Ádám Vajna. Saugokitės poezijos

Tarptautiniame festivalyje „Poezijos pavasaris“, vykusiame liepos 26–rugpjūčio 9 d., surengta konferencija kvietė diskutuoti Lietuvos ir užsienio poetus, vertėjus bei literatūros kritikus ir tyrėjus. Plačią šių metų temą – „Poetai ir barikados“ – konferencijos dalyviai interpretavo įvairiai. Buvo aptariamas lyčių, kartų ir skirtingų žanrų sąveikos literatūros lauke, poezijos populiarinimo klausimas, politinės poezijos (ne)aktualumas, barikados tarp poeto ir auditorijos.

 


Nežinomo autoriaus nuotrauka.

 

Manau, poezija yra anapus kalbos. Eilėraštis tampa eilėraščiu dėl jokiu kitu būdu neperteikiamo turinio. Jo nepersakysi kasdieniais žodžiais. Jei tai būtų įmanoma, kam rašyti poeziją? Pagalvokime, kada eilėraščių prireikia žmonėms, paprastai jų neskaitantiems? Kai įsimyli. Arba gedi. Arba stokoja padrąsinimo. Neramiais laikais.

Poezijos prireikia susidūrus su ypač svarbiais ar sudėtingais dalykais, kurių neperteiksi įprastai. Kai reikia kažin ko daugiau. Mes, poezijos mylėtojai, mėgstame ieškoti „kažin ko daugiau“ kaip gero eilėraščio požymio. Manau, mūsų užsiėmimu literatūra tapo dėl to, kad buvome sužavėti to „kažin ko daugiau“. Žinoma, neapsiribojame tik šiomis paieškomis, nes literatūra apima gerokai daugiau aspektų.

O kodėl jaučiame, kad eilėraštyje glūdi šis tas daugiau nei paprastame sakinyje? Nes jaučiame tai. Prieš svarbias varžybas futbolininkai dainuoja savo šalių himnus, nes neužtenka tiesiog pasakyti, kad myli šalį. Žinoma, iškilmingumo teikia ir muzika, ir faktas, kad giedama drauge, bet tai tik priedai. Neužtenka pasakyti „aš myliu savo šalį“, nes skamba kaip tušti žodžiai. Taip pat tuščiai kadaise skambėjo prisipažinimas „Myliu tą merginą iš dešimtos klasės“. Apie savo šalį galima parašyti straipsnį, apie mokyklos meilę – dienoraščio fragmentą, bet turbūt to neužteks. Nors įvairūs rašytiniai tekstai turi tam tikrų poetiškumo aspektų, nesuteikia aiškaus atsakymo. O kai jo rasti nepavyksta, apima nusivylimas. Tačiau eilėraštis išmano pasaulio dėsnius. Juos atspindi. Eilėraščio niekada iki galo neišaiškinsim, neišsemsim ir nesuvaldysim. Geras eilėraštis pripažįsta, kad visų pasaulio problemų suprasti ir išspręsti neįmanoma. Ir nors politinė veikla žada bent dalinius sprendimus, politinė poezija vis dar aktuali. Negana to, ši konferencija patvirtina, kad politiniai eilėraščiai gali būti svarbūs.

Po ekonominės ir politinės krizės XXI a. pirmajame dešimtmetyje Vengrija išsirinko naują valdžią. Tereikėjo poros mėnesių, kad suklestėtų politinė poezija. Eilėraščiais dalintasi feisbuke, jie deklamuoti protestuose, į literatūros renginius politinėmis temomis plūdo klausytojai, o slemas – iš principo politiškas – išgyveno pakilimą. Įdomu, kad vienas dažniausiai aptarinėtų ir svarbiausių to periodų tekstų yra Istváno Kemény’o eilėraštis „Atsisveikinimo laiškas“ („Búcsúlevél“) – tikras atsisveikinimo laiškas, kurį lyrinis subjektas parašė tėvynei. Tačiau eilėraščio nereikia suprasti pažodžiui. Iš tiesų šis eilėraštis perteikia neviltį ir nepasitenkinimą, kad nesugebėjome pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikė 1989 m. politinės pervartos ir Sovietų Sąjungos žlugimas. I. Kemény’o eilėraštis kalba tai, ko beveik ne¬įmanoma išsakyti, ir taip, kad žmonės supranta. Manau, šios eilutės įtaigiausios:

 

Apsimeti, kad negirdi manęs,

Turi man tiek daug galios.

Pasensiu kaip ir tu ir mirsiu,

Jei tavęs nepaliksiu dabar.

 

Apsimeti, kad negirdi manęs. Galime savęs paklausti: ar politinė poezija ką nors iš esmės pakeitė? Ne. Arba iš pažiūros ne. Politinė poezija neteko populiarumo, valdžia vis dar ta pati, taigi atrodo, kad poezija šiandienėje Vengrijoje neturi jokios socialinės galios. Bet gavome progą pamatyti, ką poe¬zija sugeba. Ji padeda suprasti, ką jaučiame ar galvojame, ir suteikia viltį, kad esame ne vieni su savo mintimis. Taip pat gavome progą pamatyti, ką poezija galėtų, jei turėtų tam galimybių. Ji galėtų pakeisti mūsų mąstymą, padėti šviežiai suvokti tokias svarbias sąvokas kaip tėvynė, politika ar demokratija ir dar ji galėtų suvienyti žmones. Vienintelis dalykas, ko poezijai reikia – galia.

Nobelio laureatas iš Pietų Amerikos J. M. Coetzee viename interviu teigė: turime tikėti literatūros galia, nes tiems, kurie valdžią laiko savo rankose, naudinga, jog požiūris, kad literatūrą kuria tingūs žodžiais žaidžiantys žmonės, kai galingieji priiminėja sprendimus, nekistų. Bet Rytų Europos gyventojai žino ar net patys yra patyrę, kaip nutildomi rašytojai. Ir net dabar, kai kalbu jums, rašytojai ir poetai sėdi kalėjimuose. Tikiuosi, suprantate – kodėl. Nes literatūra pavojinga. Ir to nereikia gėdintis. Kol yra bijančių poezijos, poetai gali būti ramūs. Tačiau eilėraščio galia – ne tik poezijoje. Jos šaltinis yra piliečiai, drįstantys rašyti poeziją, drįstantys skaityti poeziją, drįstantys apie ją kalbėti ir ją pasitelkti. Pasitelkti prisipažįstant meilėje, maldant sielvartą ar, kaip padarė drąsūs lietuviai prieš 30 metų, išsikovojant laisvę.

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė