Lapkričio 24 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Giuseppe Verdi operos „Makbetas“ koncertinis atlikimas, pritraukęs gausią auditoriją pirmiausia dėl Makbeto partijos atlikėjo, vieno žymiausių pasaulio baritonų Ludovico Tézier. Greta garsiojo prancūzų solisto dainavo sopranas Oksana Dyka (Ukraina) – Ledi Makbet, bosas Riccardo Zanellato (Italija) – Banko, tenoras Dmytro Popovas (Ukraina) – Makdufas, tenoras Karolis Kašiuba – Malkolmas, mecosopranas Vilija Mikštaitė – Ledi Makbet dama. Solistams talkino Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo kviestinis dirigentas Michelangelo Mazza (Italija). 

 

 

Solistai Ludovicas Tézier ir Oksana Dyka. Martyno Aleksos nuotr.

 

Tai jau antras Lietuvoje veikiančios muzikos agentūros „Riverside Music“ surengtas koncertinis operos atlikimas. Pirmas vyko metų pradžioje – tąkart LNOBT scenoje girdėjome Giacomo Puccini „Toską“, taip pat subūrusią išskirtinius solistus. Kaip ir pirmąjį kartą, skambėjo ne visa opera, tik atrinkti svarbiausi fragmentai, o tai koncertinės versijos atveju visiškai pasiteisina. Sykiu buvo galima pajusti muzikinį kūrinio pulsą bei mėgautis atlikėjų meistryste, kuri ir yra svarbiausia. 

Verdi „Makbetas“, kaip ir dauguma jo amžininkų operų, yra gana painaus siužeto, todėl paraidžiui sekti šekspyrišką liniją nėra nei labai paprasta, nei svarbu. Visiškai pakanka žinoti Williamo Shakespeare’o tragedijos esmę: valdinga žmona Ledi Makbet sukursto vyrą karvedį siekti valdžios net žengiant per draugų ir sąjungininkų lavonus, tačiau sąžinės priekaištai ją priveda prie beprotystės, o Makbetą atpildas pasiekia mūšio lauke – jis žūsta nuo teisėto sosto paveldėtojo gynėjo Makdufo rankos. Greta, kaip ir pridera W. Shakespeare’ui, veikia pranašės laumės ir nužudyto varžovo Banko šmėkla.  

Nuskambėjus preliudui, operą pradėjo laumių choras „Che faceste?“, kuris išsyk leido išgirsti aukštą Kauno valstybinio choro dainavimo kultūrą (meno vadovas Robertas Šervenikas) ir įvertinti italų maestro M. Mazzos interpretacinį braižą. Choras neforsuodamas garso, subtiliai išgavo visus būtinus niuansus, pasižymėjo gera dikcija ir dinaminiu bei interpretaciniu lankstumu. Lankstumas, suvaldytas garsas ir jautrus akompanavimas solistams viso vakaro metu buvo būdingas ir orkestro grojimui. Į sceną žengus L. Tézier ir R. Zanellato prasidėjo Makbeto ir Banko scena su choru „Giorno non vidi mai“, iš karto prikausčiusi dėmesį. Tiesa, pirmadienio vakarą klausytojai iš pradžių vangokai reagavo į atlikėjų pasirodymus, nepuolė šaukti „bravo“ po kiekvienos arijos ar dueto, kaip tokiuose renginiuose įprasta, ir atlikėjus apdovanojo tik mandagiais plojimais. Tad solistams teko įdėti pastangų, kad užmegztų šiltesnį ryšį su auditorija. L. Tézier dainavimas, be abejonės, buvo vienas iš tokių veiksnių. 

Gražus, skambus balsas, tobulas melodinis vedimas ir dramaturginis atliekamos partijos matymas, orkestro, choro ir partnerių girdėjimas – visa tai liudijo aukštą L. Tézier meistriškumą, vertinamą garsiausiose pasaulio scenose. Šis solistas dainuoja Niujorko teatre „Metropolitan Opera“, Vienos valstybinėje ir Paryžiaus nacionalinėje operose, Milano „La Scala“, Madrido ir Londono karališkuosiuose teatruose ir daugelyje kitų pasaulio scenų, tokių kaip Zalcburgo festivalis, „Arena di Verona“ ir kt. Dainininko repertuare – visi pagrindiniai baritono vaidmenys, pavyzdžiui, Skarpija „Toskoje“, Simonas Bokanegra, Renatas „Kaukių baliuje“, Žermonas „Traviatoje“, Volframas „Tanhoizeryje“. Makbetas šiame sąraše užima reikšmingą vietą. Solisto sceninė kultūra pasireiškė ne tik vokaline meistryste, bet ir, sakyčiau, tam tikru kuklumu, santūrumu matant save pirmiausia kaip muzikinės visumos dalį – net audringų publikos ovacijų akivaizdoje, kaip atsitiko antroje vakaro dalyje po Makbeto arijos „Pietà, rispetto“. 

