.“ Kitaip sakant, „tegul naujos kančios kamuoja tavo sielą, o lūpos tebūna tokios pat kūrybiškos kaip anksčiau, nes riksmas mums tevarytų nerimą, o muzika – ta tai maloni“. Čia įžengia recenzentai, sakantys: „Tas tiesa, taip ir turi būti pagal estetikos taisykles.“ Dabar, žinoma, recenzentas iki plauko panašus į poetą, tik jo širdyje nėra rūpesčių, o lūpose – muzikos. Todėl mieliau būčiau kiauliaganys Amageryje ir būti suprastas kiaulių negu poetas, nesuprastas žmonių.

/ / /

Visgi gražiausias metas yra pirmasis įsimylėjimo periodas, kai iš kiekvieno susitikimo, kiekvieno žvilgsnio parsineši namo ką nors nauja, dėl ko galėtum pasidžiaugti.

/ / /

Man nieko nėra pavojingiau nei atsiminti. Vos tik prisimenu santykius iš gyvenimo, tie santykiai nustoja egzistavę. Sakoma, atskirtis padeda atgaivinti meilę. Tai visai teisinga, tačiau atskirtis meilę atgaivina tik grynai poetiškai. Gyventi prisiminimuose yra tobuliausias gyvenimas, kokį tik galima įsivaizduoti, prisiminimas maitina skalsiau nei bet kokia tikrovė ir jis turi saugumo, kurio jokia tikrovė neturi. Prisiminti santykiai iš gyvenimo jau yra patekę amžinybėn ir daugiau nebeturi jokio laikinio intereso.

/ / /

Koks siaubingas yra nuobodulys – kaip siaubingai nuobodu. Nežinau, kaip stipriau nei kaip teisingiau pasakyti, nes pripažinti gali tik toks tokį. O, kad galėčiau pasakyti didingiau, stipriau, tuomet būtų dar daugiau judesio. Guliu išsitiesęs, neveiksnus; viena, ką matau, – tuštuma, viena, kuo gyvenu, – tuštuma, viena, kur judu, – tuštuma. Nepatiriu net skausmo. Grifas gi be perstojo kapojo Prometėjo kepenis; nuodai be perstojo lašėjo ant Lokio; ir tai bent jau pertrūkis, nors ir monotoniškas. Pats skausmas manęs daugiau nebenumaldo. Jei kas pasiūlytų visus pasaulio džiaugsmus arba visus pasaulio vargus, man būtų tas pats, nesiversčiau ant kito šono nei kad jų siekčiau, nei kad nuo jų išsiginčiau. Aš mirštu mirties. Ir kas gi galėtų mane prablaškyti? Ką gi, jei sugebėčiau įžvelgti pasitikėjimą, atlaikiusį visus išbandymus; entuziaz­mą, kuris prieš viską atsilaikė; tikėjimą, kuris pajudino kalnus; jei mano žinion pakliūtų mintis, susiejusi baigtinybę ir begalinumą. Nuodinga mano sielos abejonė viską suryja. Mano siela kaip Negyvoji jūra, virš kurios joks paukštis negali praskristi; vos pasiekęs pusiaukelę, išvargęs jis puola žemyn į mirtį ir pražūtį.

/ / /

Lašiša pati savaime yra be galo gardus valgis, tačiau jos persivalgyti žalinga sveikatai, nes tai riebus maistas. Dėl šios priežasties, kai tik Hamburge buvo pagautas didelis lašišų laimikis, policija įsakė, kad kiekvienas namų ponas savo tarnams lašišą tiektų ne daugiau kaip kartą per savaitę. Norėtųsi, kad išeitų panašus policijos atsišaukimas dėl sentimentalumo.

/ / /

Iš „Betarpiškų erotinių stadijų“

(...)

