Romanas dabar – populiariausias žanras ir Lietuvoje, ir užsienyje. Leidėjus sunku sudominti net itin kokybiška trumpąja proza, dar labiau – poezija. O romanus visi graibstyte graibsto. Tik ar pripažintų autorių parašyti, solidžių leidyklų išleisti, puikių vertėjų išversti romanai tikrai verti skaitytojų laiko ir pinigų?
Rasa Aškinytė. „Istorija kaip upė“
Penktajame Rasos Aškinytės romane tęsiama „Glesum“ (2016) plėtota dėl vyrų meilės ir net išlikimo kovojančių moterų tema. Taip pat svarbus istorinis kontekstas: pasakojimą sudaro keturios linijos, dvi iš jų plėtojamos senovėje. XIV a. mergina, vadinama Ubage, įsimyli pranciškonų vienuolį. XVIII a. plikbajoris parduoda dukrą Konstanciją ištvirkusiam ponui. Dabartyje Holė dešimt metų varsto policijos duris tvirtindama, kad nužudė savo vyrą. O šį nusikaltimą tirianti policininkė Gina dėl komos ištikto mylimojo palieka sutuoktinį ir vaikus.
Visos keturios moterys pristatomos kaip dvasingos, „gilios“. Tačiau jų dvasingumą sudaro infantilūs monologai („Žinai, Dieve, trūks kantrybė. Supyksiu ir nesišnekėsiu savaitėm, tada matysi, kas bus“, p. 159) arba sąmonėje persipynę pagoniški ir krikščioniški vaizdiniai. Neišradingai apibrėžiamas ir moteriškumui priskiriamas archetipinis matmuo: „(...) amžinasis gyvybės ir mirties ratas. Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos“, – teigiama anotacijoje. Tačiau vos tarp šių dvasingų moterų įsiterpia vyras, jų bendrystė virsta neapykanta, pagieža, net smurtu.
R. Aškinytės romano struktūra ir temos primena chrestomatinį Jurgos Ivanauskaitės kūrinį „Ragana ir lietus“ (1993). Kaip ir J. Ivanauskaitė, R. Aškinytė vaizduoja skirtinguose erdvėlaikiuose veikiančias fatališkas meilės ir Dievo geidžiančias personažes, kurios vidinę tuštumą bando užpildyti megzdamos ryšius su nepasiekiamais vyrais. Jie – arba šventieji, arba fiziškai bei emociškai neįgalūs, nevengiantys smurto. Moterys visuomet nelaimingos, linkusios į sadomazohizmą. O pasakos (ar meilės romanų) logika grindžiamos lemtingo įsimylėjimo scenos bei geidžiama motinystė (pastoti visos nori taip stipriai, kad net nesvarbu, nuo ko) kiek primena Lauros Sintijos Černiauskaitės prozos siužetus.
Rasa Aškinytė. „Istorija kaip upė“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Tačiau nei J. Ivanauskaitės realizmo bei aistringumo, nei L. S. Černiauskaitės simbolizmo ir lyriško, egzistenciškai jautraus, niuansuoto stiliaus tikėtis neverta. R. Aškinytės tekstas sausas, situacijos pabrėžtinai nerealistinės – vengiama psichologizavimo, personažų motyvų, poelgių aiškinimo. Galbūt taip siekiama aliuzijos į mitą, archetipinės gelmės? Tačiau pasakojimas kuo toliau, tuo labiau primena absurdo literatūrą. Moterys ir vyrai, tarsi Daniilo Charmso veikėjai, susitinka pačiose neįtikėčiausiose vietose, jų poelgiai ir sprendimai nelogiški. Pavyzdžiui, gvardijonas Bonaventūra priima Ubagę patarnauti vyrų vienuolyne. Žinoma, vienas iš vienuolių susigundo ir merginą išprievartauja, bet ji dėl to visiškai nesijaudina. Gina irgi abejingai leidžiasi prievartaujama kolegos policininko. O Holė naują meilužį ištraukia iš upės, kurioje neva pametė savo vyrą. Dialogai mediniai, prikaišioti gal ironiškų, o gal pranašiškų frazių: „Policija ne bažnyčia, čia visi meluoja“ (p. 13); „Visi mes – ir žudikai, ir šventieji“ (p. 15).
Psichologizavimo atsisakymas pasiteisino tolimų protėvių gyvenimą vaizduojančiame „Glesum“. Iš dalies jis suveikia ir naujojo kūrinio praeities linijose. Tačiau šiandienos pasaulis, jo gyventojai primena groteskišką nesusipratimą. Gal taip siekta nutolinti, sukeistinti mūsų laikus, parodyti, kad ir dabartis yra neperprantama, o žmonių poelgiai – chaotiški, alogiški? Tačiau manęs ši strategija neįtikino.