Šioje operoje lygiai toks pat svarbus yra Ledi Makbet vaidmuo. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, būtų galima sakyti, kad jos paveikslu demonizuojamas aktyvus moteriškumas – veikianti, svarbias pasekmes lemianti moteris tradiciškai būdavo vaizduojama kaip blogis. Atsiriboję nuo lyčių vaidmenų galime teigti, kad Ledi Makbet yra šios operos blogasis genijus, kartu vienas svarbiausių dramatinio soprano vaidmenų. Vilniuje šią partiją atliko ukrainiečių solistė O. Dyka, dainuojanti įvairiose pasaulio scenose: Turino „Teatro Regio“, Paryžiaus Bastilijos, Londono Karališkajame, Romos, Valensijos, Monte Karlo, Frankfurto ir kituose operos teatruose. Savo karjerą ji pradėjo kaip Kyjivo nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Pasižyminti ryškiu įvaizdžiu, O. Dyka ir dainuodama demonstravo balso jėgą, interpretuodama pasikliovė ryškiais kontrastais ir patetiškais scenos judesiais. Jos repertuare – Aida, Madam Baterflai, Neda „Pajacuose“ ir kiti pagrindiniai dramatinio soprano vaidmenys, beje, ir Dmitrijaus Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“.  

Buvo matyti, kad solistė puikiai įvaldžiusi G. Verdi partiją. Visgi aštrokas dainininkės balsas mūsų publikos ausims skambėjo kiek per šaižiai, esame pratę prie labiau „temperuotų“ interpretacijų ir balso formavimo būdų. Personažo raiška pasirodė kiek perdėta, tarsi Ledi Makbet jau nuo pat pradžių būtų pasirengusi somnabulizmo scenai, kuri skamba tik pačioje operos pabaigoje. Visgi iš esmės solistė kūrė darnų ansamblį su scenos partneriais. 

Banko ir Makdufą dainavo mums jau pažįstami solistai – R. Zanellato ir D. Popovas. Bosas R. Zanellato, LNOBT scenoje pirmą kartą pasirodęs bene 2011 m. „Likimo galioje“ su Violeta Urmanavičiūte, vėliau čia dainavo Kardinolą de Bronji operoje „Žydė“, Sparafučilę „Rigolete“, o Banko vaidmenį yra atlikęs Roberto Wilsono pastatyme Bolonijoje. Dainingas, minkštas solisto balsas išryškino atliekamos partijos grožį. 

Popovas mums pažįstamas iš „Traviatos“, kurioje prieš dvidešimt metų debiutavo kartu su Asmik Grigorian kaip Alfredas. Solistas vėliau ne kartą pasirodė LNOBT, taip pat buvo kviečiamas į Latvijos nacionalinę operą dainuoti Marijaus Kavaradosio „Toskoje“ ir Pinkertono operoje „Madam Baterflai“. Postūmį platesnei tarptautinei solisto karjerai suteikė 2007 m. laimėtas prestižinis dainininkų konkursas „Operalia“. Nors D. Popovą teko girdėti tiek Vilniuje, tiek Rygoje, būtent šis solistas tapo didesniu vakaro atradimu parodęs aukštos vokalinės kultūros, raiškų dainavimą ir nuostabaus tembro balsą. Jo atlikta Makdufo arija „Ah, la paterna mano“ sulaukė audringų plojimų. Norėtųsi D. Popovą išgirsti dar ne kartą. Verta išskirti ir K. Kašiubą kaip itin perspektyvų tenorą, kuris net nedidelę Malkolmo partiją atliko įsimintai. 

Nors operos atlikimas vyko, regis, visiškai neteatrinę savaitės dieną – pirmadienio vakarą, tamsias lapkričio gatves nuklojus pirmajam sniegui, – G. Verdi „Makbetas“ sukūrė muzikinę šventę į koncertą atėjusiems klausytojams. Tai buvo jau antras koncertinis „Makbeto“ atlikimas Vilniuje per vieną mėnesį, tačiau melomanai progos nepraleido – susirinkusi publika vos tilpo LNOBT salėje.