Taigi geidulys, kuris šioje [pirmoje] stadijoje būva tik kaip savo paties nuojauta, yra be judesio, be neramumo, tik pamažėlėmis liūliuojamas nepaaiškinamo vidinio judėjimo – kaip augalo gyvastis yra įkalinta žemėje, taip ir jis yra paskendęs ramiame, dabartiškame ilgesyje, paniręs į kontempliaciją ir visgi negali išsemti savo objekto iš esmės todėl, kad gilesniu supratimu jokio objekto nėra, ir visgi šis objekto trūkumas nėra jo objektas, antraip jis bematant atsidurtų judesyje, taptų determinuotas, jei ne kitu būdu, tai per sielvartą ir skausmą, tačiau patys sielvartas ir skausmas neturi prieštaros, būdingos melancholijai ir prislėgtumui. Nors geidulys šioje stadijoje nėra apibrėžtas kaip geidulys, nors šis nujaučiamas geidulys savo objekto atžvilgiu yra visiškai neapibrėžtas, jis visgi turi vieną apibrėžtį – ji išties be galo gili. Ji siurbia kaip Toras per ragą, kurio smaigalys panardintas pasaulio vandenyne. Tačiau to, kad jis negali susiurbti savo objekto į save, priežastis ne ta, kad jis begalinis, tačiau ta, kad ši begalybė negali tapti jo objektu. Tad jo siurbimas (Sugen)nenusako santykio su objektu, tačiau yra identiškas su jo atodūsiu (Suk), o jis yra be galo gilus.

(...)

Geismas pabunda, ir kaip visados būna, kad pabudimo akimirką susipranti sapnavęs, taip nutinka ir čia – sapnas baigėsi. Šis pabudimas, kai geismas pabunda, šis sukrėtimas atskiria geismą ir objektą, duoda geismui objektą. Štai dialektiška apibrėžtis, kurios reikia griežtai laikytis: tik jei esama objekto, esama ir geismo; tik jei esama geismo, esama ir objekto, geismas ir objektas yra dvynių pora, iš kurios nė vienas nė per sekundės dalelytę neateina į pasaulį anksčiau negu kitas. Bet net jei jie ir ateina į pasaulį absoliučiai vienukart ir net jei tarp jųdviejų nėra laiko atstumo, kurio įprastai esama tarp dvynių, jų atsiradimo reikšmė ne jų susivienijimas, bet, priešingai, jų atsiskyrimas. Tačiau tai jusliškumo sferos judesys, šis žemės drebėjimas akimirkai begališkai (uendeligt) atskelia geidulį nuo jo objekto. Tačiau taip, kaip šis judesio principas akimirkai pasirodo lyg atskiriantis, taip jis pasirodo ir vėl lyg norintis suvienyti atskirtuosius. Šio atskyrimo pasekmė, kad geidulys išplėšiamas iš savo substancialaus poilsio pačiame savyje, o to pasekmė, kad objektas daugiau nebepatenka į substancialumo apibrėžtį, bet skyla į daugialypumą.

Kaip augalo gyvenimas yra pririštas prie dirvožemio, taip ir pirmoji stadija yra įkalinta substancialaus ilgesio. Geidulys pabunda, objektas pabėga, būdamas daugialypis dėl savo atsivėrimo ilgesys išsiplėšia iš dirvožemio ir leidžiasi į klajones, gėlės žiedas įgauna sparnus ir virpėdamas nenuilstamai plevena šen bei ten. Geidulys nukrypsta į objektą, jis taip pat sujudinamas iš vidaus, širdis plaka sveikai ir džiugiai, objektai greit pranyksta ir atsiranda, bet prieš kiekvieną pranykimą esama pasimėgavimo dabarties, prisilietimo akimirkos, trumpos, bet palaimingos, jonvabališkai švytinčios, nepastovios ir trumpalaikės kaip drugelio prisilietimas ir tokios pat nepavojingos; nesuskaičiuojami bučiniai, kuriais taip greitai pasimėgauta, kad, regis, iš vieno objekto paimta tik tai, kas atiduota kitam. Tik momentais esama gilesnio geidulio nuojautos, tačiau ši nuojauta pamirštama. (...)