Robert Seethaler. „Tabakininkas“
Robertas Seethaleris lietuvių skaitytojams žinomas iš kritikų išgirto 2017 m. lietuvių kalba pasirodžiusio romano „Visas gyvenimas“. „Tabakininkas“, kaip skelbia anotacija, taip pat sulaukė tarptautinio pripažinimo. Šis kūrinys suintrigavo, nes veiksmas vyksta XX a. 4 dešimtmečio Vienoje, o Sigmundas Freudas – vienas iš personažų. Atrodo, kas gali būti geriau: kultūriškai ir architektūriškai įspūdingas miestas, nelaiminga meilė, vis stiprėjantis nacizmas, ore tvyranti karo nuojauta ir psichoanalizė. Tikėjausi vaizdingų šalto, bet kartu ir jaukaus miesto gatvių bei barų aprašymų, sapnų analizės, paskutinių S. Freudo gyvenimo metų detalių.
Dideli lūkesčiai, taip paprastai būna, nepasiteisino. „Tabakininkas“ skaitytojo negali ar nenori sukrėsti, šokiruoti, panardinti į anksčiau netyrinėtas gelmes. Tradicinė, nuosaiki forma puikiai dera su tradiciniu turiniu. Kitaip tariant, ši knyga dar vienas bildungsromanas (tiesa, keli netikėtumai bus) apie tai, kaip iš provincijos atvykęs septyniolikmetis Francas įsidarbina Oto Trsneko tabako krautuvėlėje ir pamažu susipažįsta su didmiesčio gyvenimu. Didžiausias „Tabakininko“ trūkumas – paviršutiniškumas bei schematiškumas. Septyniolikmečio kaimiečio pažintis su profesoriumi užsimezga tarsi savaime: Freudas krautuvėlėje palieka skrybėlę, Francas ją grąžina. Prireikia tik šiek tiek įkyrumo, ir ligotas, gestapo persekiojamas profesorius jau kalbasi su Francu tarsi su artimu giminaičiu, net įsileidžia jį į namus. Tiesa, vyrų draugystę bandoma motyvuoti tuo, kad Freudas jaunajame tabakininke regėjo tai, ko pats stokojo, – jaunystę ir energiją. Ryškinami net jų išvaizdos panašumai, keliuose epizoduose jie pasirodo kaip vienas kito atspindžiai. Dar schematiškesnė meilės linija. Kai Freudas įkyruoliui pasiūlo susirasti merginą, šis savaitgalį nueina į pramogų parką, užkalbina pirmą sutiktą panelę ir meilės istorija prasideda. Tad viskas romane klostosi „kaip iš rašto“. O grožinėje literatūroje tai menkas privalumas.
Stiprioji R. Seethalerio prozos pusė – istorinis kontekstas ir poetiški, situacijas ir veikėjų emocijas subtiliai perteikiantys aprašymai. Pavyzdžiui, Franco motinos meilužio mirties scena plaukiojant ežere per liūtį (p. 12) vyro būdą ir požiūrį į gyvenimą atskleidžia tiksliau nei iki tol aprašyti jo turtai bei nuotykiai. Įspūdingas eilinio didmiesčio ryto, o kartu ir laikotarpio aprašymas: paraleliai vardijami nieko bendra neturintys įvykiai įtikina, kad iš tiesų galima gyventi šalia tragedijos ir jos nepastebėti (p. 148–149).
Tačiau didžiausias netikėtumas laukia pabaigoje. Būtent ji paaiškina iš pažiūros keistus Franco poelgius: atkaklus, stačiokiškas, gyvybinių jėgų kupinas vaikinas kartais elgiasi itin neapdairiai, kvailai, atrodo, pats lenda į pavojus. Nepaisant to, kad krautuvėlę kartą jau nusiaubė naciams prijaučiantys kaimynai, Francas klijuoja ant stiklo savo sapnų aprašymus, kuriuose naudojami ir nacistiniai simboliai. Sulaikius senąjį tabakininką Otą jis kasdien eina į gestapo rūmus, nors durininkas perspėja, kad tokie vizitai baigsis prastai. Tačiau lemtingas vaikino poelgis, tampantis viso pasakojimo atomazga, patvirtina, jog psichoanalitinis klodas kūrinyje iš tiesų glūdėjo – kova tarp mirties ir gyvenimo, arba eroso ir tanato, niekada nėra lengvai nuspėjama.
Robert Seethaler. „Tabakininkas“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
James Salter. „Žaidimas ir pramoga“
Jamesas Salteris anotacijoje pristatomas kaip preciziškiausias stilistas tarp JAV pokario rašytojų. Tai patvirtina jau pirmieji knygos sakiniai: „Rugsėjis. Rodos, niekada nesibaigs šios švytinčios dienos“ (p. 5). J. Salterio kalba lakoniška, itin tiksli. Kuriamas fragmentiško, aižėjančio, bet būtent dėl to itin giliai, betarpiškai patiriamo pasaulio vaizdas. Prozininkas mėgsta poetiškus palyginimus bei metaforas, kuriuos dar ilgai norisi kartoti mintyse: „Džiugesys (...) mane užliejo kaip tviskanti saulės šviesa“ (p. 15); „Lūpos kaip gendantis vaisius“ (p. 30); „balta tyla“ (p. 35); „tamsa sudūžta kaip stiklas“ (p. 47); „Jos gyvenimas be išeities. Kaip nusikaltimas, kurio negalima atšaukti“ (p. 93). Įspūdingos romano pasakotojo refleksijos apie savosios atminties ir vaizduotės veiklą, patį pasakojimo – kitaip tariant, romano rašymo – procesą. Grakštų J. Salterio stilių puikiai perteikia Laimanto Jonušio vertimas. Šis romanas iš tiesų gali būti skaitomas kaip gero stiliaus, puikios prozinės kalbos ir subtilaus vertimo pavyzdys.
Tačiau siužetas ar, tiksliau, jo koncepcija nenustebina. Šiandienos knygų rinka perpildyta romanų, kuriuose kūrybos procesas nusakomas pasitelkiant erotinę vaizdiniją: rašymas lyginamas su geidulingu stebėjimu, šnipinėjimu, persekiojimu, neįgyvendinamu, uždraustu geismu. Vis dėlto retas šio tipo kūrinys atvirumu bei drastiškumu prilygsta Vladimiro Nabokovo „Lolitai“ (1955). „Pramoga ir žaidimas“, be abejo, dar vienas klasikinis tokio tipo kūrinys, originalo kalba pasirodęs 1967-aisiais. Jei romanas į lietuvių kalbą būtų išverstas XX a. antrojoje pusėje ar net pabaigoje, tikrai būtų sukėlęs nemenką rezonansą.
Siužetą sudaro dvi plotmės. Jaunas amerikietis Dynas Prancūzijos provincijoje susipažįsta su aštuoniolikmete Ana Mari. Jų ryšys grindžiamas vien seksualine trauka. Kaip įprasta, moters kūnas pasyvus, laukiantis, užvaldomas, o vyras atlieka naujų žemių atradėjo vaidmenį. Dynas aprašomas lyg pusdievis, o Ana Mari – eilinė provincijos pardavėja, svajojanti apie santuoką. Sekso scenos skoningos ir gana atviros, tačiau šiandien jos vargu ar sukels nuostabą, tuo labiau – pasibaisėjimą.
James Salter. „Žaidimas ir pramoga“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Janušys. – V.: „Kitos knygos“, 2019.
Skaitymo malonumą didina antroji plotmė – bevardžio romano pasakotojo istorija, savotiškas metalygmuo, atskleidžiantis rašymo procesą, autoriaus ir personažų santykius. Dyną pasakotojas sutinka vakarėlyje. Po kelių savaičių jaunasis pažįstamas netikėtai apsilanko Otene – Prancūzijos provincijos mieste, kuriame pasakotojas apsistojęs. Nors vyrų ryšys platoniškas, pasakotojo susižavėjimas jaunuoliu lemia, kad Dynas jo vaizduotėje virsta pusdieviu, kurio kiekvienas veiksmas vertas pasigėrėjimo. O netobuloji Ana Mari tampa tarsi paties pasakotojo alter ego. Tačiau iš tiesų abu personažai ir visas pasaulis yra pasakotojo – iš pažiūros bejėgio, bejausmio – geismo įkaitai: „Jiedu dar lovoje, langai atviri ryto vėsai. Jos veidas be kosmetikos, oda be blizgesio. Rytais ji atrodo prasčiokiškai – jauna, be išteklių. Ir tada, man stebint, abu pabunda tą pačią akimirką, lyg aktoriai (...). Jos lūpos šiltos. Aš mėginu rasti tamsą, tuštumą, bet jie pernelyg ryškiai švyti, baltas dangus už jų, atviri ir gaivūs kūnai. Abu pernelyg tyri. Tarsi mano paties vaikai (...). Jos burna juda ilgais saldžiais siekiais. Dynas junta pradedantis griūti, trupėti, o aš lyg saksofonininkas žygiuojančiame orkestre, įsimylėjęs kino žvaigždę. Sudrėkusiomis akimis, sutrikęs, per pertrauką niauriai trepsiu pirmyn atgal. Mintys spurda“ (p. 155).
Nors J. Salterio romano vertimas į lietuvių kalbą pavėluotas, „Pramoga ir žaidimas“ vis dar leidžia pasimėgauti subtiliu literatūriniu žaidimu. Žaidžiama ir su personažais, ir su skaitytoju, ir su nepasiekiamo objekto geidžiančio menininko įvaizdžiu. Šia prasme J. Salteris subtiliai perrašo Thomo Manno „Mirties Venecijoje“ dramatizmą ir vietoje menininko paaukoja vieną iš personažų.
John le Carré. „Šnipų palikimas“
Johnas le Carré yra šnipų romano žanro klasikas – prieš tapdamas rašytoju pats 6 ir 7 dešimtmečiais dirbo Didžiosios Britanijos saugumo struktūrose. Nesu šnipų romano gerbėja: tradicinis filologinis išsilavinimas lėmė, kad romanuose visų pirma vertinu kalbą, stilių. O šnipų romanas, kaip ir trileriai, detektyvai, paprastai visą dėmesį telkia į siužetą. Gal todėl labiau nei knygos man patiko pagal J. le Carré kūrinius pastatyti filmai, visų pirma klasikinis kultinis noiras „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ (1965, rež. Marti Ritt) ir trileris, kuriame įtampa kuriama atmosferos, o ne veiksmo dėka – „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ (2011, rež. T. Alfredson).
„Šnipų palikime“, kaip ir ankstesniuose romanuose, veiksmas vyksta Šaltojo karo metais, pasirodo tie patys personažai. Pagrindine menine priemone, kaip ir dera šnipų romanui, tampa apgavystė, vedžiojimas už nosies. Pasakojama iš senatvę ramiai savo sodyboje, Prancūzijos provincijoje, leidžiančio MI6 agento Piterio Gijomo perspektyvos. Gavęs laišką, kviečiantį kuo skubiau prisistatyti į Tarnybą, Piteris sužino, jog žuvusio jo draugo ir kolegos Aleko Limo ir dviejų informatorėmis dirbusių moterų vaikai grasina Tarnybai teismais, nes per operaciją „Krituolis“ žuvo jų tėvai. Siekdami užbėgti už akių slaptosios tarnybos teisininkai ir tyrėjai nori, kad operacijos dalyvis Piteris jiems atskleistų tiesą.
John le Carré. „Šnipų palikimas“. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Pirmoji apgavystė: kuriamas įspūdis, kad pagrindine tema taps „Šnipo, kuris grįžo iš šalčio“ veikėjų slaptojo agento Aleko ir jo mylimosios Lizos Gold priešistorė. Pasakojimas rekonstruojamas iš Piterio bei jo kolegų nugvelbtų ir konspiraciniame bute paslėptų ataskaitų. Tačiau ar šios ataskaitos nėra falsifikatai dėmesiui nukreipti? Toks pat įtarimas kyla ir dėl Piterio prisiminimų: tiesa tai ar eilinis šnipo triukas? Greitai paaiškėja, jog Aleko ir Lizos istorija tėra priedanga – dėmesio centre atsiduria Piteris ir informatorė Tulė. Pamažu kyla abejonė, ar Piteris, save apibūdinęs kaip nereikšmingą pagalbininką, nėra centrinė figūra, dėl kurio manipuliatyvių veiksmų žuvo Alekas, jo mylimoji ir paties Piterio geismo objektė – Tulpė.
Romano atmosfera labiau primena ne tamsų noirą, bet T. Alfredsono „Bastūną, Siuvėją, Kareivį, Šnipą“. Banalūs konspiraciniai butai, labirintą primenančios „Cirku“ arba „Dėžute“ vadinamos Tarnybos patalpos, betiksliai pokalbiai, krūvos tikrų ar fiktyvių dokumentų, kuriuos skaitant tampa nebeaiškūs nei veikiančiųjų tikslai, nei užimamos pozicijos – britų agentai pasirodo esantys Štazi statytiniai, informatoriai visuomet mažiausiai dvigubi, esant reikalui aukojami nekalti žmonės ir išsaugomi, proteguojami žudikai. Tačiau koks viso to tikslas, nežino niekas. „Jums visiems galvoj negerai. Visiems šnipams. Įsivaizduojat, kad esat vaistai, bet iš tiesų jūs – sukrušta liga. (...) Gyvenat sukruštoj tamsoj, nes tiesiog nepakeliat sukruštos šviesos (p. 319), – Piteriui išrėkia Aleko sūnus.
Specifinė ir romano skaitymo patirtis – maždaug trys trečdaliai teksto, atrodo, veda nežinia kur, linijos šakojasi ir susipina keisčiausiais būdais. Tačiau pabaigos atomazga meistriška, išryškinanti visame pasakojime nebyliai glūdėjusį klausimą: kiek žmogiškų jausmų galima atbukinti abstrakčių idėjų labui? Nors atsakymas pateikiamas, niekada negali žinoti, ar tai nėra dar vienas melas.