„Transit“ yra antrasis Annos Halberstadt rinkinys lietuviškai – teisingiau pasakius, antrasis ir trečiasis tuo pat metu. Knyga išleista nekasdieniškai, sudaryta veid­rodžio principu – ligi pusės perskaitę turime apversti. Tada pastebime, kad „Transit“ turi ne vieną, o du viršelius, be to, rinkinį galima skaityti ir nuo pabaigos. Į vieną leidinį telpa dvi poezijos knygos, abi pavadintos „Transit“, tačiau netapačios. Pirmoji (antroji?) rašyta angliškai, į lietuvių kalbą ją vertė Marius Burokas; antroji (pirmoji?) rašyta rusiškai, ją išvertė Antanas A. Jonynas. Atsiduriame tarsi veidrodžių karalystėje iš garsios Lewiso Carrollio pasakos. Šie veidrodiniai atspindžiai, kaip ir dera poezijoje, nėra tobulai simetriški. Vienas viršelis juodas, kitas raudonas; juose panašios, bet nevienodos graviūros; angliškame rinkinyje 35 eilėraščiai, rusiškame 36; puslapiai abejose knygose numeruojami, bet rusiškame rinkinyje jų kiek daugiau.

Mirgėjimas ir netapatumas – kaip ir abiejų knygų pavadinimas – turi simbolinę prasmę. Autorė gyvena dviejuose pasauliuose, „tarp skirtingų dimensijų“: Vilniuje ir anapus Atlanto, vaikystėje ir brandos amžiuje, vienoje iš daugiataučio Vilniaus kalbų ir svarbiausioje, bet anaiptol ne vienintelėje iš daugiataučio Niujorko kalbų. Nuolat yra tranzito būsenos: kaip pati sako, tolydžio eina „iš darbo pražūtingu ir pavojingu laikomame kvartale į kitą, ne kuo geresnį kvartalą“. Dvi tikrovės panašios pirmiausia tuo, kad reikalauja nuolatinės įtampos ir pasipriešinimo. Tačiau nėra tapačios, skiriasi tarsi drabužio klostės ar skirtingo dydžio, pavidalo, skirtingu metu gamintos terakotinės plytelės iš tuo pačiu vardu pavadinto eilėraščio. Tai „persikreipęs gyvenimas, lyg fotografija nuplėštu kampu“. Apverstas laikas (ne prarastas ar atrastas, o būtent apverstas) – tarsi dvilypė knyga, kurią galima skaityti abiem kryptimis.

 

Anna Halberstadt. „Transit“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, iš rusų kalbos vertė Antanas A. Jonynas. – K.: „Kauko laiptai“, 2020. Dailininkas Vitalijus Komaras.

 

A. Halberstadt yra vilnietė, studijavusi Maskvoje, nuo 30 metų gyvenanti JAV, dirbanti psichikos sveikatos klinikose, ištekėjusi už kito emigranto – žinomo rusų kilmės dailininko Vitalijaus Komaro. Be abejo, profesinė pažintis su psichoanalize ir apskritai su medicina, atidžios psichoterapeutės patirtis neretai išryškėja eilėse. Tuo pat metu autorė rado nišą didžiuliame Niujorko poetų pasaulyje, pelnė jame pripažinimą tiek rusiškais, tiek angliškais rinkiniais. Ir lietuvių kalba A. Halberstadt nėra svetima, taigi lietuviški vertimai grąžina poetę į gimtąją erdvę.

Estų mąstytojas ir literatas Reinas Raudas yra pasakęs, kad A. Halberstadt – dvi skirtingos poetės: anglakalbė ir rusakalbė. Pati autorė teigia, kad rusų poezijos tradicija labiau barokinė ir metaforiška, o amerikiečių – sausesnė, tiesmukesnė, asketiškesnė. Tačiau, manding, įsiliedama į abi tradicijas, poetė lieka vientisa, išsaugo tą patį balsą – veikiau asketišką, minimalistinį. Yra įvaldžiusi metodą, kurį Jurijus Lotmanas vadina „минус-прием“ (liet. minus priemonė, (meninė) veiksena, – red. past.) – moka atsisakyti automatiškų stilistinių gestų. Metaforų iš viso vengia, remiasi palyginimu, epitetu, retkarčiais hiperbole. Rusiškose eilėse gal kiek daugiau mitologinių motyvų, intertekstualumo (kad ir paslėpta Josifo Brodskio citata: „Ten, kur numirėliai stovi apsikabinę vilas“). Pridursiu, kad A. Halberstadt nesunkiai įsilieja ir į trečiąją tradiciją – lietuvių išeivių. Ją skaitydamas dažnai prisimindavau Algimanto Mackaus neornamentuotos kalbos pastangas, dar dažniau Jono Meko filmų sekvencijas – iš pažiūros atsitiktinius, kone mėgėjiškus kadrus, susilydančius į kasdienybės dienoraštį. Eilėraštis fiksuoja ir išskaičiuoja tikrovės nuotrupas, detales, būsenas. Eilės tampa savotišku jutubu ar videoklipu, komponuojamu pagal muzikos ritmą. Tai „sauja žodžių ir ženklų ant popieriaus“, paberta it kauliukai, turinti virsti „mįslėmis ir piktogramomis“, o drauge liekanti štrichais, nereikalaujančiais prasmės.

