Ispanakalbiame pasaulyje svarbiausioje Gvadalacharos knygų mugėje Barselona pernai buvo garbės viešnia. Ta proga laikraščio „El País“ katalonų kultūros priedas „Quadern“ mugėje dalyvavusių 48 barseloniečių rašytojų paprašė išrinkti didįjį Barselonos romaną – geriausią grožinę knygą apie Katalonijos sostinę. Atsispirdamas nuo šios užduoties, rašytojas Xavieras Pla klaidžioja po literatūrinę Barseloną.

 

Prieš tapdamas idėja, simboliu ar naratyvu, miestas yra tiesiog mus supanti atmosfera. Intonacija, sunkiai nusakoma žodžiais, bet juntama, apie ją net nepagalvojus. Jau keleri metai kaip Hansas Ulrichas Gumbrechtas, Kalifornijos Stanfordo universiteto lyginamosios literatūros dėstytojas, įrodinėja šią mintį, smelkiančią literatūros ir miesto santykį. Knygoje „Atmosphere, Mood, Stimmung“ (2012), novatoriškoje ir drąsioje įžvalgoje, jis nagrinėja, kaip, skaitant apie didmiestį, gali kilti netikėtų emocinių, beveik fizinių reakcijų, veikiančių tiek skaitytojų jusles, tiek protą.

 

 

 Arif Ryanto nuotrauka iš „Unsplash“.

 

Skaitydami Jameso Joyce’o „Ulisą“, Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ar Luiso Martíno-Santoso „Tylos metą“ („Tiempo de silencio“), gauname ne tik estetinę ar intelektinę patirtį. H. U. Gumbrechtas gana įtikinamai įrodo: per šiuos romanus atsiskleidžia, kad kiekvienas tų minimų miestų (Dublinas, Paryžius, Madridas), išskyrus bendrą toną, turi savitą afektinį klimatą, ypatingą būvio formą. Autoriaus vartojamą vokišką terminą „Stimmung“ sunku išversti į kurią nors romanų kalbą, tad patogumo dėlei galime palikti „afektinę atmosferą“. Tai būtų esminė koncepcija, pravarti nagrinėjant šiuolaikinę kultūrą, semantiškai susijusią su vokiečių filosofine ir muzikine tradicija, apmąstant tą naują santykį su miestu, pagrįstą gebėjimu jį suvokti kaip atmosferą, kaip dvasios būseną, kaip „Stimmung“, o ne kaip istoriją, simbolį ar juo labiau veiksmo vietą.

„Stimmung“ kuria ne vien skaitytojas ar miestas, bet jųdviejų santykis: bendras juslinis nusiteikimas prieš skaitant sociologinius, politinius ar urbanistinius tekstus. Ką prisimena skaitytojas apie Thomo Manno „Mirtį Venecijoje“, apie pavadinime minimą miestą? Tikriausiai šią apysaką sieja su paties fin de siècle nuosmukio „Stimmung“, su visais jo niuansais – kvapais, garsais, spalvomis ir, svarbiausia, su konkrečiu laikiškumu, amžinu mirties dvelksmu. O Rio de Žaneirą Joaquimo Machado de Assiso romanuose? Žinoma, ne vienam skaitytojui atpažįstamiausias elementas bus saudade, pojūtis, kad dabarties laimė negrįžtamai susijusi su praeitimi. Nėra nė vieno miesto, kuris būtų sustingusi substancija. Pasak H. U. Gumbrechto, kiekvienas miestas – tai tam tikra dvasios būsena, o Venecijos dvasios būsena neturi nieko bendra su nei su Praha, nei su Viena. 

