Apie estų kompozitoriaus jubiliejui skirtą koncertą Nacionalinėje filharmonijoje.

 

Estijos orkestrui „Glasperlenspiel Sinfonietta“ dirigavo Andresas Kaljuste. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Šiemet visame pasaulyje minimas estų kompozitoriaus Arvo Pärto 90-metis. Nors pats kompozitorius aktyviai nebekuria, jo indėlis ir įtaka šiuolaikinei klasikinei muzikai neginčytini. Daug kur įvardijamas kaip vienas žymiausių gyvųjų klasikinės muzikos kompozitorių, A. Pärtas išgarsėjo savitu muzikos komponavimo stiliumi tintinnabuli (nuo lot. tintinnabulum – varpelis), pagrįstu įprastais muzikos elementais: diatoninės dermės melodiją komponuojant su trijų garsų akordais, kurie kartojami primena varpų skambesį. Įkvėpimu jam tapo gimtajame Rakverės mieste nuolat vaikystėje girdėti varpai. A. Pärto muzika minimalistinė, kontempliatyvi, neretai giliai religinga.

Jubiliejaus proga koncertai vyko ir tebevyksta įvairiuose Europos, JAV, Australijos miestuose. Lietuvoje tokie renginiai yra net trys: spalio 10 d. jau nuskambėjo koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, lapkričio 5 d. jis įvyks Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje, o lapkričio 15 d. – Klaipėdos koncertų salėje. Tai nestebina, nes Lietuvos vardas nėra svetimas A. Pärto kūrybos kontekste. 1976-aisiais sukurtą pirmąjį tintinnabuli kūrinį fortepijonui „Für Alina“ A. Pärtas parašė sujaudintas literatūrologės, teatrologės prof. Irenos Veisaitės ir jos dukters Alinos išsiskyrimo. Su šia šeima kompozitorius susipažino per profesorės vyrą režisierių Grigorį Kromanovą, kurį laiką visi kartu Taline gyveno viename bute. Kitas žymus šio komponavimo stiliaus kūrinys „Tabula rasa“, 1984-aisiais įrašytas Lietuvos kamerinio orkestro, tapo ilgo kompozitoriaus bendradarbiavimo su džiazo ir klasikinės muzikos įrašų leidybos įmone „ECM Records“ pradžia. Beje, būtent Lietuvos kamerinio orkestro atliekama „Tabula rasa“ ištrauka pateikiama kaip pavyzdys neseniai pasirodžiusioje „The New York Times“ apžvalgoje, pristatančioje A. Pärto jubiliejui skirtą koncertą salėje „Carnegie Hall“, kur šis kūrinys atliktas pirmą kartą.

Į šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ LVSO salėje surengtą koncertą bilietų nusipirkti nespėjau, tad kiek sudvejojusi nusprendžiau apsilankyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. O dvejonę pasėjo koncerto programa. Joje rašoma, kad estų maestro Andreso Kaljuste diriguojamas orkestras „Glasperlenspiel Sinfonietta“ atliks 7 minučių trukmės A. Pärto „Orient & Occident“ styginių orkestrui, estų „jaunesnės kartos“ (g. 1955) kompozitoriaus Peeterio Vähi kūrinį kameriniam orkestrui „Prayer-Wheel“ (11 minučių), Johno Cage’o opusą „4' 33''“ (minučių tiek, kiek pavadinime), „kuris tikrai nustebins publiką“, – ir Wolfgango Amadeuso Mozarto Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 5 A-dur, vadinamą „Turkiškuoju“, bei Simfoniją Nr. 29 A-dur (iš viso apie 40–50 minučių).

A. Pärtas yra sukūręs kelis šimtus kūrinių. Ar ne per mažai dėmesio jubiliatui? Koncerto pranešime žinia­sklaidai atskirai aptartas kiekvienas jame skambėsiantis kompozitorius, bet atsakymo į klausimą čia neradau.

Kaip įprasta klasikinės muzikos koncertams Nacio­nalinėje filharmonijoje, pradžioje ir prieš kiekvieną kūrinį vyksta pristatymas. Tad tikėjausi, kad sąsajos ir kontekstas galėtų būti atskleisti tokiu būdu. Deja, pristatymai priminė pranešimą spaudai, tik juose labiau pajutau aukštinamą W. A. Mozarto ir jo griežti atvykusio, 2022-aisiais Carlo Nielseno premiją gavusio jaunojo smuiko virtuozo Hanso Christiano Aaviko talentą. Tai yra tiesa, tik ar tam čia vieta? Jau minėtoje „The New York Times“ apžvalgoje su kitu orkestru JAV koncertavęs H. Ch. Aavikas pavadintas „gimusiu atlikti Pärtą“. Gaila, kad šito neteko išgirsti. Nustebino ir tai, kad pranešant nuspręsta atskleisti klausytojams žadėtą staigmeną: J. Cage’o kūrinio „4' 33''“ metu „skambės“ tyla. Nejau baimintasi, kad per keturias tylos minutes publika nieko nesupratusi ims skirstytis?