Tuose eskizuose Niujorkas – „antisanitarinis, pakrikas ir netvarkingas“, sklidinas valkatų, narkomanų, ekshibicionistų, vagišių, dažnai vaizduojamas pasitelkiant drastišką žodyną. Atvykėliui nėra lengva įaugti į šią erdvę (nestinga tų, kurie neįauga). A. Halberstadt mini emblemiškuosius Niujorko tapytojų vardus – Pietą Mondrianą, Marką Rothko, Jacksoną Pollocką, – bet jos miestas pirmiausia yra Edwardo Hopperio miestas. Tai vienatvės ir susvetimėjimo buveinė, kurioje Dievas yra geriausiu atveju Deus absconditus (lot. pasislėpęs Dievas). Nykūs imigrantų pobūviai, jų psichologinės traumos, kurias autorė puikiai pažįsta dėl savo profesijos, neprideda daug vilties. Baltija ir Neris nesusivienija su Long Ailando sąsiauriu. Amerika eilėraščiuose neretai vaizduojama su satyriniu atspalviu – tai „per plačių greitkelių, per didelių obuolių, per stambių tarakonų“ šalis. Antra vertus, Niujorko margumas, beatodairiškumas, nuolatinio kitimo kultas, „takios lytys ir keičiamos tautybės“ savaip vilioja – šiaip ar taip, suteikia būtiną kontrastą ir postūmį europiečiui, neleidžia jam sustingti automatiškų įpročių bei reakcijų ertmėje.

Kelis sykius atsikartojantį Orfėjo ir Euridikės motyvą, matyt, dera skaityti ne vien kaip asmeninį: jis liečia ir praeitį, į kurią nevalia atsigręžti. Vis dėlto į ją atsigręžiama. Antrasis, gal net svarbesnis abiejų rinkinių ašigalis yra Vilnius – taip pat margas, pakrikęs, byrantis, intymus. Poetė jame nebegyvena: apsilankymai yra grįžimai į vaikystę, neišvengiamai iliuziški, kad ir ką sakytų Marcelis Proustas. Per tokias keliones – nesvarbu, įsivaizduojamas ar tikras – laikas bėga atvirkštine kryptimi, tarsi žydiški įrašai po apsilupusiu tinku, kuriuos reikia skaityti nuo galo.

A. Halberstadt vilnietiška patirtis ypatinga: ji priklauso žydų bendruomenei, kadaise Vilniuje vienai iš reikšmingiausių ir ryškiausių, bet praktiškai išnykusiai. Be to, tai jau paskutinė tos bendruomenės karta. Getas ir žudynės mažajai Annai tėra vyresniųjų – tėvų bei senelių – patirtis, apie kurią daug nekalbama, nors ji tampa viso ko podirviu. Anna gimė „žmogaus kaulų ir sutriuškintų kaukolių saugykloje“, bet augo po karo – gana niūriu, tačiau vis dėlto gerokai ramesniu metu. Aplink skambėjo nebe jidiš ir ne hebrajų, o rusų, lenkų, pamažu vis aiškiau girdima lietuvių kalba. Sena inteligentų šeima buvo savaip aristokratiška (seneliai – gydytojas ir teisėjas, tėvas biologas, universiteto dėstytojas), bet jautėsi it „persodintas medis, riedantis akmuo“ – išdidus, tačiau stokojantis įprastinės aplinkos.

Esu gerokai vyresnis už A. Halberstadt, bet mano vaikystė ir jaunystė praslinko tame pačiame pokario Vilniuje. Atpažįstu vardą „Komjaunimo gatvė“, suprantu žodį „Vojentorgas“, atsimenu kino teatrą „Pionierius“ (dar anksčiau – „Mūza“), lankiausi andainykščiame Valakampių pliaže, pažinojau tą patį žurnalistą Senjorą, gydžiausi pas tą patį daktarą Jedą. Sykį net buvau pakviestas į klasę, kurioje Anna mokėsi, pakalbėti apie literatūrą. Šiaip ar taip, galiu paliudyti, kad ano pradingusio Vilniaus detalės knygoje užfiksuotos nepretenzingai, be melodramatizmo ir tuščios nostalgijos, bet tiksliai. Anapus jų ryškėja šeiminės dramos ir ekscentriškumai, visuomenės kompleksai, o svarbiausia – laiko tėkmė, vertybių irimas, absurdo visagalybė, nuo kurių gelbsti užuojautos gestai, peržengią tautų ir bendruomenių ribas.

A. Halberstadt apibūdina savo knygą kaip pašnekesį su Dievu „netobula pasauliečio kalba“ ir lipimą „virvinėmis kopėčiomis Dievo linkui“. Manau, tai vienas iš geresniųjų poezijos apibūdinimų.