Jei sutinkame, kad kiekvienas miestas skleidžia savo juslinę kokybę, paveikiančią mus prieš bet kokią interpretaciją, galime iš pradžių paklausti, kokia yra Barselonos „Stimmung“. Kuo Barselonos afektinė tonacija, tokia, kokia aprašoma romanuose, skiriasi nuo kitų Europos ir ne Europos metropolių? Kokios erdvės skleidžia tą specifinę vibraciją, kuri skiria Barseloną, pavyzdžiui, nuo Liono, Milano ar Amsterdamo: uostas, Barseloneta, Ramblas, Ravalis, Grasija, Diagonalė, Paralelė, Tibidabas, Karmelis? Ir kiek „Quadern“ apklausos apie didįjį Barselonos romaną gali mums padėti suvokti tą neregimą miesto tekstūrą? H. U. Gumbrechtas pasakytų, kad pajusti Barselonos „Stimmung“ – vadinasi, suvokti, kaip miestas „tampa savas“ skaitytojui, dar nespėjusiam nuspręsti, ką miestas nori „pasakyti“ ar ką „reiškia“. Galimas daiktas, pasitelkę intuiciją kūrėjai sugeba pagauti visa tai, ko nepastebi urbanistai ir politikai, beje, taip pat kaip turistai ar praeiviai.

Pirma išvada – visiškas Mercè Rodoredos triumfas. Jos geriausi kūriniai amžinai liks susiję su Barselonos miestu. Tai didžioji Barselonos rašytoja, nes aišku kaip diena, kad M. Rodoreda geriausiai ir meistriškiausiai sugebėjo pagauti praeito amžiaus vidurio Katalonijos sostinės tiek vidurinės klasės, tiek buržuazijos emocinę temperatūrą. Tai patvirtina teigiamas kritikų ir skaitytojų įvertinimas, vertimai į gausybę kalbų, taiklūs ir drauge prieštaringi atsiliepimai, netikėtos kino, teatro ir poezijos adaptacijos. Dvidešimt penkių romanų sąraše net keturi M. Rodoredos romanai: „Moteris tarp balandžių“ (vertė Birutė Ciplijauskaitė, V.: „Charibdė“, 2002), „Kamelijų gatvė“ („El carrer de les Camèlies“), „Sudužęs veidrodis“ („Mirall trencat“) ir „Aloma“. Įdomiausia, kad trys iš jų parašyti Šveicarijoje, toli nuo Barselonos, tada, kai katalonų kalba buvo uždrausta, o vienas romanas išleistas pačiame Ispanijos pilietinio karo įkarštyje. Atrodo, lyg M. Rodoreda būtų sugebėjusi geriausiai pažvelgti į miestą ir tapusi antrosios eilės stebėtoja. Po keliolikos metų tokią pačią padėtį romane „Vyšnių metas“ („El temps de les cireres“) užėmė pasakotoja Montserrat Roig. Kitaip sakant, iš šalies, bet galiausiai personažų akimis stebėdama stebintį stebėtoją. 

Rodoredos romanuose Barselona nėra veiksmo fonas: tai dvasios būsena, kuri įsikūnija ir tampa geriausia miesto aiškintoja, kur kas atsparesnė ir įžvalgesnė nei pasenusios tendencingos politinės ir sociologinės interpretacijos. Šios rašytojos kūryba idealiai tinka nagrinėti pasitelkus H. U. Gumbrechto metodą, nes jos knygos derina emocines tekstūras, kuria asmenišką ir poetinę atmosferą, teikia pirmenybę pojūčiams, o ne aiškinimams, pristato miestą fizine būties forma, veikiančia personažus.

Romane „Moteris tarp balandžių“, daugiausia balsų sulaukusiame kūrinyje, atsiskleidžia jusli, tyli vidinė miesto tekstūra. Pasitelkdama iki tol negirdėtą naratyvo išmonę (sakytinį monologą), M. Rodoreda kaip niekas kitas per pagrindinės veikėjos Natalijos kūną ir sąmonę perleidžia jos gyvenamų erdvių emocinę membraną: laiptus, namsargių būstus, aikštes, kvartalo krautuvėles, terasas, jos pačios kambarį. Colometa (Balandėlė, pagrindinė romano veikėja) „negalvoja“ apie Barseloną, tik jaučia ją kaip baimės ir liūdesio vibraciją. Barselona romane – tai miestas, uždarame herojės kūne pulsuojantis per intymiausius elementus, tokius kaip trapumas, pažeidžiamumas, karo ir pokario metų badas, socialinis ir lyčių skirtumo spūdis, žemesnių visuomenės sluoksnių priespauda ir tam tikra neapčiuopiama asmens baimė. Drauge miestas tampa poetine erdve nedideliems atsivėrimams: pobūvis Grasijos rajono aikštėje, pokalbis ant suolelio Guelio parke, apleista balandinė terasoje, nuvytusi gėlė, netikėtai plykstelėjusi šviesa.

Rodoredos akimis, miestas – tai intymus ir trapus organizmas, gebantis sukrėsti personažus tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai dar aiškiau ryškėja romane „Kamelijų gatvė“. Kartu su miestu keičiasi ir Cecilijos Ce kūnas: menstruacijos prasideda karo pradžioje lyg skausmingas įžengimas į brandos amžių. Savita jos kūno psichologija (prostitucija, abortas, abulija, nuolankumas) susijusi su nykiais nugalėtosios pokario Barselonos rajonais, pirmais imigrantų lūšnynais Montžuike, miestu nuo Tibidabo iki Grasijos pasažo. Tai beveidis miestas, prislėgtas baimės, pilkas ir nesvetingas, įmanomas paaiškinti, pagerbti ir įprasminti tik katalonų kalba. Prireikus jį apibūdinti sakytume, kad M. Rodoreda kuria troškią atmosferą. Barselonos „Stimmung“ – tai atvira intymumo žaizda.

Visiškai kitoks yra „Paskutinės popietės su Teresa“ („Últimas tardes con Teresa“), garsusis Juano Marsé romanas, „Quadern“ sąraše pirmas iš parašytų ispanų kalba. Jame miestas taip pat labai kūniškas, bet triukšmingesnis, raumeningesnis. Tai šiuolaikinė Barselona, rūsti, bet gyva, kupina gyvybės, niekada nenusilenkianti likimui, kunkuliuojanti jaunatviška energija, jau pradedanti darbininkų kovas. Miestas – žaidimų ir mūšio laukas; J. Marsé paverčia jį būtimi, stumiančia kūną išorėn. Miestas skatina pagrindinį personažą Pichoapartę duotis motociklu kvartalų gatvėmis – iš Karmelio į Sant Gervasį, iš Tibidabo į Barselonetą.

Barselona tampa erdve, kurioje susiduria klasės ir troškimai, scena, kurioje norom nenorom dreba kūnas. Iš netekties Barselonos, kraujuojančios M. Rododeros atminties, patenkame į karingą J. Marsé „Stimmung“. Tai du būdai jausti miestą (apie jį negalvojant), skirtingi ne tik kalba, epocha ar visuomenine padėtimi, bet ir tuo, kokio pobūdžio fizinę patirtį teikia. Išskyrus knygą „Niekas“ (iš ispanų kalbos vertė Marija Subatavičienė, V.: „Vaga“, 1978), nepamirštamą Carmen Laforet pokario vienatvės šedevrą, kiti didieji romanai, XX a. pabaigoje parašyti ispanų kalba, seka J. Marsé sensorinės atmosferos pavyzdžiu – tokie kaip Francisco Casavellos „Vatusio diena“ („El día del Watusi“) arba Cristinos Morales „Lengvi skaitiniai“ („Lectura fácil“), nors šios knygos labai skirtingos.

Ar Barselona yra tarytum dvi viena kitą papildančios katalonų kultūros atmosferos: intymios žaizdos ir valios energija? Ko gero, taip. Šiaip ar taip, tai dvi „Stimmung“, kurios drauge sudaro emocinę ir kūniškąją XX a. Barselonos literatūros atmintį. Tarp šitų dviejų miesto tikrovės pažinimo būdų atsiveria ištisa atmosferų gama, kurios neįmanoma įsprausti į jokį paprastą tapatybės diskursą. Kiekvienas žvilgsnis – M. Rodoredos ir J. Marsé, kaip ir Josepo M. de Sagarros, Montserrat Roig, Quimo Monzó ar Julià de Jòdaro, Eduardo Mendozos ir Terenci Moixo, Vázquezo Montalbáno ir Ruizo Zafóno – pagauna vis kitokį šio afektinio Barselonos klimato variantą. Juslinė Barselona, toji, kuri pajuntama dar apie ją nepagalvojus, pasirodo veikiau kaip jėgų laukas, bendra gyventojų ir erdvių vibracija, tampanti matoma literatūros priemonėmis. Galbūt rinkdamiesi Barselonos romaną išties ieškome ko nors paprastesnio ir drauge lemtingesnio – kaip miestas vibruoja iš tikrųjų.

Iškyla neišvengiamas klausimas: kokią Barselonos dvasios būseną atspindi šiandien kuriama literatūra? Kiek naratyvinė poezija, tokia puiki kaip Adrià Targos „Arnau“ – tiek odė Barselonai, tiek lengvabūdiškas personažo nusileidimas į pragarus, kur jis kaip dvasia be vietos klaidžioja tamsiomis Ravalio gatvėmis, – atspindi meilės ir neapykantos santykį su miestu, tarsi primygtinai reikalaujančiu dėmesio? Ar pasivaikščiojimai kerinčiame Tinos Vallès romane „Ponas Palomaras Barselonoje“ („El senyor Palomar a Barcelona“) išties nėra pratimas, skatinantis skaitytoją išmokti netiesiogiai ir iš tolo žiūrėti į miestą, – kitaip sakant, pasiūlymas pratintis pamatyti tai, ko jie nebemato, kuo gyventojai nustojo domėtis savo mieste ir kas įstūmė juos į vargiai pateisinamą nusivylimą ir kolektyvinės savivertės praradimą?

Žvelgiant iš H. U. Gumbrechto perspektyvos, būtų ne pro šalį paklausti, kokia afektinė atmosfera išnyra iš patirčių visumos ir galiausiai apibrėžia tai, kaip Barselona sugeba patraukti tiek savo gyventojų, tiek svečių dėmesį. Šiaip ar taip, svarbu ne tiek miesto atmosfera, kiek santykis, gyvenimo būdas ir gebėjimas pasiduoti jo kerams.

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas 

Publikuota „El País“, 2025 m. lapkričio 23 d.

25 didieji Barselonos romanai 

(paryškinti – versti į lietuvių kalbą)

 

1. Mercè Rodoreda, „La plaça del diamant“, 1962 („Moteris tarp balandžių“)
2. Josep Maria de Sagarra, „Vida privada“, 1932 („Privatus gyvenimas“)
3. Juan Marsé, „Últimas tardes con Teresa“, 1966 („Paskutinės popietės su Teresa“)
4. Carmen Laforet, „Nada“, 1945 („Niekas“)
5. Montserrat Roig, „El temps de les cireres“, 1976 („Vyšnių sezonas“)
6. Eduardo Mendoza, „La ciudad de los prodigios“, 1986 („Stebuklų miestas“)
7. Francisco Casavella, „El día del Watusi“, 2002 („Vatusio diena“)
8. Mercè Rodoreda, „El carrer de les Camèlies“, 1966 („Kamelijų gatvė“)
9. Carlos Ruiz Zafón, „L’ombra del vent“, 2001 („Vėjo šešėlis“)
10. Mercè Rodoreda, „Mirall trencat“, 1975 („Sudužęs veidrodis“)
11. Eduardo Mendoza, „La verdad sobre el caso Savolta“, 1975 („Tiesa apie Savoltos bylą“)
12. Víctor Català, „Un film (3.000 metres)“, 1926 („Filmas (3000 metrų)“)
13. Adrià Targa, „Arnau“, 2024
14. Mercè Rodoreda, „Aloma“, 1938
15. Cristina Morales, „Lectura fácil“, 2018 („Lengvi skaitiniai“)
16. Carlos Zanón, „Taxi“, 2017 („Taksi“)
17. Eduardo Mendoza, „Sin noticias de Gurb“, 1990 („Jokių naujienų iš Gurbo“)
18. Tina Vallès, „El senyor Palomar a Barcelona“, 2021 („Ponas Palomaras Barselonoje“)
19. Víctor Mora, „Els plàtans de Barcelona“, 1972 („Barselonos platanai“)
20. Manuel Vázquez Montalbán, „Sèrie Carvalho“, 1972–2019 („Karvaljo ciklas“)
21. Miguel Fuster, „Miguel, 15 años en la calle“, 2010 („Migelis, 15 metų gatvėje“)
22. Dolors Monserdà, „La fabricanta“, 1904 („Gamintoja“)
23. Joan Oller i Rabassa, „Quan mataven pels carrers“, 1930 („Kai jie žudė gatvėse“)
24. Narcís Oller, „La febre d’or“, 1890 („Aukso karštligė“)
25. Montserrat Roig, „Ramona, adéu“, 1972 („Ramona, sudie“)