Kadangi kontekstas ir sąsajos liko neįvardintos, nusprendžiau pasidomėti pati. Vienintelis A. Pärto kūrinys Lietuvai greičiausiai parinktas dėl dedikacijos Sauliui Sondeckiui, šio kompozitoriaus muzikos populiarintojui mūsų šalyje, dirigavusiam Lietuvos kameriniam orkestrui per kūrinio premjerą Berlyne 2000-aisiais. „Orient & Occident“, kaip ir kiti kūriniai to vakaro programoje, atliktas meistriškai. Jame vyrauja viena melodinė linija, kurią orkestras kartais atlieka unisonu, kartais paslepia akordų struktūroje, kūrinys skamba rytietiškai, nors ir parašytas pagal Vakarų muzikos tradicijas. Dramatiška, net kinematografiška melodija užliūliavo, kiek pašiurpino ir pasibaigė nespėjus įsijausti. P. Vähi, kaip ir A. Pärtas, irgi priskiriamas prie minimalistų. Parinktas jo kūrinys šiek tiek siejasi su A. Pärto kūryba per rytietiškos muzikos prizmę, yra įkvėptas budistinių praktikų. O kaip dėl W. A. Mozarto?

A. Pärto gerbėjai žino, kad kompozitorius yra parašęs kūrinį „Mozart-Adagio“, tai savotiška W. A. Mozarto Sonatos F-dur „citata“ (į kūrinį įkomponuota didelė dalis šios sonatos). W. A. Mozartas su A. Pärto ašara, su lašeliu tragizmo. A. Pärtas neabejotinai yra šio austrų genijaus gerbėjas. Kompozitorius yra sakęs, kad W. A. Mozarto muzika sugeba išreikšti plačią jausmų paletę, joje rasi tiek šviesos, tiek skausmo. Man rodos, šis dualizmas itin svarbus gretinant abu kompozitorius. Tik koncerto pristatymai tai nutyli. Nuskambėję du (abu A-dur tonacijos) kūriniai šio dua­lumo neatskleidė. Puikus W. A. Mozartas, puikus jį griežiantis virtuozas. Bet ar jie čia atsidūrė tam, kad nuskaidrintų nieko nebenustebinusią J. Cage’o tylą? H. Ch. Aaviko veidą nuolat puošė šypsena, papildomai iliustruojanti W. A. Mozarto šviesą ir lengvumą. Su visa pagarba atlikėjo meistrystei – man tai priminė vaikystėje stebėtus televizijos koncertus, kai į sceną būdavo išvedamas besišypsantis mažasis genijus.

Ar esu paženklinta „kūryba = skausmas“ įspaudo? Galbūt, tačiau manau, kad sėkmingai gebu iš jo vaduotis gėrėdamasi besišypsančio A. Pärto nuotraukomis švenčiant savo 90-ąjį jubiliejų, žavėdamasi Lietuvoje koncertuojančiais besišypsančiais nors ir ne klasikinės, bet šiuolaikinės improvizacinės muzikos brandaus amžiaus virtuozais, tokiais kaip Terry Riley, Pharoah Sandersas, Meredith Monk ir kitais. Neslopstanti virtuozo šypsena smuikuojant nėra šviesos ir tamsos kova ar įdomi kūrybinė dichotomija. Ji sukelia pojūtį, kad kažkas yra netikra, šabloniška. Juo labiau kai jau žinau, kad H. Ch. Aavikas sugeba genialiai atlikti A. Pärto kūrinius.

Aišku, pirmas nejučia į galvą šaunantis atsakymas į klausimą „kodėl šitaip?“ yra toks: juk be Mozarto nepirks, žmonės neateis. Man rodos, toks publikos nuvertinimas jau tapęs inertiškas. Nuvertiname klausytojus, tiekiame jiems tuos pačius gerai pažįstamus kūrinius, kurie, žinoma, turi savo vietą ir vertę, bet vargu ar turėtų sudaryti dar gyvo ir daug puikių kūrinių sukūrusio kompozitoriaus jubiliejinės programos didesnę dalį.

Klaipėdos kamerinis orkestras suteikė A. Pärtui daugiau eterio – nors jo kūrinys irgi tik vienas iš keturių, tačiau programoje skambėsianti žymioji „Tabula rasa“ yra ilgiausia. O festivalis „Gaida“, nors nuolat sulaukia kritikos dėl keistos ir ne visai tikslios komunikacijos apie atvykstančius atlikėjus, garbų A. Pärto jubiliejų švenčia pristatydamas pusantros valandos trukmės estų kompozitoriaus kūrinį (atliko Latvijos radijo choras).

„Glasperlenspiel Sinfonietta“ Vilniaus filharmonijoje vieši nebe pirmą kartą. 2023-iaisiais koncerto programoje matėme labai panašius vardus, tik šiemet dar vieną estų kompozitorių pakeitė J. Cage’as: pasitelkęs avangardizmo tėvo tylą orkestras tapo inovatyvesnis ir drąsesnis, o Franzo Josepho Haydno sąskaita buvo padauginta W. A. Mozarto. Tuomet taip pat skambėjo vienas A. Pärto kūrinys, bet koncertas nebuvo skirtas tokiai progai. Todėl neapleidžia mintis, kad vilnietiškas koncertas surengtas remiantis seniai susiformavusiais ryšiais, siūlant tuos pačius vardus, drąsesnę muziką ar daugiau įdirbio reikalaujančius sprendimus paliekant nuošalėje.

Iš koncerto išėjau apimta keisto disonanso. Keturiasdešimt minučių W. A. Mozarto šviesos ir lengvumo vertė įtariai kelti antakį. Prie filharmonijos pastato pamačiusi prikabintą virstančios kultūros ženklą prisiminiau protestą – disonansas sustiprėjo. Be to, dar ir patį A. Pärtą spėjau pamiršti.