Prieštara pirmojoje stadijoje kilo iš to, kad geidulys negalėjo įgyti jokio objekto, tačiau jam ir negeidusiam priklausė jo objektas ir dėl to jis negalėjo imti geisti. Ant­rojoje stadijoje objektas pasirodo daugialypis, tačiau, kadangi geismas šiame daugialypume ieško savo objekto, gilesniu supratimu, jis visgi neturi jokio objekto, jis dar nėra apibrėžtas kaip geidulys. Don Žuane, priešingai, geidulys yra absoliučiai apibrėžtas kaip geidulys, intensyviu ir ekstensyviu supratimu yra betarpiška dviejų ankstesnių stadijų vienovė. Pirmoji stadija geidė idealiai, vieno; antroji geidė paskirybės daugialypumo sferos (det Mangfoldige) apibrėžtyje, trečioji yra šiųdviejų vienovė. Paskirybėje yra absoliutusis geidulio objektas, jis absoliučiai geidžia paskirybės. Čia esti suvedžiotojiškumas, apie kurį vėliau kalbėsime. Todėl geidulys šioje stadijoje yra absoliučiai sveikas, pergalingas, triumfuojantis, neatremiamas ir demoniškas. Savaime suprantama, nevalia pražiūrėti, kad čia esama kalbos ne apie pavienio individo geidulį, bet apie geidulį kaip principą, dvasiškai apibrėžtą kaip tai, ką dvasia panaikina. Tai juslinio genia­lumo idėja, kaip jau ir anksčiau buvome užsiminę. Šios idėjos išraiška yra Don Žuanas, o Don Žuano išraiška, vėlgi yra muzika, ir tik muzika.

(...)

Tuomet, kai dvasia išsilaisvina nuo žemės, jusliškumas pasirodo visa savo jėga, jis neprieštarauja pokyčiui, jis dar šiame atsiskyrime įžvelgia naudą ir džiaugiasi, kad Bažnyčia neįtikinėja jųdviejų būti kartu, bet perkerta juos saisčiusį saitą. Stipresnis nei bet kada anksčiau jusliškumas pabunda visu savo turtingumu, visa savo palaima ir džiūgavimu, ir lyg atsiskyrėlis gamtoje, lyg užgniaužtas aidas, kuris niekuomet neprakalba anksčiau už nieką kitą ar niekad nekalba neklaustas, atrado tokį malonumą riterio medžiokliniame rage ir jo [erotinės] meilės melodijose, šunų skalijime, žirgų prunkštime, kad niekuomet nepailso kartoti to vis iš naujo, kol galiausiai tylutėliai pakartojo pats sau, lyg nenorėdamas pamiršti – šitaip visas pasaulis tapo iš visų pusių ataidinčia buveine pasaulietiškai jusliškumo dvasiai, kai dvasia paliko pasaulį. Viduramžiais daug kalbėta apie kalną, kurio nebuvo galima rasti jokiame žemėlapyje. Tas kalnas vadinosi Veneros kalnu. Čia jusliškumo namai, čia jo laukiniai džiaugsmai, nes jis [jusliškumas] – karalystė, valstybė. Šioje karalystėje kalba neturi namų, neturi minties apdairumo, neturi triūslaus refleksijos amato, čia skamba tik gaivališkas aistros balsas, geismų žaismė, laukinis svaigulio triukšmas, ten vien mėgaujamasi amžiname kvaitulyje. Šios karalystės pirmagimis – Don Žuanas. Tačiau tuo dar nesakoma, kad tai nuodėmės karalystė, nes ji turi būti išlaikoma tą akimirką, kai pasirodo kaip estetiškai indiferentiška. Tik įžengus refleksijai ji pasirodo kaip nuodėmės karalystė, tačiau tuomet Don Žuanas nužudomas, tuomet nutyla muzika, tuomet matome tik vilties netekusį atkaklumą, kuris bejėgiškai priešinasi, tačiau neranda jokio nuoseklumo, netgi garsuose. Kai jusliškumas pasirodo kaip reikalingas panaikinti, kaip tai, su kuo dvasia nenori turėti reikalų, tačiau dar nebūdamas nuteistas ar pasmerktas, tuomet jusliškumo sritis įgyja šį pavidalą ir tampa estetiškai indiferentišku demoniškumu. Tai tik akimirksnio reikalas, netrukus visa pasikeičia, tuomet ir muzika baigiasi.

(...)

Juliškumas taip, kaip yra suvokiamas Don Žuane – kaip principas, – niekada iki tol nebuvo suvoktas pasaulyje; todėl erotiškumas ir čia apibrėžiamas kitu predikatu, erotika čia yra suvedžiojimas. Kad ir kaip būtų keista, suvedžiotojo idėjos graikų kultūroje visiškai nesama. Jokiais būdais nemanau dėl to girti graikų kultūros, nes, o tai visiems gerai žinoma, dievai, kaip ir žmonės, meilės reikaluose buvo lengvabūdžiai; taip pat nenoriu prikaišyti ir krikščionybei, nes ji teturi idėją anapus savęs. Priežastis, kodėl graikų kultūra neturi šios idėjos, kyla iš to, kad visas jos gyvenimas yra apibrėžtas kaip individualybė. Šitaip sieliškumo sfera (det Sjælelige) viešpatauja arba visuomet yra darnoje su jusliškumo sfera. Jos [graikų kultūros] erotinė meilė todėl buvo sieliška, o ne jusliška, o tai ir yra tai, kas sužadina drovumą, kuriuo paremta visa graikų erotinė meilė. Jie įsimylėdavo merginą, kalnus nuversdavo, kad tik ją gautų, o kai galop pasisekdavo, matyt, ji jiems įsipykdavo ir jie imdavo ieškoti naujos meilės. Dėl nestabilumo jie tikrai galėjo panėšėti į Don Žuaną ir, jei reikėtų įvardyti vieną pavyzdį, Heraklis neabejotinai galėtų sudaryti neblogą sąrašą, turint omeny, kad kartkartėmis imdavo rūpintis ištisomis šeimomis, kuriose būdavo priskaičiuojama iki 50 mergelių, ir kaip šeimos žentas su jomis susitvarkydavo, remiantis kai kurių žmonių pasakojimais, per vieną naktį. Vis dėlto jis iš esmės skiriasi nuo Don Žuano – jis visai ne suvedžiotojas. Galvojant apie graikų erotinę meilę, ji pagal apibrėžimą yra esmiškai ištikima, būtent todėl, kad yra sieliška, tad tėra paskiro individo atsitiktinumas, kad jis myli daugiau, o tų daugiau, kuriuos jis myli, atžvilgiu vėlgi yra atsitiktinumas kaskart, kai jis įsimyli naują – mylėdamas vieną, jis negalvoja apie kitą. Don Žuanas, priešingai, iš pat pagrindų yra suvedžiotojas. Jo erotinė meilė yra ne sieliška, bet jusliška, o jusliška erotinė meilė pagal apibrėžimą yra ne ištikima, o absoliučiai nepatikima, jis myli ne vieną, bet visas, kitaip sakant, vedžioja visas. Ji egzistuoja tik momentą, tačiau momentas pagal apibrėžimą yra įsivaizduojama momentų suma – štai mums ir suvedžiotojas. Riteriška [erotinė] meilė taip pat sieliška ir dėl to pagal apibrėžimą esmiškai ištikima, tik jusliška [erotinė meilė] esmiškai nepatikima. Tačiau šis nepatikimumas taip pat pasirodo ir kitu būdu – jis nuolatos pasirodo tik kaip pakartojimas. Sieliškoji erotinė meilė pati savaime dvejopai dialektiška. Iš vienos pusės, joje esama abejonės ir nerimasties dėl to, ar ji bus laiminga, mylima ir jos troškimas bus išpildytas. Šio rūpesčio jusliška erotinė meilė neturi. Netgi Jupiteris nėra užtikrintas dėl savo pergalės, o kitaip ir negali būti, nes kitaip jis ir nenorėtų. Tačiau Don Žuano atveju taip nėra, jis apsisuka greitai ir visuomet privalo galvoti absoliučiai pergalingai. Tai jam galėtų atrodyti privalumas, tačiau iš tiesų yra skurdybė. Iš kitos pusės, sieliškojoje erotinėje meilėje esama ir kitos dialektikos, besiskiriančios priklausomai nuo kiekvieno paskiro individo, kuris yra erotinės meilės objektas. Šitai yra jos turtingumas, turinio pilnatviškumas. Taip nėra Don Žuano atveju. Tam jis tiesiog neturi laiko. Visa jam tėra momento reikalas. Matyti ją ir ją mylėti buvo viena, taip tam tikra prasme galima pasakyti apie sieliškąją erotinę meilę, tačiau tai nurodo tik į pradžią. Kalbant apie Don Žua­ną, tai jam galioja kitaip. Matyti ją ir ją mylėti yra viena, tai egzistuoja momente, tą patį momentą viskas praeina, o tas pats pasikartoja begališkume.

Iš danų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė